Pagal naujausius duomenis, maždaug trečdalis įvaikinimų nėra sėkmingi. Ypač stiprių psichologinių traumų patiria tėvai, nesėkmingai bandę įsivaikinti sutrikusio vystymosi ar neįgalių vaikų, rašo „The Sunday Times”.
Remiantis šiuolaikinėmis auklėjimo teorijomis, viskas atrodo paprasta – jei vaiką mylite, skiriate jam visą įmanomą dėmesį, laiką, ir, svarbiausia, nuolatos bendraujate – anksčiau ar vėliau mažasis atsakys tuo pačiu.
O jei iš vaiko sulaukiama tik pasipriešinimo? Apie sutrikimą ir kankinamą nesėkmės jausmą nedrąsiai viešai prabyla poros, bandančios įsivaikinti psichologinių traumų patyrusių, vystymosi sutrikimų turinčių vaikų.
„Metas pradėti kalbėti apie profesionalios pagalbos poreikį poroms, įsivaikinusioms „sunkius” vaikus. Tokių vaikų poreikiai ne visada gerai suvokiami, be to, kartais net begalinė įtėvių meilė ir rūpestis neužtikrina abipusiai visaverčių santykių. Tuomet kenčia ne tik vaikai, bet ir įtėviai, byra šeimos”, – savo patirtimi paremtą pasakojimą pradeda britė Mellanie Allen.
Praėjus metams po santuokos, Mellanie su vyru susilaukė sūnaus. Norėjo ir antrojo vaikelio, tačiau po nepavykusių bandymų pastoti natūraliai, pora nusprendė įsivaikinti. „Nusprendėme įsivaikinti „sunkų”, visų nenorimą vaiką”, – pasakoja pora. Įvaikinimo procedūros truko ketverius metus.
Penkerių metukų šviesiaplaukė Aleks (vardas pakeistas), kurios tikroji mama buvo nuo narkotikų ir alkoholio priklausoma prostitutė, kentėjo ir patėvio smurtą, kol vieną dieną socialinių darbuotojų buvo visam laikui išvežta iš namų.
„Žinojome, kad Aleks turi mokymosi ir kalbos sutrikimų, tačiau tikėjome, kad mūsų begalinė meilė vieną dieną sugrįš tuo pačiu”, – pasakoja Mellanie.
„Problemos prasidėjo, kai Aleks pradėjo skriausti mūsų vyresnįjį sūnų, pavyzdžiui, piktybiškai žadindavo jį paryčiais. Blogiausia turbūt tai, kad mergytė su mumis beveik nekalbėdavo – negalėjome suprasti, ką ji iš tiesų galvoja. Specialistai paaiškino, kad bendravimo sunkumai kyla iš sutrikusių mokymosi įgūdžių, nors mokykloje Aleks sekėsi visai neblogai. Toks paaiškinimas leido mergaitei sąmoningai vengti žodinės komunikacijos ir dėmesio siekti tik blogais poelgiais.”
Vaikai, išgyvenę nuolatinę baimę ir smurtą, turi mokytis pasitikėti žmonėmis. Dažnai jie negali užmegzti ilgalaikio, nuoširdaus ryšio su kitais žmonėmis.
„Aleks atvejis kitoks – ji pasitikėti žmonėmis neišmoko. Jausdavosi saugi tik tada, kai valdydavo šeimos narius ar jais manipuliuodavo, tai tam tikras išlikimo instinktas”, – prisimena Mellanie.
„Didžiausia problema ta, kad šiandien nėra priemonių ir sąlygų realiai padėti tiek vaikams, tiek šeimoms, susidūrusioms su įvaikinimo nesėkme. Vaikai kaip Aleks tam tikra prasme pergudrauja sistemą – prie psichologų ir socialinių darbuotojų elgiasi nepriekaištingai, ramiai ir santūriai (tokiais atvejais profesionalai dėl kylančių problemų kaltindavo mus su vyru), o tikrąjį veidą parodo norinčiai padėti šeimai. Blogiausia tai, kad jie nesąmoningai dar labiau kenkia sau”, – pasakoja Mellanie.
„Kurį laiką tikėjome specialistais, tačiau maždaug po metų supratome, kad mergytė iš tiesų yra kur kas gudresnė. Pastebėjau, kad ji tyčia sumaišo šaukštus su šakutėmis įrankių dėžutėje ar vonioje išpila vandenį. Tokiu būdu Aleks siekė dėmesio – supratau, kad, pati jausdama pyktį, ji norėjo jį sukelti ir mums. Mergytė niekad nešaukdavo ar kitaip neišliedavo savo pykčio – visas mintis ir emocijas instinktyviai laikydavo paslaptyje.”
Po penkerių metų nesėkmingų bandymų, Mellanie, išgyvenusi skyrybas su vyru ir besigydanti nuo depresijos, nuleido rankas, ir Aleks buvo atiduota į vaikų globos įstaigą.
„Net tada, kai problemų daugėjo, mes tik dar labiau norėjome padėti angeliškų akių mergytei atrasti meilės, šeimos bendrystės jausmų. Tačiau mums jėgų nebeužteko. Nepaisydama to, tvirtai tikiu, kad geresnis specialių institucijų bendradarbiavimas ir būsimų įtėvių noras padėti vaikams išmokti besąlygiškai pamilti turi ateitį”, – pasakoja moteris.
Pagal „The Sunday Times” ir „The Daily Mail” parengė Akvilė Adomaitytė
