Mokslininkai jau prieš daugelį metų įrodė, kad vaikai, kurių besilaukdamos mamos patyrė bet kokį stresą (badavo, neteko artimo žmogaus ar tiesiog išgyveno gilų nerimą), užaugę daug dažniau turi psichologinių ar elgesio sutrikimų. Tai patvirtina ir, tarkime, holokaustą ar gamtos stichijas išgyvenusios moterys, tarp kurių vaikų – itin daug turinčių protinių ar fizinių negalių.
Be to, pastebėta, kad vaikai, užaugę streso kupinoje aplinkoje, vėliau patys tampa nevengiančiais įžeisti, plūstis ar kitaip smurtauti, o neseniai Konstanco universiteto Vokietijoje profesorių Axelio Meyerio ir Thomo Elberto su kolegomis atliktas tyrimas pagrindė tokį sąryšį. Minėti mokslininkai išskiria epigenetikos fenomeną, įrodantį polinkio smurtauti paveldimumą.
Epigenetika tiria procesus, nuo kurių ryškiai priklauso genetinės informacijos transformavimas į konkrečius fenotipinius ar fiziologinius požymius. Būtent nėštumo metu išgyventos depresijos ar patirto streso sukelti hormonų pokyčiai skatina tokių vaikų savybių kaip užgauliojimo, šiurkštumo, polinkio smurtauti vystymąsi.
Tyrimo metu apklausti 10–19 metų vaikai ir paaugliai bei jų motinos, prieš nėštumą ar jo metu patyrusios sunkių išgyvenimų. Rezultatai parodė, kad „sunkų” vaikų charakterį lemia būtent nėštumo metu išgyventi sunkumai. Paradoksalu, bet moterys, turėjusios psichologinių problemų prieš arba po nėštumo, susilaukė neprobleminių vaikų.
Taigi nėštumo metu patirti sunkumai gali turėti labai ilgalaikių pasekmių. Blogiausia tai, kad žmonės dažnai patenka tarsi į užburtą ratą – smurtą ar tiesiog stiprius išgyvenimus patyrusi moteris perduoda juos būsimam vaikui.
Kita vertus, manoma, kad ir įsčiose esančiam kūdikiui būtina patirti tam tikrą streso kiekį, nes tai suaktyvina vaisiaus vystymąsi ir smegenų veiklą. Tačiau problema – kur yra riba tarp sveiko jaudulio ir vaisių žalojančių išgyvenimų – tebelieka atvira.
Parengta pagal The New York Times ir The Economist
