Prieš vartodama bet kurį vaistą nėščioji turi pasitarti su gydytoju, nes kai kurie medikamentai gali neigiamai paveikti ne tik būsimos mamytės, bet mažylio organizmą.
Kai kurie vaistai gali paveikti nėštumo eigą, sukelti persileidimą, priešlaikinį gimdymą, pakenkti vaisiaus vystymuisi, todėl gali atsirasti įgimtų anomalijų, cerebrinis paralyžius arba kūdikis gali gimti negyvas. Manoma, kad dėl netinkamų vaistų vartojimo nėštumo metu įvyksta apie 1 proc. apsigimimų.
Todėl nesvarbu, ar vaistai nereceptiniai, ar receptiniai, prieš vartodama juos nėščioji turi konsultuotis su gydytoju.
Šios atsargumo priemonės atsirado po 1960 metais įvykusios tragedijos, kurią sukėlė preparatas „Talidomidas”. Tuo metu šio preparato vartojo daugelis nėščiųjų kaip raminamąją ir migdomąją priemonę. Deja, po to gimė apie 10 000 vaikų, turinčių sunkių apsigimimų.
Vaistų žala įvairiais nėštumo periodais
Po šio skaudaus įvykio farmakologai visame pasaulyje susirūpino, ar saugu nėštumo metu vartoti vaistų. Pradėjus tirti jų poveikį nėščiosioms buvo prieita prie išvados, kad absoliučiai saugių vaistų nėra, yra tik saugesnių ir nesaugių. Deja, būsimosioms mamytėms retai kada pavyksta nesusirgti per devynis nėštumo mėnesius, ką jau kalbėti apie tas, kurios serga lėtinėmis ligomis. Todėl iškyla klausimas, kaipgi joms gydytis, nes negydoma liga gali sukelti dar daugiau žalos (pavyzdžiui aukštesnėje negu 38 ｰC temperatūroje pradeda keistis baltymų struktūra).
Spręsdami, kokius vaistus skirti (o gal visai neskirti) nėščiąjai, specialistai paprastai suskaičiuoja žalos ir naudos santykį, t.y. medikamentai skiriami, jeigu ligos sukelti padariniai yra sunkesni negu vaistų. Be to, būsimajai mamytei skiriami jau išbandyti vaistai, kurių vartojant nėščiųjų organizme nebuvo pastebėta žalingų pokyčių.
Kai kurie medikamentai gali pažeisti tėvų lytines ląsteles dar prieš įvykstant apvaisinimui ir po to sukelti pakitimus vaikelio organizme, todėl jų patariama nevartoti bent 5–6 mėnesius iki planuojamo nėštumo. Tokiems preparatams priskiriami kai kurie vaistai nuo vėžio, antibiotikai, imunodepresantai, psichotropiniai vaistai, steroidiniai hormonai.
Pagal kenksmingumą vaikeliui nuo pat pirmosios nėštumo dienos vaistai skirstomi į kelias grupes: embriotoksiniai, teratogeniniai ir fetotoksiniai.
- Embriotoksiniai medikamentai yra tie, kurie žalingai veikia embrioną antrą trečią nėštumo savaitę. Dėl jų poveikio jis gali nustoti vystytis. Embriotoksiniams preparatams priskiriami sulfanilamidiniai preparatai( pvz.: „Biseptolis”), acetilsalicilorūgštis, fenobarbitalis, kai kurie hormonai, šlapimą varantys (furozemidas, hipotiazidas, diakarbas) ir vaistai nuo vėžio.
- Teratogeniniai medikamentai žalingai veikia vaisių nuo trečios iki 8–10 nėštumo savaitės ir sukelia vystymosi anomalijų. Koks tai bus pažeidimas, priklauso nuo to, kuriuo nėštumo metu buvo vartojami šie vaistai, t.y. kokioje vystymosi stadijoje buvo mažylis. Teratogeninis medikamento poveikis priklauso nuo vaisto cheminės sudėties, dozės, sugebėjimo patekti per placentą ir išsiskirti iš organizmo. Jeigu vartojami keli preparatai, jų teratogeninis poveikis susideda ir būna stipresnis. Jeigu vienu metu vartojami keli teratogeniniai medikamentai, pavojus, kad vaikas gali gimti apsigimęs, gerokai padidėja. Teratogeniniu poveikiu pasižymi jau minėtas „Talidomidas”, preparatai nuo vėžio, imunodepresantai, lytinių hormonų preparatai, kai kurie epilepsijai gydyti skirti vaistai.
- Fetotoksiniai vaistai veikia jau subrendusį pilvelyje esantį vaikelį. Šis žalingas poveikis pasireiškia struktūriniais ir funkciniais mažylio vystymosi nukrypimais. Fetotoksiškai veikia sulfanilamidiniai, diabetą gydantys preparatai, amidopirinas, antibiotikas chloramfenikolis ir kai kurie kiti medikamentai.
Kaip vaistai patenka mažyliui
Kad vaistas paveiktų ir vaikelio organizmą, jis turi iš motinos kraujotakos per placentą patekti į vaisiaus kraujotaką. Placenta – tai tam tikras barjeras, apsaugantis vaikelį nuo žalingo poveikio. Todėl ar vaistai pakenks, didele dalimi priklauso nuo placentos būklės, t.y. kaip ji vykdo apsaugines funkcijas. Apsauga sumažėja, kai yra placentos nepakankamumas, kuris išsivysto po įvairių ligų ir akušerinių komplikacijų. Todėl vaistai ir jų skilimo produktai vaikelio organizme gali kauptis ilgesnį laiką. Pavyzdžiui, slopinančių nervų sistemą vaistų, kurių moteris vartoja nėštumo metu, vaiko organizme randama praėjus nemažai laiko nuo gimimo.
Kaip vaistai patenka per placentą, priklauso ir nuo vaistų fizinių bei cheminių savybių. Per ląstelių membranas geriau prasiskverbia riebaluose tirpios medžiagos, blogiau – tirpios vandenyje. Be to, per placentą kur kas geriau prasiskverbia iš mažų molekulių sudaryti medikamentai, blogiau – tie, kurių molekulės didelės. Pavyzdžiui, kraujo krešėjimą mažinantis preparatas heparinas sudarytas iš didelių molekulių ir todėl per placentą nepatenka ir vaikelio kraujo krešėjimo nepaveikia. Tuo tarpu lengvai per placentą patenkantys vaistai, kaupiasi vaisiaus organizme ir gali sukelti nepageidaujamą poveikį, netgi sunkias komplikacijas. Pavyzdžiui, sulfanilamidiniai preparatai gali toksiškai paveikti vaikelio eritrocitus ir t. t.
Penkios nėščiųjų vaistų grupės pagal rizikos laipsnį
A grupė. Tai vaistai, kurių dideliais kiekiais vartojo nėščiosios bei vaisingo amžiaus moterys, bet jie nesukėlė vaikeliui įgimtų anomalijų ar kitokio neigiamo poveikio (paracetamolis, klotrimazolis (vietinio poveikio), penicilinai, skrandžio rūgštingumą mažinantys preparatai (almagelis, maaloksas ir kt.).
B grupė. Tai vaistai, kuriuos nėščiosios bei vaisingo amžiaus moterys vartojo nedideliais kiekiais ir jie nesukėlė vaikeliui įgimtų anomalijų ar kitokio neigiamo poveikio. Taip pat nėra duomenų, kad šie vaistai tyrimų metu sukeltų pakitimus gyvūnų palikuonims (heparinas, diklofenakas, ibuprofenas, azitromicinas, acikloviras, metronidazolis ir kt.).
C grupė. Tai vaistai, kurie atliekant tyrimus su gyvūnais pasižymėjo teratogeniniu ir embriotoksiniu poveikiu. Manoma, kad šie preparatai gali neigiamai paveikti dar negimusio vaikelio arba naujagimio organizmą, nors įgimtų anomalijų jie nesukelia (aspirinas, deksametazonas, šlapimą varantys preparatai ir kt.).
D grupė. Šie vaistai sukelia arba įtariama, kad gali sukelti įgimtas vaikelio anomalijas arba negrįžtamai paveikti jo organizmą. Todėl prieš vartojant šiuos vaistus, gydytojas turi įvertinti vaisto teikiamą naudą ir žalą vaisiui (raminamieji vaistai – barbitūratai, doksiciklinas, tetraciklinas ir kt.).
E grupė. Šios grupės medikamentai pasižymi didelia rizika sukelti vaisiaus apsigimimų, nes yra įrodymų,kad šie vaistai pasižymi teratogeniniu ir embriotoksiniu poveikiu tiek gyvūnams, tiek ir žmonėms (streptomicinas, karbamezepinas, izotretioninas ir kt.).
Įvairios vaistų formos ir nėštumas
Pavojai vartojant vaistus nėštumo metu susiję su keliais veiksniais: koks preparatas parenkamas, kokia vaisto dozė ir kaip vaistas patenka į moters organizmą. Parinkdamas vaistus gydytojas turi atsižvelgti į nėštumo periodą, nes svarbi vaikelio vystymosi stadija ir jo jautrumas vaistams. Svarbu, kokia moters šalinimo organų – kepenų ir inkstų – būklė, nes per juos išskiriami vaistai. Reikia atsižvelgti ir į moters amžių, nes kuo moteris vyresnė, tuo didesnis komplikacijų pavojus.
- Geriamieji vaistai nėštumo metu iš virškinimo sistemos lėčiau patenka į kraujotakos sistemą dėl pablogėjusios kraujotakos ir sulėtėjusių žarnyno judesių. Dauguma vaistų nėščiosios skrandyje dėl rūgščių ir fermentų poveikio suyra ir veikia silpnai. Tai itin svarbu, jeigu vaistai vartojami vieną kartą, pavyzdžiui išgeriama raminamųjų vaistų arba tabletė nuo skausmo.
- Jeigu nėščioji tabletę padeda po liežuviu, jos neveikia virškinimo sistemos fermentai, todėl vaistai pradeda veikti net 2–3 kartus greičiau negu geriamieji. Todėl norint greitesnio poveikio, reikia dėti tabletę po liežuviu arba sučiulpti.
- Vartojant vaistų rektalinių žvakučių pavidalu, veikliųjų medžiagų nesuardo virškinimo fermentai, jie patenka tiesiai į kraujotaką. Kita vertus, nėštumo metu gimda spaudžia dubens venas ir trukdo nutekėti kraujui iš tiesiosios žarnos, todėl vaistas sunkiau patenka į kraujotakos sistemą.
- Nėštumo metu vartojant įvairius tepalus, kremus biologiškai aktyvios medžiagos gali kauptis poodiniame sluoksnyje, nes riebalų sluoksnis šiuo metu padidėja 3–4 kg. Dėl to vaistai pasižymi ne tik aktyvesniu vietiniu poveikiu, bet ir prasiskverbia į kraujotaką ir veikia visą organizmą. Reikia tai turėti omenyje tepant stiprų poveikį turinčiųs tepalus (hormoninius, antibiotinius), nes jeigu nors truputį bus viršyta dozė, gali pasireikšti nepageidaujamas toksinis poveikis.
- Tiek į raumenis, tiek į veną leidžiami vaistai veikia itin greitai, nes veikliosios medžiagos patenka tiesiai į kraujotaką. Todėl vaisto dozės turi būti itin tikslios ir mažesnės negu geriamųjų vaistų. Be to, reikia atminti, kad vaistų suleidus per daug greitai pasireiškia nepageidaujamas poveikis, kurį sumažinti yra sudėtinga.
Vaistai nuo mikrobų nėštumo metu
Manoma, kad gydomosios natūraliųjų penicilinų dozės nepasižymi nei teratogeniniu, nei embriotoksiniu, nei fetotoksiniu poveikiu. Tačiau jau pilvelyje esantis vaikelis gali įsijautrinti penicilinams, o jam gimus jau pirmą karta pavartoti penicilino preparatai gali sukelti alerginę reakciją.
Plataus veikimo spektro pusiau sintetinis penicilinas ampicilinas gerai prasiskverbia pro placentą, ir vaisiaus kraujyje susidaro gydomoji koncentracija. Nenustatyta, kad vidutinės gydomosios ampicilino dozės pasižymėtų teratogeniniu, embriotoksiniu ar fetotoksiniu poveikiu. Visi penicilinai priskiriami B vaistų kategorijai.
Cefalosporinai lengvai prasiskverbia pro placentą ir vaisiaus kraujyje susidaro didelė jų koncentracija. Nenustatyta, kad jie pasižymėtų teratogeniniu, embriotoksiniu ar fetotoksiniu poveikiu.
Aminoglikozidai, gentamicinas ir amikacinas priskiriami C vaistų kategorijai, tobramicinas – D.
Nėščiosioms negalima gerti chloramfenikolio, kuris toksiškai veikia kūdikio kraujodarą. Tetraciklinai labai gerai prasiskverbia pro placentą ir stipriai veikia embriotoksiškai.
Metronidazolis gerai prasiskverbia pro placentos barjerą. Jis priklauso B vaistų kategorijai. Šio vaisto trichomonoze sergančioms nėščiosioms nerekomenduojama skirti pirmąjį nėštumo trimestrą.
Konsultavo specialistas
Akušeris ginekologas
Rolandas Žiobakas
