Vaikas myli savo kūną. Visą visą. Ir nekapsto giliau, nei jo amžiui priklauso. Tik tėvai to domėjimosi kartais bijo. Nepraleiskime kasdienybės momentų pasikalbėti apie savo sielos rūbą – kūną.
Bažnyčia stoja piestu prieš lytinį švietimą darželiuose, apeliuodama į kyšančias komercinių struktūrų ausis ir siūlydama krikščionišką požiūrį į meilę ir kūniškus santykius bei iš jų išplaukiantį nėštumą ir vaikus. Kita visuomeninė organizacija siūlo sekti pasakas apie dviejų princų meilę ir šeimos idiles su tėčiu prie puodų ir mama su kirvuku prie malkų. Įvairovė… pasirinkimas… O darželiuose vaikai po senovei žaidžia daktarus ir tyrinėja kelnaičių turinį tualete prieš miegą.
Ugdykime, o ne švieskime
Krikščionių bažnyčia lytinio švietimo pamokėles mokykloje kritikuoja jau vien už pavadinimą – vaikus reikia ne šviesti, o ugdyti. Savo pranešime apie vaikų ir jaunimo rengimą šeimai kunigas A.Narbekovas pabrėžė, kad lytinis švietimas ir lytinis ugdymas tik atrodo panašios sąvokos, tačiau šių sąvokų samprata, pasak kunigo, skiriasi iš esmės savo kilme ir požiūriu į žmogų (citata iš delfi.lt). Nepakanka vaikams vien papasakoti, kaip vyksta vienas ar kitas procesas žmogaus organizme, reikia susieti šias žinias su praktika, įprastu gyvenimu. Tam pritaria ir ikimokyklinio ugdymo pedagogė – vaikų seksologė Margrete Wiede Aasland (Norvegija), parašiusi knygą „Pasisakyk kam nors“.
Požiūrį į kūną ir kūniškus santykius reikia formuoti kasdienybėje, nepraleidžiant palankių progų.
Geriau už paveiksliuką
Darželiuose per ugdymo valandėles kalbama apie kūną: jo sandarą, organus, funkcijas. Tai labiau apima fiziologinę pusę, o vaizdinės priemonės – lyg iš gydytojo kabineto: skeletas, širdies muliažas ar raumenų paveikslėliai. Specialistai siūlo į tokias pamokėles įtraukti praktinius žaidimus. Vaikams patinka tyrinėti ir atrasti, kuo jų kūnai yra panašūs ir ką turi skirtingo, pabandyti orientuotis ir apčiuopti vienas kitą užrištomis akimis ar išmėginti, kaip kinta juslės įvairiomis aplinkybėmis. Pedagogams rekomenduojama ištrūkti iš nustatytų, įprastų rėmų. Šis patarimas, be abejonės, labai tinka ir tėvams.
Nereikia vaikų nuvertinti, jie puikiai geba susieti greitą bėgimą su stipriu širdies plakimu, pasekti kotletuko kelią nuo šakutės iki tualetinio puoduko, domisi kūnu, judėjimu ir sveikata, o taip pat gali filosofiškai panagrinėti, kas būtų, jei visų kūnai būtų visiškai vienodi ar visas kraujas ištekėtų iš kūno. Tokie pokalbiai, žinoma, negali išsamiai supažindinti su kūno sandara, tačiau jie moko vaiką savarankiškai mąstyti, asocijuoti ir pagrįsti savo nuomonę.
