Šiandien psichologai vis dažniau prabyla apie tai, kad moksliukai ir keistuoliai, nepritapę mokykloje ir dėl savo neįprastų pomėgių buvę išjuokti, išauga į kūrybingas, įdomias ir visokeriopai sėkmingas asmenybes, rašo „The New York Times”.
Daugelis mūsų vidurinę mokyklą prisimena kaip populiarumo varžybas. Tiesa, reikėtų nepamiršti, kad būti populiariam nereiškia būti iš tiesų visų mėgstamam.
Socialiniai sunkumai ir kančios dėl nepritapimo – anaiptol nėra naujas dalykas. Tačiau interneto atsiradimas ir masinis paplitimas šią problemą tarp nepritampančiųjų tik padidino – neįtikėtinai sėkmingų gyvenimo istorijų ir tobulų vaizdų internete kasdien tik daugėja.
„Facebook” šiandien yra tarsi virtuali valgykla. Tai vieša erdvė, praktiškai niekieno neprižiūrima ir nekontroliuojama, kuri veikia pagal valgyklos principą – įeini ir turi susirasti sau vietą, prie kažko pritapti. Visai kaip mokyklos valgykloje – išsirinkti stalą, prie kurio prisėsi.
JAV žurnalistė ir dėstytoja Alexandra Robbins, parašiusi keletą knygų šia tema, sako, kad toks paauglių rūpinimasis savo įvaizdžiu ir statusu viešoje interneto erdvėje juos labai vargina psichologiškai.
Dar didesnį stresą sukelia rūpinimasis savo populiarumu – pastangos būti kuo labiau matomam, atpažįstamam, įtakingam. Tad grojantys, pavyzdžiui, violončele ar žaidžiantys šachmatais vaikai ir paaugliai dažniausiai „iškrenta” iš populiarios masės.
Kas atsitinka nepritampantiesiems užaugus? Davidas Neelemanas, vienos iš sėkmingiausių JAV aviakompanijų „JetBlue Airways” įkūrėjas, prisimena: suklestėjus kompanijai, vieną vakarą važiavau namo. Važiavau ne švęsti. Važiavau ir jaučiau tą patį nepritapimo jausmą, persekiojusį mokykloje.
Priešingu atveju moksliukai ir keistuoliai išauga į įdomias ir kūrybingas asmenybes. Kodėl? Visų pirma suaugus daugelis keistų ir nesuprantamų pomėgių iš mokyklos laikų įgauna visai kitą prasmę. Be to, atsiveria galimybių pasirinkti profesiją, aplinką, kur tavo kažkada keistais vadinti pomėgiai ar gebėjimai bus vertinami.
Taigi kodėl vieni tarsi įstringa neprisitaikėlio kailyje, o kiti iš jo išsineria? Pirma – svarbus savo paties įvaizdžio suvokimas.
Kiekvienas iš mūsų turime esminę idėją, kas esame, per kurią (tarsi filtrą) suvokiame aplinką. Jei ta idėja yra „nesugebu pritapti”, „man viskas nesiseka”, „niekas nepriima manęs tokio, koks esu”, tuomet ir matome aplink tik tai patvirtinančius dalykus, kurie dar labiau tokį įsitikinimą, kad ir klaidingą, sustiprina.
Kitas svarbus veiksnys yra mūsų lūkesčiai. Svarbiausi tikslai mokykloje yra populiarumo, pripažinimo siekis savo interesų grupėje. Tik vėliau suprantame, jog žmonės negyvena sugrupuoti, kad už grupės pripažinimą yra daug svarbesnių dalykų – savęs ir draugų vertinimas – tokių, kokie yra.
Svarbu suprasti, kad, jei esi kitoks, nebūtinai turi būti nemėgstamas. Taip pat – jog kiekvienas iš mūsų auga ir keičiasi. Kad suvoktume, reikia pastangų ir sąmoningo darbo, bet tai nėra neįmanoma.
Parengta pagal „The New York Times” ir „The Psychology Today”
