Sebamed

Netolerancijos vaikai išmoksta mokyklose

Moksleiviai šalies mokyklose išmoksta dominuojančios kultūros ir grupių normas laikyti vienintelėmis teisingomis, rodo tyrimas.

Pagal tai jie vertina kitų tautų, rasės, tikėjimo atstovus, homoseksualus, neįgaliuosius – žmones, kurie Lietuvoje patiria netoleranciją ir diskriminaciją.

„Bendrojo lavinimo mokyklose skiriama per mažai dėmesio vaikų tolerancijos ir kultūrų pažinimo ugdymui”, – tvirtina Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros docentė dr. Jolanta Reingardė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos katedros docentė dr. Nida Vasiliauskaitė ir Mykolo Romerio universiteto psichologijos doktorantė Rasa Erentaitė, atlikusios pirmąjį Lietuvoje ugdymo turinio tyrimą.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ir Tolerantiško jaunimo asociacijos užsakymu atlikto tyrimo metu buvo apklausti pedagogai ir būrys dešimtokų, analizuoti pamokose naudojami vadovėliai ir metodinė medžiaga. Jis buvo atliktas pagal projektą „Pabėgėlių integravimas į visuomenę taikant aktyvius socializacijos metodus” (vadovas – Vytautas Valentinavičius).

Multikultūralizmas suprantamas per siaurai

Tyrimu buvo siekiama ištirti, kaip ugdymo įstaigose skatinamas mokinio tolerancijos suvokimas ir multikultūrinis pažinimas. Nors multikultūriškumas dažnai siejamas tik su etniškumu, rase ir religija, jis apima kur kas įvairesnes dimensijas. Ekspertės nagrinėjo ir seksualinio tapatumo, įgalumo bei lyties aspektus.

Švietimo institucijos esą keičia arba įtvirtina įsišaknijusius stereotipus. Vakaruose atlikti tyrimai rodo, kad jose pasaulis tebedalijamas į „daugumos” ir „mažumos”, o pirmoji reprezentuoja vienintelį teisingą, normalų, tvarkingą, gerbtiną ir siektiną gyvenimo būdą. Nepaisant tam tikrų pasiekimų žmogaus teisių srityje, „mažumos”/”kitos” socialinės kultūrinės grupės Lietuvoje patiria socialinę nelygybę.

Multikultūrinis ugdymas Lietuvos mokyklose dažniau suprantamas kaip pilietinio ugdymo dalis. Tyrėjų žodžiais, moksleiviams tik kalbama apie demokratiją, bet jie neugdomi veikti pagal demokratijos nustatytas taisykles. „Mokykloje vyraujančios paternalistinės nuostatos mokinių atžvilgiu, pedagogų fobijos ir stereotipinis mąstymas prasilenkia su pilietinio ugdymo tikslais. (…) tarp moksleivių apstu stereotipinio mąstymo, nepagarbos ir netolerancijos lygybės idealams, „mažumų” teisėms bei abejingumo likusio globalaus pasaulio problemoms”, – teigiama ataskaitoje.

Tyrėjos gruodžio-sausio mėnesiais anoniminių anketų būdu apklausė 94 įvairių dalykų mokytojus iš Vilniaus ir Kauno miestų bei Klaipėdos rajono ir 213 dešimtokų iš Vilniaus, Kauno ir Trakų. 91 proc. mokytojų – moterys, beveik tiek pat jų – lietuviai. Pedagogų amžius – 23-65 metų, jie dėsto vyresnėms klasėms. Tarp moksleivių taip pat dominavo lietuviai (73 proc.), dar buvo lenkų (10 proc.), rusų (8 proc.), baltarusių (2 proc.) ir ukrainiečių (0,5 proc.), kai kurie tautybės nenurodė.

Ekspertėms rūpėjo, kiek mokytojams ir moksleiviams priimtina tarp savo mokytojų/moksleivių, klasiokų/kolegų, kaimynų ir artimų draugų turėti kitos religijos, tautybės, rasės atstovų, homoseksualų ir neįgaliųjų. Respondentai galėjo pasirinkti vieną iš atsakymo variantų šešių balų skalėje nuo 1 (visiškai priimtina) iki 6 (visiškai nepriimtina). Moksleivių tolerancija kitatikiams įvertinta 0,87 balo, mokytojų – 0,89; kitataučiams – atitinkamai 0,90 ir 0,92), kitų rasių atstovams – 0,89 ir 0,92, homoseksualams – po 0,94, neįgaliesiems – 0,87 ir 0,92.

Kaip teigiama ataskaitoje, palankiausiai mokytojai nusiteikę kitos tautybės ir religijos atstovų atžvilgiu. Homoseksualai vertinami nevienareikšmiškai ir ne taip palankiai, kaip kitos grupės (nepalankiausiai nusiteikę klaipėdiečiai).

35 proc. mokytojų nepriimtina savo aplinkoje turėti homoseksualių moksleivių, 37 proc. nurodė, kad būtų nepriimtina bendrauti su homoseksualiais kolegomis, 38 proc. nenorėtų gyventi homoseksualų kaimynystėje, 45 proc. nenorėtų jų turėti tarp artimiausių draugų. Tolerantiškiausius mokytojus tyrėjos sutiko Vilniuje. Jos spėjo, kad tai nulėmė didesnė sostinės etninė, kalbinė ir religinė įvairovė, didesnė kasdienių tarpkultūrinių kontaktų tikimybė.

Mokytojams mieliausios – moterys

Pedagogai buvo paprašyti kiekvieną socialinę grupę (lietuvius, kitų tautų, tikėjimų ir rasių atstovus, neįgaliuosius, moteris, vyrus, homoseksualus) įvertinti pagal devynias būdvardžių priešybes (malonus-atgrasus, patikimas-nepatikimas, švarus-nešvarus, silpnas-stiprus, įtakingas-neįtakingas, drąsus-bailus, darbštus-tingus, aktyvus-pasyvus, emocionalus-logiškas).

Daugiausia teigiamų asociacijų mokytojams sukelia moterys: jos siejamos su emocionalumu, švara, darbštumu, malonumu, patikimumu, aktyvumu („moteriškais” mūsų kultūroje laikomais bruožais). Vyrams priskiriami mūsų kultūroje vertinami bruožai: įtaka, logika, drąsa, stiprumas.

Lietuviams priskiriami darbštumas ir švara. Kauno pedagogai įžvelgė didesnį prasminį atstumą tarp lietuvių ir kitataučių, nei jų kolegos Vilniuje ir Klaipėdoje – tyrėjos tai paaiškino miesto etniniu homogeniškumu ir retais apklaustų pedagogų tarpkultūriniais kontaktais.

Kitų tautų ir tikėjimo atstovus mokytojai apibūdino kaip emocionalius, aktyvius, drąsius ir stiprius. Neįgaliesiems ir homoseksualams teigiami bruožai priskiriami rečiau. Pirmieji laikomi darbščiais, maloniais ir patikiais, bet neįtakingais ir neaktyviais, antrieji – emocionaliais, nepatikimais, silpnais, neįtakingais, aktyviais ir švariais. Beje, jei moteris ir vyrus apklaustieji paprastai vertino remdamiesi asmenine patirtimi, nuomonę apie homoseksualus grindė viešai skelbiama informacija.

Daugiausiai informacijos apie skirtingas visuomenės grupes mokytojai gauna iš žiniasklaidos, kuri esą kuria ir reprodukuoja stereotipus, kursto neapykantą, seksizmą, homofobiją, ksenofobiją, ir interneto.

Pedagogai pripažino, kad nėra pakankamai pasirengę darbui su ne lietuvių kilmės bei neįgaliais vaikais, skleisti žinias apie etninę įvairovę, lyčių nelygybės problemas, diskriminaciją. Beveik visose mokyklose labiausiai akcentuojami skirtumai, susiję su negalia ir etnine įvairove, mažiausiai kalbama apie homoseksualumus. Paprastai mokytojai tiesiog aptaria vadovėlyje pateiktą ar papildomą medžiagą, kalba apie diskriminaciją ir jos priežastis, rečiausiai analizuoja diskriminuojamų grupių padėtį užsienyje ir Lietuvoje, socialinės atskirties istoriją.

Daugiausiai žinių gauna iš interneto, o ne mokytojų

Moksleiviai tolerantiškiausiai vertina kitų tautų ir tikėjimų atstovus, kiek santūriau – neįgaliuosius, nepalankiausiai – homoseksualus (kiek prastesni rodikliai užfiksuoti Kaune). Vyrai laikomi logiškais, stipriais, drąsiais ir įtakingais, moterys – aktyvios, darbščios, malonios ir švarios (labiausiai iš visų vertintų grupių). Kai kurie teigiami bruožai priskiriami neįgaliesiems (patikimi, logiški, malonūs). Homoseksualai laikomi emocionaliais, tingiais, nepatikimais, bailiais ir neįtakingais. Kitatikiai dažniausiai suvokiami kaip nešvarūs, o lietuviai – kaip atgrasūs.

Pozityviausiai moksleiviai vertina moteris ir vyrus, neigiamiausiai – homoseksualus, kitaip tariant, lytiškumas suvokiamas kaip svarbesnė charakteristika, nei atstovavimas tam tikrai tautybei ar tikėjimui.

Priešingos savybės priskiriamos ir vyrams bei moterims (jie siejami su jėgą ir veiklą, o jos – su emociniais bruožais). Tiesa, moterys laikomos darbščiomis – tai aiškinama stereotipiniais lyčių vaidmenimis (vaikams labiau matomas jų darbas namuose ir ugdymo įstaigose).

Vilniečiai lietuviams dažniau priskyrė pasyvumą ir švarumą, o kauniečiai su lietuviais labiau siejo stiprumą, atgrasumą, patikimumą, drąsą, švarumą, įtaką.

Daugiausi žinių apie visuomenės grupių skirtumus paaugliai gauna iš interneto ir žiniasklaidos, tik tuomet seka mokytojai ir vadovėliai. Mažiausiai informacijos ateina iš pačių socialinės atskirties grupių atstovų ir per užklasinius užsiėmimus.

Apklaustieji tvirčiausiomis laiko pedagogų žinias, susijusias su pilietiškumo ugdymu, žmogaus teisėmis ir įsitikinimų laisve, skeptiškiausiai vertina jų žinias apie seksualinių mažumų diskriminaciją ir lyčių nelygybę. Diskusijos apie socialinę-kultūrinę įvairovę ir nelygybę nėra dažnos. Kad nebūna pokalbių apie homoseksualus, nurodė trečdalis moksleivių, lyčių lygybę – beveik ketvirtadalis, apie kitatikius – penktadalis, neįgaliuosius – beveik tiek pat, etnines mažumas – kas dešimtas.

Paaugliai mokosi dainų užsienio kalbomis, kuria atitinkamą vaizdinę medžiagą, susitinka su skirtingų etninių grupių atstovais, kartu su mokytojais vyksta į ekskursijas užsienyje. Bet maždaug pusė tyrime dalyvavusių moksleivių pažymėjo, kad niekada nedalyvauja šiose veiklose mokykloje. Pasirodė, jog kuo palankesnis psichologinis klimatas klasėje, tuo moksleiviai tolerantiškesni tirtų socialinių grupių atžvilgiu. Su tuo susijusi ir tvarka klasėje bei psichologinis klimatas mokykloje.

Mažiausiai dėmesio skiria lyties ir seksualinės orientacijos nulemtam savitumui

Pagrindinė multikultūrinio ugdymo mokykloje idėja – skatinti kultūrinį pliuralumą, o ne separatizmą; griauti stereotipinį požiūrį, kad tai kelia grėsmę lietuviškai tapatybei; skatinti suprasti skirtingas socialines grupes, kad moksleiviai galėtų rinktis jų asmeninei savirealizacijai artimiausias vertybes.

Toks ugdymas, anot eksperčių, turėtų kritiškai vertinti „daugumai” atstovaujančių socialinių grupių privilegijas, analizuoti išankstinius nusistatymus ir stereotipus „mažumos” grupių atžvilgiu, strereotipų kilmę, taikyti įvairius pažinimo „iš vidaus” metodus.

Lietuvos visuomenės nepakantumas „kitokiems” yra vienas didžiausių Europoje. Mūsų kultūroje vyraujantį šių žmonių menkinimo ir nuvertinimo diskursą esą reikia keisti naujomis prasmėmis – multikultūrinis ugdymas tam atveria plačias galimybes.

„Mokiniai mokykloje išmoksta dominuojančios kultūros ir grupių („mes”) normas laikyti vienintelėmis teisingomis, normaliomis ir nekintančiomis – atskaitos tašku, pagal kurį (nu)vertinami visi kiti („jie”). Šią probleminę situaciją reikia keisti dekonstruojant pozityvistinę normos sampratą, atskleidžiant jos subjektyvumo ir sąsajų su galios struktūromis (rasizmu, seksizmu, eidžizmu, ksenofobija, homofobija ir pan.) esmę”, – pažymėjo tyrėjos.

Multikultūrinio ugdymo procese svarbu ir tai, kas nutylėta. Mokyklose akcentuojami skirtumai, susiję su negalia, etnine ir religine įvairove, o lyties ir seksualinės orientacijos nulemtiems savitumams skiriama mažiausiai dėmesio. Anot eksperčių, pedagogų kompetencija šioje srityje yra menka. Jos pasigedo nuoseklios nacionalinio lygmens paramos sistemos: politinės valios, finansinių išteklių, pedagogų ir pilietinės visuomenės įtraukimo į sprendimų priėmimo procesą, sprendimų įgyvendinimo stebėsenos.

Pagalba mažyliui

TAIP PAT SKAITYKITE