Nėščia moteris, kurios kūdikis mirė įsčiose sulaukęs penkių mėnesių, nuo depresijos išsigelbėjo prisiminusi šeimos klinikos koridoriuje kabėjusį plakatą su siūlymu apsilankyti pas psichologą. Dvynių nėštumo pirmojoje pusėje netekusi jauna mama stiprybės sėmėsi iš gydytojo žodžių. Nė viena jų negavo siuntimo psichologo konsultacijai – abi pasirūpinti savo dvasios būsena nusprendė savarankiškai. Su kūdikių netekusiomis moterimis dirbantys specialistai pastebi, kad psichologinės pagalbos joms Lietuvoje labai trūksta.
Psichologo ieškojo prisiminusi plakatą klinikoje
„Lėliukas jau 3–4 savaitės žuvęs“, – tokį nuosprendį išgirdo penktą mėnesį besilaukianti jauna vilnietė Lina, tokios patirties nelinkinti nė didžiausiam priešui.
Išverkusi visas ašaras, ji atvyko į Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikos Motinystės centrą, kur pirmiausia turėjo pagimdyti negyvą kūdikį, o paskui ruoštis operacijai. „Gydytoja buvo išėjusi, mažiukas įkrito man tiesiai į rankas. Nežinau, ar kada pajėgsiu pamiršti tą vaizdą“, – apie patirtą netektį kalbėjo Lina, neturėjusi galimybės nei tinkamai atsisveikinti su savo anksčiau išėjusiu kūdikiu, nei jo palaidoti.
Gulėdama ligoninėje, paramos ji ieškojo iš artimųjų, nors tuo metu būtų labai pravertusi ir psichologinė konsultacija. Tik išėjusi iš medicinos įstaigos, vilnietė prisiminė savo šeimos klinikoje kabėjusį plakatą su informacija apie nemokamas psichologo konsultacijas pacientams – supratusi, kad vien su artimųjų pagalba su netekties skausmu nesusidoros, pravėrė Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro duris.
„Mane prižiūrėję gydytojai kreiptis į psichologą jų poliklinikoje nesiūlė, pati paprašyti siuntimo nesusipratau. Jeigu nebūčiau ieškojusi psichologinės pagalbos, sielos gijimas būtų trukęs ilgiau, ir neaišku, kuo būtų pasibaigęs. Problema, bent mano atveju, didžiausia buvo ta, kad medicininė pagalba tikrai buvo suteikta visa, bet, žiūrint iš psichologinės pusės, moterys paliekamos likimo valiai.
Jei ne mano pačios sąmoningumas, suvokimas, kad kažkas negerai ir reikia pagalbos iš šalies, neužtenka tik šeimos narių ar draugų, ir laiku pastebėtas plakatas šeimos klinikoje, siūlantis pagalbą, tai dar neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę“, – atvirai apie savo patirtį kalbėjo Lina ir pridūrė, kad tokiose situacijose šeimos nariai taip pat nežino, kaip elgtis.
Išgyventi kūdikio praradimą jai padėjo ir laukimas – praėjus penkiems mėnesiams po netekties, skausmas nebe toks aštrus. Tiesa, psichologė Vėjūnė Domanskaitė-Gota patikslino, kad gydo ne tiek pats laikas, o netektį išgyvenančios moters veiksmai per tą laiką. „Liūdėti, sielvartauti normalu, nes tai yra netektis. Nors aplinkiniai, norėdami paguosti, kartais sako: tu dar jauna, tau viskas prieš akis, dar turėsi vaikų arba – jau turi vaikų, taip tarsi nuneigia išgyvenamus jausmus.
Bet kokiu atveju gedėjimas trunka netrumpai, vaisingumas moteriai yra labai svarbus dalykas, jai gali kilti jausmas, kad yra kitokia, nevisavertė, noras užsidaryti, nekalbėti. Svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris gali išklausyti, išbūti be patarimų tiek laiko, kiek reikia“, – sakė psichologė, pripažįstanti, kad kartais neužtenka vien artimųjų, kurie ir patys būna paveikti netekties, palaikymo.
Padėjo gydytojo žodžiai: ne visus žiedus obelys obuoliais išveda
Neseniai Vilniaus Antakalnio poliklinikos medikai pradėjo bendradarbiauti su pagalbą neplanuotai pastojusioms, kūdikių netekusioms, apie abortą galvojančioms arba jį patyrusioms moterims teikiančia nevyriausybine organizacija Krizinio nėštumo centras. Poliklinikos viešųjų ryšių atstovai Alfa.lt sakė, kad įstaigoje jau galima rasti lankstinukų su informacija apie šią pagalbą teikiančią organizaciją.
„Padalijome lankstinukų, gydytojams per penkiaminutę papasakojome apie savo veiklą, konsultavome porą jų atsiųstų pacienčių. Normalus bendradarbiavimas dar tik mezgasi, nežinau, ar gydytojai nepasiūlo ateiti pas mus į konsultacijas, ar pasiūlo taip, kad moterys neateina.
Tokios pagalbos moterims labai trūksta. Apskritai jos nesidalija skausmingomis patirtimis, bet kai kuri nors patiria persileidimą, kūdikio netektį, abortą, sužino, kad ne viena draugė išgyveno tą patį“, – sakė Krizinio nėštumo centro vadovė, socialinė darbuotoja Zita Tomilinienė.
Sveikatos ministerijos atstovai aiškino, kad netektis patyrusioms moterims pagalba teikiama tada, kai jos poreikį nustato gydytojas. Moterys gali kreiptis į Psichikos sveikatos centrą toje įstaigoje, kurioje yra prisirašiusios pas šeimos gydytoją, ar toje savivaldybėje, kur gyvena. Ministro įsakyme nurodoma, kad sudėtingesnes akušerijos paslaugas teikiančiose įstaigose turi dirbti psichologas ir socialinis darbuotojas.
Daugybę moterų, kurioms nėštumas tapo kūdikio gyvybės ar mirties klausimu, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose sutiko ir dvynių laukusi, tačiau juos praradusi vilnietė Agnė. Trečiąjį nėštumo mėnesį dvyniai mirė, moteriai teko daryti medicininį abortą.
„Man labiausiai pagelbėjo gydytojas. Psichologo pagalbos nesiūlė, bet pats gerai sudėliojo akcentus. Labai įstrigo jo frazė, kad ne visus žiedus obelys obuoliais išveda, tai natūrali gamtos atranka. Visko būna, ypač dvynių atveju – tik mažas jų procentas apskritai išsivysto“, – kalbėjo neseniai netektį išgyvenusi jauna moteris, po kurio laiko supratusi, kad jai praverstų ir psichologo konsultacija.
Ji pasakojo pasidomėjusi, kad kartais moterys tokiais atvejais patiria potrauminį sindromą. „Atrodo, ir man jis pradėjo reikštis. Iš pradžių buvau susitaikiusi, o paskui pradėjo skaudėti visą kūną, ypač vidaus organus – pasidariau visus įmanomus tyrimus, viskas gerai, o skauda. Vadinasi, tai psichologinės priežastys“, – sakė vilnietė.
Gydytis sielos randus ji bando bendraudama su kūdikio nėštumui įpusėjus netekusia pažįstama moterimi, keliais procentais šviesiau, pasak jos pačios, pasijusti padėjo ir Krizinio nėštumo centro darbuotojų atsakymas į jiems parašytą laišką.
Atlieka atsisveikinimo ritualą
„Svarbu išliūdėti, išgedėti, išpykti, tie jausmai neturi būti nuneigti, paslėpti, virsti žaizda, kuri vis negyja. Svarbu ir atleisti sau, pripažinti, kad skauda, bet žaizda gali sugyti.
Svarbus atsisveikinimas, paleidimas. Tai vaikelio, žmogaus, kad ir labai mažo, su kuriuo jau buvo užsimezgęs ryšys, netektis, todėl reikalingas sustojimas ir atsisveikinimo ritualai – laidotuvės, Rachelės vynuogyno rekolekcijos (terapinė dviejų su puse dienų grupė žmonėms, kurie po aborto ar persileidimo išgyvena emocinį ar dvasinį skausmą – red. past.)“, – sakė psichologė V. Domanskaitė-Gota.
Netektis išgyventi išmokstame dar vaikystėje, todėl ir suaugę dažnai elgiamės pagal tą patį modelį. Todėl kartais pasitaiko, kad kūdikį praradusi moteris imasi guosti dar ir sutrikusius savo artimuosius. Psichologė atkreipė dėmesį į tai, kad mamomis netapusioms moterims svarbu jausti kitų moterų palaikymą.
„Gydytojas, prižiūrintis moteris, taip pat galėtų nukreipti psichologo konsultacijai, pasakyti, kad yra tokia galimybė. Tai būtų pripažinimas, kad moters jausmai yra svarbūs ir kad ji neliks viena su savo netektimi“, – įsitikinusi psichologė.
Pusiausvyros tarp medicininės ir psichologinės pagalbos nėra
Pagal dabartinį sveikatos apsaugos ministro įsakymą, yra numatyta pageidautina psichologo konsultacija prieš abortą, nors ginekologai savo pacientėms ją ne visada rekomenduoja. Apie psichologinę pagalbą patyrus nėštumo komplikacijų, kūdikio netektį ministro įsakymuose nekalbama.
„Didelė spraga, kad neįtraukta tokia rekomendacija. Pavyzdžiui, Vokietijoje aiškiai įvardyta, kad pagalba moteriai teikiama ir po aborto, ir praradus kūdikį – kad ir kaip nėštumas besivystytų, valstybė garantuoja pagalbą, ne tik kelios nevyriausybinės organizacijos“, – sakė Krizinio nėštumo centro vadovė Z. Tomilinienė, kartu su bendraminčiais Sveikatos ministerijai siūliusi apsvarstyti, kaip valstybė galėtų padėti moterims, kurios sužino besilaukiančios neįgalaus kūdikio, patiria vaisiaus žūtį nėštumo metu, naujagimio mirtį, galų gale – pogimdyvinę depresiją.
Valstybinės pagalbos nėščiosioms, jos nuomone, mūsų šalyje dar trūksta.
„Tai rodo, kad į žmogų žiūrime kaip į biologinę, o ne į psichosocialinę būtybę. Ligoninėse pilna medicininės įrangos, rūpinamasi fizine žmogaus sveikata, bet pusiausvyros nėra – pacientams trūksta psichikos sveikatos paslaugų“, – pastebėjo viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė, kurios nuomone, gydymo įstaigose turėtų būti bent jau lankstinukų ir plakatų su psichologų, nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su kūdikių netekusiomis moterimis, kontaktai.
Vokietijos ligoninėse leidžia atsisveikinti
Nemokamos konsultacijos ir tuomet, kai moteris išnešioja ir pagimdo kūdikį, ir tais atvejais, kai jo netenka, stipriai įsišaknijusios Vokietijos visuomenėje. Moterys ir jų artimieji gali gauti tiek valstybės, tiek organizacijų pagalbą. Kūdikių netekę tėvai taip pat nelieka vieni – kai kurios ligoninės pačios yra sukūrusios pagalbos sistemą, kitos bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis, nėštumo konsultantais, bažnytinėmis struktūromis. Akušeriai, psichologai, socialiniai darbuotojai, sielovadininkai turi įgiję kvalifikaciją konsultuoti netekties atveju specialiuose kursuose.
Konsultante Nėštumo ir nėštumo krizių konsultacijoje Gentino mieste rytinėje Vokietijos dalyje dirbanti psichologė ir sisteminės pakraipos terapeutė Palmira Repšytė-Scharf savo darbo metu pastebėjo, kad labai svarbu turėti kvalifikuotą specialistą, galintį padėti tokiais atvejais. „Pirmas žingsnis pagalbai, jei žinoma, kad kūdikis gims negyvas, žengiamas jau gydymo įstaigoje. Moteris, tėvai, šeima turi galimybę pokalbių metu suvokti, kas vyksta, emociškai ir fiziškai pasiruošti negyvo kūdikio gimimui, nes dažniausiai patiria šoką, jo sprendimai būna paveikti. Pokalbių metu svarbiausia sustiprinti moters ir jos partnerio stabilumo jausmą, kad jie nesijaustų lyg bejėgiškai patiekti ant likimo padėklo, o galėtų šią svarbią gyvenimo situaciją paveikti taip, kad jaustųsi galintys priimti sprendimus pagal savo poreikius.
Kai kur konsultantai net būna šalia gimdymo metu, padeda priimti kūdikį, su juo pagarbiai atsisveikinti. Pagarbus gimdymas ir atsisveikinimas yra labai svarbūs išgyvenimai, išliekantys širdyje ir atmintyje visą gyvenimą. Personalo dėmesingumas ir supratingumas gimdymo metu labai svarbus emociškai“, – pasakojo organizacijoje „Diakonisches Werk Jerichower Land e. V“ (evangeliškajame „Caritas“ atitikmenyje) dirbanti P. Repšytė-Scharf.
Priimti kūdikį, taip pat ir negyvą, ruošiasi visas ligoninės personalas, jo tėvams suteikiama galimybė su juo atsisveikinti. Ligoninėms nevyriausybinė organizacija „Schmetterlingskinder“ („Drugelių vaikai“) yra paruošusi informaciją, kaip elgtis, dalija daiktus, kurių gali prireikti, vadinamuosius kūdikių vokelius, kitus atminimo simbolius.
Tėvai taip pat gali rasti įvairios informacijos, kaip išgyventi netektį, internete, gydymo įstaigose dalijamuose lankstinukuose. „Patyrę netektį tėvai ir jų bendraminčiai yra nuveikę tikrai svarbų darbą bendradarbiaudami su ligoninių personalu ir gedinčiaisiais. Tai patyrę gerai žino, kas galėtų padėti. Neseniai teko skaityti apie specialų lopšį negyviems naujagimiams, kad tėvai, broliai, seserys galėtų turėtų laiko su jais atsisveikinti.
Būna simbolių ar dovanėlių – rankų darbo drugelių, savanorių nertų darbelių, kurių vienas lieka pas tėvus, o kitas įdedamas į negyvo kūdikio lopšelį. Tai taip pat labai svarbi psichologinė pagalba: paguodžiantis momentas gali būti gimusį kūdikį įvynioti į vokelį ar aprengti, padaryti kojytės ar rankytės antspaudą atviruke, uždegti žvakę, įdėti naujagimį į specialų krepšelį, gražiai nufotografuoti. Svarbu skirti tėvams laiko atsisveikinti, jų neskubinti, papasakoti apie įstaigai būdingą tvarką – kur bus kūdikis, kai jis bus išneštas, kada jį bus galima aplankyti, kaip organizuojamas laidojimas. Sakyčiau, šią patirtį galima pritaikyti ir Lietuvoje, reikėtų tik informacijos personalui ir visai nedaug tinkamų daiktų.
Gerai būtų paskirti vieną ar kelis darbuotojus – visada būna tokių, kuriems labiau rūpi netektį patyrusių tėvų likimas – kurie galėtų tuo pasirūpinti. Gal atsirastų galimybė bendradarbiauti su ligoninėje dirbančiais psichologais, sielovadininkais“, – patarė su netektį patyrusiais tėvais dirbanti psichologė, matanti, kad jiems svarbu deramai palaidoti mirusį kūdikį.
Vokietijoje netrūksta klinikų, kurios organizuoja bendras kūdikių iki 500 gramų svorio laidotuves. Didesnius jau galima laidoti per laidojimo biurus. Yra ir tokių kūdikių kapinės, o bažnyčiose kasmet laikomos mišios už juos.
Palaidojusiems kūdikį tėvams suteikiama informacija apie psichologinę pagalbą, o gydytojai dažniausiai ne tik paduoda lankstinuką, bet ir patys susitaria dėl susitikimo su psichologais. Nors ligoninės dažniausiai būna didesniuose miestuose, rajonų centruose, bet mažesniuose miesteliuose veikia savipagalbos grupės tėvams, netekusiems vaikų, – tiek paaugusių, tiek visai kūdikių.
„Aš dažnai konsultuoju poras ar šeimas kartu. Tuomet jie turi galimybę atsiskleisti kaip vienas kitą palaikantys, tarpusavyje svarbiais meilės ir santykių saitais susiję asmenys, gedintys kartu, nors gal ir skirtingai“, – Alfa.lt sakė P. Repšytė-Scharf, kuri padeda jiems ir išsikalbėti, ir atlikti gedėjimo ritualus.
Žmonės gedi skirtingai – vieni randa paguodą bendraudami su panašias netektis patyrusiais žmonėmis, kiti kuria eilėraščius, kreipiasi į specialistus, išsipasakoja dvasininkams, buriasi į forumus, sukuria specialius tinklalapius savo vaikui.
„Iš savo patirties matau, kad tėvai dažnai viduje nenori „susitaikyti su netektimi“, tiesiog „gyventi toliau“, jų vidinis poreikis, nuslūgus intensyviam gedului, yra suteikti mylimam mirusiam asmeniui tinkamą pagarbią vietą savo gyvenime, prisiminimuose, su liūdesiu, meile, šiluma. Konsultacijoje su patyrusiu specialistu ir einame šiuo keliu, jei jo nepavyksta atrasti moteriai, vyrui, šeimai, porai savo jėgomis“, – savo patirtimi pasidalijo netektis išgyventi padedanti konsultantė.
Kas gali padėti išgyventi kūdikio netektį?
VŠĮ Krizinio nėštumo centro konsultantai. Kreipkitės tel.: (8 6) 0 35 77 26, (8 6) 0 35 79 12 arba el. paštu neplanuotasnestumas@gmail.com.
„Rachelės vynuogyno“ rekolekcijos. Užsiregistruoti galite el. paštu racheles.vynuogynas@gmail.com arba paskambinę tel. (86) 1125272 (Ramutė Kraujūnienė).
Bendraminčiai puslapyje – http://www.gedintiems.lt/, kur galima pasidalyti savo istorija, prisiminimais apie kūdikį.
Šaltinis: www.alfamedia.lt