Ką galvoja tėvai, kai vaiko mobilusis telefonas yra išjungtas? Beveik pusė tėvų puola į isteriją, nes mano, kad jų atžala miršta.
Dar beveik pusė raunasi plaukus, nes yra įsitikinę, jog vaikas jau mirė. Vos keletas tiki, jog paprasčiausiai išsikrovė telefono baterija. Tokia ironiška diagrama klaidžioja po internetą. Tačiau liaudies išmintis byloja, jog kiekviename juokelyje yra ir dalis tiesos.
Kadangi šiuolaikinės technologijos jau užpildė beveik kiekvieną gyvenimo nišą, jų gamintojai siūlo išeitį ir dėl savo vaikų saugumo išgyvenantiems tėvams. Jie gali įsigyti prietaisus, kurie informuoja apie vaiko buvimo vietą realiu laiku arba gali atsiųsti signalus, kai jis išžengia iš nustatytos zonos. Tiesa, psichologai perspėja, kad tokių priemonių naudojimas gali labai pakenkti santykiams.
Kokios priežastys?
Psichologė-psichoterapeutė Vilma Mažeikienė sako, jog neretai paaugliai specialiai nekelia ragelio, nes jiems nepatinka pernelyg didelė tėvų kontrolė.
„Kartais gali būti, kad telefono baterija iš tiesų išsikrauna, bet jie neskuba jos įkrauti. Anot pačių paauglių, juos „užknisa” tėvų nepasitikėjimas ir kiekvieno žingsnio sekimas”, – pasakojo psichologė.
Kai kurie tėvai net ir vaikui pasakius, kur bus ar ką ir su kuo veiks, vis tiek kas keliolika minučių skambina atžaloms. Anot psichologės, tokiais atvejais paaugliai dažniausiai tyčia neatsiliepia ar iš viso išjungia telefoną.
„Jeigu iki paauglystės yra tėvų kontaktas su vaiku, jis bus išmokytas pasirūpinti savimi, pasisaugoti, išvengti rizikingų situacijų, o pajutus pavojų, skambinti tėvams. Jeigu vaikas nuolatos nekelia ragelio, gali būti, kad yra rimtos santykių problemos šeimoje”, – teigė specialistė.
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Prevencijos skyriaus Nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos poskyrio specialistė Aurelija Studencova sako, jog vaikui telefonu neatsiliepiant kelias valandas tėvai pirmiausia skambina atžalų draugams, ieško su draugų, pažįstamų pagalba.
Specialistė minėjo, jog nėra daug atvejų, kad tėvai skubėtų kreiptis į policiją – pirmiausia atžalos ieško pas jo draugus. Anot pokalbininkės, policijos pagalbos prašyti reiktų tuomet, kai su vaiku susisiekti nepavyksta ilgiau nei kelias valandas.
Technologijos – į pagalbą tėvams
Dar prieš keletą metų Lietuvoje buvo pasiūlyta paslauga „Locator”. Jos naudotojai gali nesunkiai telefonu sužinoti, kur yra ieškomas asmuo, tačiau yra tam tikra paklaida – mieste apie 50 m, atviroje erdvėje – apie 2 km, o mažuose miesteliuose, kaimuose – net apie 5-12 km.
Šios paslaugos teikimo organizatorius Lietuvoje ir Latvijoje – UAB Mobiliųjų sprendimų centras. Įmonės atstovas sakė, jog susidomėjimas „Locator” yra nemažas – klientai skaičiuojami dešimtimis tūkstančių. Asmens buvimo vietos nustatymo paslauga populiari ir tarp pavienių asmenų, ir tarp įmonių.
Prieš trejus metus tokios paslaugos įkainiai buvo mažesni. Vienkartinis prisijungimas prie sistemos internetu kainavo 20 centų, sėkmingas ieškomo mobiliojo telefono savininko buvimo vietos nustatymas ir atvaizdavimas žemėlapyje – 60 centų. Šiuo metu priklausomai nuo mobiliojo ryšio operatoriaus bei pasirinkto informavimo būdo (trumpąja žinute ar internetu), sumokėti teks nuo 10 centų iki 1,20 Lt.
Visai neseniai Didžiojoje Britanijoje pasirodė laikrodis, specialiai sukurtas vaikams. Jis leidžia nustatyti jų buvimo vietą 3 m tikslumu. Informacija atnaujinama elektroniniu paštu arba SMS žinute. Prisijungus specialioje svetainėje galima matyti ir vietą „Google Maps”, ir adresą, ir net pašto kodą. Taip pat galima nurodyti „saugią zoną”, iš kurios išėjus vaikui, tėvai bus informuoti trumpąja žinute ar internetu. Šis prietaisas tvirtai prisisega ant riešo ir sugeba duoti įspėjimą, jei jį bandoma nuimti.
Tėvams, norintiems užtikrinti tokį vaiko saugumą, laikrodis su GPS sekimo įranga kainuoja apie 150 svarų (apie 626 Lt), vietos nustatymo paslauga – dar apie 10 svarų (apie 42 Lt) per mėnesį.
Lietuvoje taip pat galima įsigyti prietaisų su GPS sekimo įranga. Vilniuje įsikūrusi UAB „Gedion” siūlo nemažai prietaisų asmenų stebėjimui per atstumą, pora jų – vaikų saugumo užtikrinimui. Vaikų bei pagyvenusių žmonių priežiūros sistema veikia analogiškai kaip minėtasis laikrodis.
Tėvai, norintys visuomet žinoti, kur yra atžala, gali įsigyti ir specialų prietaisą, įmontuojamą į kuprinę. Jis informuoja tėvus apie vaiko buvimo vietą realiu laiku. Vaikas, gresiant pavojui, gali nuspausti SOS mygtuką ir signalas iškart bus siunčiamas tėvams. Nedidelis įrenginys sveria vos 90 gramų.
Tiesa, šios priemonės gana brangokos – prietaisas vaikų ir pagyvenusių žmonių stebėjimui kainuoja 1 250 Lt, į moksleivio kuprinę įmontuojama įranga – 750 Lt. Visgi susidomėjimo, įmonės atstovo teigimu, sulaukiama daug, klientų atsiranda kas savaitę.
Panašias paslaugas Lietuvoje teikia ir saugos tarnybos.
„Šiuo metu yra galimybė naudoti nešiojamus GPS įrenginius, su kurių pagalba galima nustatyti vaiko buvimo vietą iki 5 metrų tikslumu esant lauke bei iki 10 metrų tikslumu esant pastate. GPS įrenginį taip pat galima naudoti kaip telefoną norint susisiekti su vaiku, ar kaip pavojaus mygtuką”, – sakė saugos tarnybos „Argus” atstovai.
„Vaikai nėra kvaili”
„Man tai kvepia tėvų nepasitikėjimu”, – paklausus nuomonės apie naujausias technologijas, leidžiančias nustatyti vaiko buvimo vietą, sakė psichologė V. Mažeikienė.
Anot jos, ryšio priemonių naudojimas norint sekti vaikų buvimo vietą gali labai pakenkti tarpusavio santykiams.
„Vaikai nėra tiek kvaili, kad nematydami, jog gresia pavojus, nesikviestų pagalbos. Tačiau kartais, kai yra superkontrolė, vaikai patys lenda į gana pavojingas situacijas tarsi norėdami keršyti tėvams už jų nepasitikėjimą”, – tvirtino V. Mažeikienė.
Jos teigimu, tėvams visuomet reiktų išsiaiškinti situaciją nepuolant vaikų, labiau jais pasitikėti.
„O vaikams reikia suprasti, jog tėvai nenori blogo, o jaudinasi dėl jų. Neretai paaugliams didžiulis tėvų rūpestis atrodo kaip kišimasis į jų asmeninį gyvenimą. Telefonų atėmimai ar interneto atjungimai situaciją tik pablogina, kelia neapykantą vienas kitam. Reikia kalbėtis”, – sakė psichologė.
Paauglių nuomonė
Viktorija, 16 m.
„Džiaugiuosi, jog tėvai manimi pasitiki ir tuo metu, kai nesu namuose, skambina gana retai. Prieš kur nors išeidama visada pasakau, kur ruošiuosi leisti laiką, todėl tėvai būna ramūs.”
Aurelija, 17 m.
„Išeidama pasakau tėvams, kur keliauju, tad tėvai skambina retai. Dažniau sulaukiu trumposios žinutės su klausimu, kada planuoju grįžti.”
Andrius, 18 m.
„Tėvai dažnai skambina norėdami patikrinti, ar nieko neprisidirbau. Jei nekeliu ragelio, tėvai skambina tol, kol atsiliepiu.”
Miglė, 15 m.
„Tėvai skambina tuomet, jei išeinu neįspėjusi, kur būsiu. Dažnai klausia, kada grįšiu. Dabar, artėjant mokslo metams, yra abipusis susitarimas, jog į namus grįšiu iki dešimtos valandos vakaro. Kai neatsiliepiu, tėvai nebūna labai patenkinti. Tada liepia grįžti anksčiau, nei prašytų įprastai. Dažnai taip nutinka ir tuomet, kai esu su žmonėmis, kurių tėvai nepažįsta.”
Paulius, 18 m.
„Tėvai skambina, kai turi kokią nors priežastį, o ne dėl to, kad nerimautų. Man duota laisvė, tėvai manimi pasitiki. Jei skambina ir neatsiliepiu, kartais supyksta, nors tai labiau priklauso nuo to, dėl ko skambino.”
Gintarė, 16 m.
„Kai esu išėjusi, dažnai sulaukiu skambučių iš susirūpinusių tėvų. Kartais skambina vos ne kas penkiolika minučių. Tai labai erzina.”
