Ydinga laikysena vadiname netaisyklingą, asimetrišką ar kaip nors kitaip pasikeitusią kūno padėtį. Kūną tam tikroje padėtyje palaiko kaulų, raumenų ir raiščių sistema. Bet kokie faktoriai, vienaip ar kitaip paliečiantys minėtąją sistemą, gali sąlygoti ir laikysenos sutrikimus. Dažniausiai ydinga laikysena formuojasi dėl nepakankamai gero raumenų ir raiščių sistemos vystymosi. To priežastys gali būti gana įvairios.
Viena iš priežasčių yra dažniausiai genetiškai nulemtas jungiamojo audinio nepakankamumas. Tokie vaikai dažniausiai jau nuo pat mažens pasižymi kiek silpnesniu fiziniu vystymusi: paprastai jie pradeda kiek vėliau negu jų bendraamžiai sėdėti, stovėti, vaikščioti. Bėgiojant jiems dažniau užkliūva kojytės, todėl jie dažniau krenta. Jiems sunkiau sekasi pavyti bendraamžius žaidžiant gaudynes, jie ne taip vikriai gainioja kamuolį ar šokinėja per virvutę.
Kadangi jie greičiau pavargsta, dažnai privengia ilgesnių pasivaikščiojimų ar sportinių žaidimų, o vakarais, atsigulus miegoti, juos dažniau vargina kojyčių skausmai. Tačiau šie vaikai neretai lenkia kitus savo lankstumu: jie be vargo gali ilgai sėdėti turkiškoje arba – priešingai – varlytės padėtyse, nesunkiai išmoksta padaryti „tiltelį” ar špagatą ir pan.
Dėl jungiamojo audinio nepakankamumo šie vaikai dažniau turi išvaržas, jiems dažniau vystosi trumparegystė. Jų laikysena dažnai jau nuo pat mažens būna kiek kitokia: eidami ryškiai atkiša į priekį pilvukus, neištiesia kojyčių per kelius, o galvą dažnai įtraukia tarp pečių, kuprinasi. Vėliau ima ryškėti kūno padėties asimetrija: nevienodas petukų aukštis, skirtinga menčių padėtis, skirtingos klubų linijos.
Tokiems vaikams pradėjus lankyti mokyklą, laikysenos sutrikimai dažnai progresuoja gana akivaizdžiai, nes neretas mažylis, šiaip jau įpratęs per dieną gana daug judėti, staiga verčiamas visą pusdienį ar daugiau praleisti sėdėdamas. Net ir puikiai pritaikytas mokyklinis suolas kartais ne juokais nuvargina silpniau išsivysčiusį vaiką. O ką jau bekalbėti apie per žemą arba per aukštą suolą.
Žemas raumenų ir raiščių tonusas neretai būna rachito pasekmė. Tokie vaikai, be jau minėtų laikysenos defektų, dažnai turi ir iškrypusias kojeles, išsišovusius šonkaulių lankus, sustorėjusius riešelius ir kai kuriuos kitus defektus kaulų-raumenų sistemoje. Bendras audinių tonusas gali pablogėti ir dėl bet kurių kitų ilgiau užsitęsusių susirgimų ar būklių, pavyzdžiui, vaikui praleidus ilgesnį laiką lovoje dėl kaulų lūžimų, užsitęsusių infekcijų. Beje, jau pačios savaime infekcijos visapusiškai alina organizmą ir kartu sąlygoja laikysenos sutrikimus.
Netaisyklingos laikysenos priežastys gali būti ir visai kitokios. Pasitaiko įgimtas nevienodas kojų ilgis, kreivas stuburo slankstelis, klubo sąnario displazija, šleivapėdystė, pilnapadystė ir pan. Asimetriškos laikysenos susiformavimą gali nulemti ir kai kurios traumos: raktikaulio ar žastikaulio lūžimas, kurio nors stambesnio raumens ar raiščio plyšimas.
Gana dažnai ydingos laikysenos priežastimi būna klausos ar regėjimo sutrikimai. Nereti atvejai, kai tėvai kreipiasi dėl ydingos vaiko laikysenos, ir tik tada išaiškinama pagrindinė bėda – blogas matymas arba dalinis ar visiškas vienos ausies kurtumas. Ydinga laikysena gali susiformuoti ir dėl įgimtos kreivakaklystės. Net ir išgydžius kreivakaklystę neretai tenka dar gerokai padirbėti koreguojat netaisyklingą viršutinės kūno dalies padėtį.
Neretai ydingos laikysenos priežastimi gali būti ir psichologinės problemos. Tai gana būdinga itin nedrąsiems mažamečiams arba įvairių kompleksų kamuojamiems paaugliams. Ar ydinga laikysena – liga, kurią reikia gydyti? Galbūt pavadinti tai liga ir nėra visai tikslu. Greičiau – tai yra būklė, nulemta kokių nors priežasčių ir sukelianti vienokias ar kitokias pasekmes. Kokios jos? Nors ir nėra teoriškai įrodyta, tačiau praktiškai gana akivaizdu, jog ydinga laikysena dažnai yra pirmas žingsnis į stuburo iškrypimą – skoliozę. Skoliozė, be abejo, jau yra liga, reikalaujanti rimto gydymo. Atskirti laikysenos sutrikimus nuo ankstyvųjų skoliozės požymių dažnai nėra visai paprasta, bet tai – svarbu.
Užsitęsus ydingai laikysenai, dėl pasikeitusio kūno svorio centro, ilgainiui ima varginti tokie negalavimai, kaip blauzdų ar pėdų skausmai, nugaros nuovargis, maudimai keliuose ir pan. Kenčia ir vidaus organai: sumažėja kvėpavimo gilumas, pablogėja virškinimas, gali nukentėti ir šlapimo išskyrimo sistema bei kt. Paaugliai, turintys laikysenos sutrikimų, neretai būna nepatenkinti savimi ir estetiniu požiūriu, o tai vėlgi iššaukia nemažai psichologinių problemų. Šiandien jau niekam nekyla abejonių dėl ydingos laikysenos koregavimo svarbos.
Pagrindinė sąlyga sėkmingai korekcijai – laikysenos sutrikimus sukėlusių priežasčių išaiškinimas ir šalinimas. Daugeliu atvejų laikysena nesunkiai ištaisoma pritaikius vaikui reikalingas mankštas, pakoregavus dietą, režimą. Kartais prireikia panešioti specialius įtvarus, taikyti kai kurias fizioterapines priemones ir pan. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į būsimuosius pirmokus. Rudenį jų laukia žymūs gyvenimo pasikeitimai, o prieš akis – galbūt dar keletas mėnesiai laiko sustiprėti, pasiruošti mokyklai fiziškai. Vasara neturėtų prabėgti vien prie televizorių, kompiuterių, ramių žaidimų. Vasara – puikus metas atidžiau pažvelgti į augančius ir besikeičiančius vaikus, suskubti išsiaiškinti jų vystymosi ypatumus ar problemas ir sustiprinti vaikus fiziškai.
Autorius: Vitalė Bružienė, gydytoja
