Kad taptum žogumi, nepakanka gimti žmogumi. Reikia dar ir žmonių draugijos bei žmoniško auklėjimo. Kiekviena šeima pasižymi savo dvasia, savo atmosfera, kurią vaikai pagauna, sugeria, o paskui išreiškia savo elgesio ypatumais, ilgainiui virstančiais charakterio bruožais.
Pastaruoju metu psichologai ir pedagogai vis dažniau prabyla apie tai, kad vaikai ima valdyti suaugusiuosius.Toks slaptas valdymas turi pavadinimą – „manipuliacija”.
Vaikai, greitai perkandantys savo tėvų „silpnąsias vietas”, pajungia jas savo poreikiams. Pavyzdžiui, maža mergaitė, tėčiui atsisakius nupirkti jai lėlę, sako: „Aš močiutę labiausiai myliu. Ji man visada nuperka, ko paprašau.”
Anksti pakirdusiam sūnui tėvai draudžia įsijungti televizorių, nes dar miega kiti šeimos nariai. Tačiau berniukas stovi prie tėvų miegamojo durų ir garsiai verkia tol, kol visi namiškiai pakyla iš lovų ir galiausiai leidžia jam įsijungti televizorių.
Penkiametei dukrai mama draudžia imti jos lūpų dažus. Ši krenta ant grindų ir šaukia: „Tu bloga, nemyliu tavęs!”
Tokiais atvejais tėvai nori, kad vaiko isterija liautųsi, todėl daro viską, kad šis nusiramintų. Nepavykus perkalbėti, jie nusileidžia. Todėl ilgainiui vaikai išmoksta naudotis tėvų nekantrumu bei nenuoseklumu siekdami savo tikslų.
Vaikai puikiai jaučia, kurį iš tėvų galima įveikti ašaromis, kurį – riksmu ir agresija, o kurį – pataikavimu. Kuo aktyviau gimdytojai reaguoja į tokį vaikų elgesį, tuo dažniau vaikai naudojasi tokiais metodais.
„Vaikiški žaidimai” su tėvais gali išauginti tikrą manipuliatorių. Nuo mažų dienų įpratęs gudrumu pasiekti savo, į aplinkinius jis ims žiūrėti kaip į priemones gauti sau naudos.
Vaikų manipuliacijų tipai.
Mažasis diktatorius.
Visą laiką įsižeidęs dėl aplinkinių elgesio su juo. Demonstruoja užsispyrimą. Sukeldamas isteriją siekia priversti tėvus daryti tai, ko jis nori.
Silpnas vaikas.
Daro viską, kad suaugusieji dirbtų jo labui. Vaikas sako: „Aš nemoku užsirišti batų” (išvertus į veiksmą, tai reiškia: „Verksiu, kol tu man juos užriši”). Jis dedasi bejėgiu ir silpnu, nuolat „pamiršta” tėvų pastabas.
Myliu-nemyliu.
Šitaip manipuliuodamas, vaikas įneša nesantaiką į tėvų santykius. Pavyzdžiui, mamai jis sako, kad tėtį myli labiau, nes šis jam leidžia daugiau, ir atvirkščiai. Tokiu būdu vaikas siekia, kad tėvai jam nuolaidžiautų.
Ką daryti?
Ir fizinės bausmės, ir bausmė abejingumu ar atimant malonumus nėra priimtinos dėl neigiamų pasekmių vaiko psichikai.
Tačiau nepakanka vos vieną kartą vaikui pasakyti, kaip dera elgtis, kad jis tai suprastų ir iškart imtų tinkamai elgtis. Todėl kai kuriais (kraštutiniais) atvejais bausmę galima taikyti, tačiau laikantis tam tikrų sąlygų.
Pirma ir pati svarbiausia sąlyga – meilė, kurią vaikas jaučia kasdien ir kuria neabejoja. Kitaip tariant, užsitarnavęs konkrečią bausmę dėl blogo elgesio, mažylis turi būti tikras, kad tėvų meilės nepraranda.
Bausmė turi būti atsakas į vaiko poelgį, o ne į jo asmenines savybes. Dvimetis mažylis lipa ant stalo, griebia puodelį, jį sudaužo; penkiametis – plėšo knygą, laužo žaislą, kompiuterį. Paprasti žodžiai nepadeda – griaunamieji veiksmai tęsiasi. Bausmė neišvengiama, tačiau bet kokios formos bausmė (statymas į kampą, draudimas bendrauti ar pramogauti) turi būti palydėta žodžiais: „To daryti negalima”, bet jokiu būdu ne „kiaulė”, „žioplys” ir pan.
Kam reikalingos taisyklės?Kad laikytųsi elgesio taisyklių, vaikui, kaip ir mums visiems, reikia suprasti jų prasmę. „O kodėl negalima kišti pirštuko į kištukinį lizdą?”, „O kodėl negalima imti peilio?”, „O kodėl negalima imti svetimo daikto?”
Mažylis nežino, ką galima daryti, o ko ne. Tėvų užduotis – ne tik pasakyti, kas yra „gerai” ir „blogai”, bet ir paaiškinti, kodėl taip yra. „Todėl, kad peilis yra aštrus daiktas, tu gali susižeisti, tau gali labai skaudėti.”
„Imti svetimo žaislo negalima, nes kitas vaikas nusimins. Kaip tu jaustumeis, jeigu iš tavęs paimtų mėgstamą mašinytę be tavo leidimo?”
Paaiškinę elgesio apribojimo prasmę ir įsitikinę, kad vaikas suprato, kodėl „negalima”, mes keliame sau kitą uždavinį. Taisyklė turi galioti visomis aplinkybėmis – ir šeimoje, ir už jos ribų. Jeigu negalima imti degtukų, tai negalima jų imti nei namuose, nei pas močiutę, nei pas tetą.
Elgesio taisyklių bus laikomasi tada, kai mama ir tėtis pirmiausiai tarpusavyje susitars, ką vaikui galima daryti, o ko ne.
Pageidautina, kad paaiškinus draudimo prasmę, tėvai susitartų su vaiku dėl nuobaudos, kurią jis gaus, jeigu taisyklė bus sulaužyta. Jūs galite leisti vaikui pasirinkti. Svarbu, kad atžala aktyviai dalyvautų šiame procese ir kad pripažintų potencialią bausmę esant teisingą.
Svarbus faktorius parenkant bausmę – vaiko amžius. Dažnai iš mažylio reikalaujama, ko jis, būdamas tam tikro amžiaus, negali padaryti. Pavyzdžiui: „Stovėk ir nejudėk!” – liepia dvimečiui mama, norinti paplepėti su drauge. O mažyliui įdomu viskas, kas jį supa, jis turi daug energijos – nori viską pamatyti, paliesti, paragauti…
Užbėgti už akių
Psichologams ir pedagogams žinoma, kad ankstyvame amžiuje bausmė efektyvi, jeigu ji sutampa su poelgiu, o dar geriau – kai užbėga jam už akių.
Užbėgimas už akių poelgiui yra ne tiek bausmė, kiek įspėjimas. Tarkime, dvejų trejų metų mažylis siekia ant stalo gulinčio peilio, bet kas nors (mama, vyresnis brolis) griebia jam už rankos ir sako „negalima”, nuimdamas ranką nuo daikto. Kitą kartą vaikas daro tą patį, bet ateina momentas, ir jis pats save sustabdys sakydamas „negalima” – paprastai ta pačia intonacija, kurią jis girdėjo iš tėvų. Tėvų draudimas tapo vaiko draudimu.
Kartais vaikai po prasižengimo bėga pas tėvus ir laukia bausmės, panaikinančios kaltės jausmą ir suteikiančios palengvėjimą. Paprastai tokį elgesį suaugusieji laiko sveikintinu, tačiau bėda ta, kad vaikas vis kartoja tuos pačius prasižengimus… Sustabdyti tokį elgesį galima vadovaujantis formule: „Nereikia atsiprašinėti, verčiau daugiau taip nedaryk.”
Naujajame testamente Kristus kreipiasi į žmones, kurie užmėto akmenimis nusidėjėlę, sakydamas: „Kuris iš jūsų be nuodėmės?”, o moteriai taria – „Eik ir daugiau nenusidėk.”
Vienintelis būdas atremti vaiko valdymą – nuoseklumas bei pastovumas mokant jį elgesio taisyklių.
Vaiko isterijos ilgainiui liausis, jeigu jos neduos rezultatų. Supratęs, kad demonstratyvios ašaros negarantuoja efekto, jis liausis verkęs ir ieškos kito bendravimo būdo.
Raišteliai, kurių nepavyksta užsirišti, anksčiau ar vėliau bus užrišti, jeigu tėvai bus kantrūs ir sieks, kad vaikas savarankiškai atliktų šią užduotį, o ne atliks už jį patys.
Šeima – pasaulio modelis
Žinoma, jog vaikų problemos – tai tėvų bendravimo problemų veidrodis. Ką vaikas mato šeimoje, tą atkuria žaisdamas, bendraudamas su bendraamžiais. Jeigu mama šiurkščiai kalba su močiute, jis lygiai taip pat elgsis su savo tėvais.
Mažam vaikui šeima yra visas pasaulis. Kokią ją mato, tokią nuomonę susidaro apie jį supantį pasaulį.
Jeigu jis auga žinodamas, kad yra geras ir reikalingas tėvams, jis nebijos pasaulio, nes jaus artimųjų paramą.
Jeigu jis tik ir girdi, jog kelia tėvams rūpestį, susierzinimą ir pyktį, visą gyvenimą jausis nevertas meilės ir nepasitikės žmonėmis.
