Agatas

Trečiojo vaiko besilaukusi mažo miestelio gyventoja abortą darėsi iš baimės

Trečiojo vaiko besilaukusi mažo miestelio gyventoja abortą darėsi iš baimės

Mažame miestelyje gyvenančiai moteriai, anot jos pačios, aptemo protas, kai ėmė lauktis trečio vaiko ir nė vienas artimasis nepasisiūlė būti šalia. Nepilnametė mergina išsigando, kad per anksti taps mama, vaikinas davė pinigų ir liepė „susitvarkyti“. Medicinos sesuo pasidarė abortą, nes jautė šeimos spaudimą nesusigadinti karjeros. Tai – tik kelios istorijos, kurias patyrusios abortą moterys pasakoja prieš keletą mėnesių įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Krizinio nėštumo centras“ darbuotojams. Siūlome Alfa.lt skaitytojams nėštumą nutraukusių ir to nepadariusių moterų istorijų ciklą, kuris padės suprasti, kaip jaučiasi tokioje situacijoje atsidūrusios būsimos mamos.

Netikėtas nėštumas kartais tampa išbandymu, kur rasti logišką sprendimą trukdo emocijos. Su nėštumą ketinančiomis nutraukti, abortą pasidariusiomis moterimis dirbantys „Krizinio nėštumo centro“ specialistai mato, kad nemažai jų negimdyti apsisprendžia sulaukusios antrų pusių, artimųjų spaudimo. Gydytojų renkama statistika rodo, kad santuokoje gyvenančios moterys nėštumą nutraukti ryžtasi netgi dažniau dėl socialinių priežasčių, jos įsitikinusios, kad, jei šeimoje jau auga du vaikai, trečiojo nesugebės išlaikyti. Aplinkiniai į gausias šeimas kartais žiūri įtariai, daugiau vaikų nusprendusias turėti motinas laiko neatsakingomis – jos patiria spaudimą ir ne visada jį atlaiko.

Nėštumą nutraukusi mažame miestelyje gyvenanti Ona pasidalijo savo istorija:

Gyvenau mažame miestelyje. Buvau, atrodė, tvirtai nusistačiusi prieš abortus, bet pačiai aptemo protas, kai turėjo gimti trečias vaikas, ir sulaukiau ne paramos, o tik priešiškumo. Kai paramos nebuvo, kilo net tokių minčių – kas bus su kitais mano vaikais, jei numirčiau gimdydama, kaip bus su darbu, nes aš šitiek įsipareigojusi. Ir kad būtų bent vienas žmogus pasakęs: atsipeikėk, ką tu darai, aš pagelbėsiu tau, jei reikės tuo metu pažiūrėti kitus du tavo vaikus.

Kaip tik šiuo metu mano negimusiam trečiam vaikui būtų septyneri. Aš vis dar verkiu ir negaliu sau atleisti, kad pasidaviau aplinkos spaudimui ir jo neapsaugojau. Vyras nesijaučia dėl to kaltas. Po to jaučiau, kad esu kitokia, nekenčiu mažų vaikų – negaliu į juos žiūrėti ir jų girdėti.

Jei ne kiti du vaikai, tikriausiai manęs nebebūtų. Jie klausdavo manęs po to: mamyte, kodėl tu tokia liūdna? Dabar gyvenu tik dėl savo vaikų, kad jiems būtų į ką atsiremti.

Neišeina man atleisti sau. Vyrui, nors jis ir nesutiko padėti, kai prašiau, ir davė pinigų už nėštumo nutraukimą sumokėti, atleisti galėčiau, bet sau – negaliu. Taip pasielgiau su savo vaiku – kai turėjau apginti. Pykstu ir ant savo vyro. Pykstu, aišku, ir ant gydytojos. Pykau ir ant vyro močiutės, kad ji didžiuojasi ir aiškina, kad moteris turi būti labai gera vyrui.

Parašiau, nes norėjau pasidalyti išgyvenimais ir apsaugoti kitas nuo šito pragaro, ir nemaniau, kad man dar galima padėti. Tai – toks jausmas, kai niekas nebedžiugina, kai, atrodo, nieko nebereikia, ir tik stengiesi dėl likusių vaikų. Nežinau, ar tas nužudytas vaikas gali atleisti tokiai motinai. Juk tai – tas pats, kas nužudyti ir jau gimusį vaiką. Taip, tokiam žudikui, kuris supranta, ką padarė, didžiausia bausmė – gyventi tokiame pragare.

„Krizinio nėštumo centro“ vadovė, socialinė darbuotoja, trijų vaikų mama Zita Tomilinienė:

Neseniai konsultavome dvi moteris, kurios laukiasi ketvirto vaiko, jos irgi buvo ties apsisprendimo kryžkele – sunkios sąlygos, galimybių auginti vaiką, atrodo, nedaug, bet vis dėlto, gavusios palaikymą, jos nusprendė gimdyti.

Daugiau vaikų turinčios moterys kartais bijo visuomenės požiūrio, nes dažnai žmonės teisia, sako: na, kaip tu taip neprotingai gyveni, nemoki planuoti nei vaikų, nei pajamų, esi neatsakinga, lyg atsakingiau būtų pasidaryti abortą. Visuomenė primeta tokį požiūrį. Moterys gauna labai skirtingų nuomonių iš aplinkos, vienos draugės ar pažįstamos sako: darykis abortą, negimdyk, kaip išgyvensi, žiūrėk, kaip tau sunku, kitos: na, kaip nors, padėsime. Kai moteris išgirsta, kad yra tokių, kurios palaiko, paskatina, pasijaučia ne tokia vieniša savo situacijoje, yra labiau linkusi apsispręsti gimdyti.

Kai kurios moterys, kurias konsultuojame, sako – mūsų, laukiančių aborto, prie gydytojų kabinetų daug. Bet kad kas nors ateitų ir pakalbėtų su mumis, paklaustų, ar tu tikrai to nori.

Moterys viena su kita pasikalba, viena ateina darytis pirmo aborto, kita laukia jau ketvirto. „Aš pirmą pasidarysiu ir daugiau tikrai nedarysiu“, – sako sau moteris. Taip save ramindama ji nežino, kad galbūt ta, kuri dabar darysis ketvirtą, irgi galėjo galvoti panašiai, bet kartais pirmojo aborto trauma nulemia ir kitas.

Kai kurie gydytojai sako, kad moterys ateina apsisprendusios ir jau nebesvarsto – bet jos svarsto iki pat procedūros pradžios. Viena moteris pasakojo: „Man bandė įstatyti kateterį, kelis kartus nepataikė. Aš visa drebu iš tos baimės, bet niekas nepaklausia, gal tu dar neapsisprendusi, gal tau reikia laiko, psichologo? Mechaniškai daro tam tikras procedūras, o man tai – gyvenimą nulemsiantis pasirinkimas.“

Moterims būna svarbu išgirsti, kad neliks vienos, jeigu net nejaučia saugumo iš vyro. Besilaukiančioms trečio, ketvirto vaiko reikia žinoti, kad yra žmonės, organizacijos, kurios padės: pavyzdžiui, dabar bendraujame su moterimi iš globos namų, ji laukiasi ketvirto vaiko, nesijaučia saugiai šeimoje, negali pasikliauti savo vyru, bet nėra tvirtai apsisprendusi negimdyti.

Moterys pasakoja, kad į jas žiūri kreivai parduotuvėje, kai ateina su visais trimis vaikais. Ir, jei jų aplinkoje šeimos turi po vieną, du vaikus, jos jaučiasi iškritusios iš konteksto. Dėl to gerai, kad gausios šeimos vienijasi į bendruomenes, asociacijas, viena kitą palaiko, o visuomenė pamato, kad jos išgyvena, yra laimingos, motinystė daugiavaikėms mamoms nėra vien tik kančia – taip, tai – darbas, pasiaukojimas, atsakomybė, bet ir didelis džiaugsmas.

Vilniaus gimdymo namų direktorė, akušerė ginekologė docentė Kornelija Mačiulienė Alfa.lt yra sakiusi, kad statistiškai daugiausia nėštumą nutraukiančių moterų, 64 proc., gyvena registruotoje santuokoje. Kai klausiame kiekvienos jų priežasties, kodėl jos nori nutraukti nėštumą, dažniausiai įvardijama, kad šeimoje jau auga du vaikai – yra toks tarsi tabu, kad trečio ji negali gimdyti dėl socialinių priežasčių, nes arba vyras, arba ji pati nedirba, ir dėl to negalės užauginti tiek vaikų.

Tuo metu socialinių mokslų daktarė, Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje manipuliuojama retorika, kad atseit rūpinamasi gyvybe. „Juk gyvename Europos Sąjungoje, XXI amžiuje, ir turime stengtis ne šiaip sau išsaugoti gyvybę, bet ir suteikti jai kokybišką gyvenimą. Va koks turėtų būti tikslas. Juk mes suvokiame, kad abortai tikrai nėra siekiamybė ar šeimos planavimo priemonė, tai – kraštutinis pasirinkimas, bet yra masė dalykų, kurie iki jo gali privesti: mažai švietimo, brangi kontracepcija, socialiai pažeidžiamos moterys, paaugliai jos negali įsigyti“, – pastebėjo ji.

Pagalbos neplanuotai pastojus, svarstant apie abortą, patyrus jį, atsidūrus krizėje dėl būsimo šeimos pagausėjimo galite kreiptis arba tiesiog savo patirtimi pasidalyti su „Krizinio nėštumo centru“. Daugiau informacijos rasite puslapyje www.neplanuotasnestumas.lt.

Konsultacijos vyksta Vilniuje, dėl konkrečios konsultacijų vietos ir laiko reikia susitarti telefonais: (8-6) 0 35 77 26, (8-6) 0 35 79 12 (darbo dienomis 9–19 val.) arba el. paštu neplanuotasnestumas@gmail.com.

Galite ateiti į „Rachelės vynuogyno“ susitikimus, kur susirenka abortą patyrusios moterys. Registruotis telefonu (8-67) 575372 arba el. paštu racheles.vynuogynas@gmail.com.

Straipsnio autorius: Rugilė Audenienė | Alfa.lt

Pagalba mažyliui

TAIP PAT SKAITYKITE