Pastojusi moteris vegetarė sprendžia dilemą – ar jai toliau likti vegetare, ar vėl valgyti mėsą. Juk dabar ji atsakinga ir už vaikelio sveikatą. Ar verta rizikuoti?
Valgyti gyvulinės kilmės maistą atsisakoma dėl įvairių priežasčių: ekonominių, sveikatos, religinių ir dėl mados. Dauguma vegetarų nevartoja alkoholio ir nerūko. Vegetarai, atsisakę mėsos dėl sveikatos, teigia, kad ją valgant organizmas kartu gauna toksinių medžiagų (antibiotikų, pesticidų, augimo hormonų ir t.t.), kurios nuodija ląsteles, trumpina gyvenimą, daro žmogų dirglesnį ir piktesnį. Dėl religinių įsitikinimų mėsos atsisakantys žmonės teigia, kad jie tai daro nenorėdami žudyti gyvūnų.
Vegetarizmas turi nemažai rūšių. Griežčiausi vegetarai, vadinami veganais, nevartoja jokių gyvulinės kilmės maisto produktų (kartais net atsisako dėvėti gaminius iš odos, vilnos). Ovolaktovegetarai nevalgo žuvies, mėsos, bet valgo kiaušinius, pieną ir jo produktus. Ovovegetarai – pieno produktų, tačiau neatsisako kiaušinių.
Stipriosios vegetarizmo pusės
Valgant augalinį maistą, žmogaus organizmas gauna daug skaidulinių medžiagų, kurios reguliuoja žarnyno veiklą, todėl apsaugo nuo vidurių užkietėjimo, neleidžia vystytis aterosklerozei, mat augaliniame maiste ne tik nėra cholesterolio, bet ir yra medžiagų, kurios mažina jo kiekį organizme. Nuo vėžio saugo karotinas, vitaminai – ypač C ir E, flavanoidai, selenas (jo gausu grūdinėse kultūrose), ditioltionas (daug įvairiose kopūstų rūšyse). O augaliniame maiste esantys fitoncidai, kurie užkerta kelią pavojingiems mikroorganizmams daugintis organizme, stabdo ir puvimo bakterijų dauginimąsi žarnyne. Augalinis maistas stiprina imunitetą bei pasižymi itin geru sočiųjų ir nesočiųjų riebalinių rūgščių santykiu.
Didžiausi pavojai
Trūksta vitaminų. Jei vartojamas tik augalinis maistas, pradeda trūkti vitamino D, taip pat ir vitamino B12, kuris būtinas kraujui gaminti ir nervų sistemai dirbti. Užsienyje vegetarams skirtas maistas praturtinamas vitaminą B12 sintezuojančiais mikroorganizmais. Veganai (nevartojantys jokio gyvulinės kilmės maisto – nei pieno, nei kiaušinių) turi vartoti vitaminu B12 praturtintą sojų pieną, košes. Ilgainiui pradeda trūkti ir vitamino B2, būtino normaliai akių, odos, nervų sistemos, kraujo gamybos bei kepenų būklei palaikyti.
Trūksta geležies. Iš mėsos pasisavinama 30 proc. viso joje esančio geležies kiekio, o iš augalinio maisto tik 10 proc. Nei piene, nei kiaušiniuose nėra pakankamai jonizuotos geležies. Geležies trūkumas atsiranda po 4 mėnesių nuo vegetarizmo pradžios, kai išeikvojamos organizme (kepenyse, kaulų čiulpuose) esančios geležies atsargos. Jei motina nėštumo metu dėl geležies trūkumo suserga mažakraujyste, vaikelis kiek galima daugiau „išsiurbs” geležies iš mamos, todėl ji dar labiau nukentės, o vaikutis gims silpnesnis.
Kalcio trūkumas. Kalcio trūksta tiems, kurie nevartoja pieno ir jo produktų. Augaliniuose maisto produktuose yra tik dešimtadalis žmogui reikalingo kalcio. O valgant daug skaidulų turintį maistą sumažėja kalcio įsisavinimas, dėl to būtina nuolat vartoti kalciu praturtintą sojų pieną ir sojų varškę.
Baltymų stoka. Nėštumo metu tai pasireiškia susilpnėjusiu būsimos mamos imunitetu ir sumažėjusia kūno mase, kaulai tampa trapesni, daugiau sergama peršalimo ligomis. Atsilieka ir vaikelio augimas, sutrinka jo kepenų, kasos, kraujodaros organų veikla, sulėtėja skeleto formavimasis. Trūkstant baltymų nėščioji jaus padidėjusį silpnumą, atrodys nesveikai išblyškusi, išsausės oda, be to ji pastebės, kad niekaip nepriauga svorio. Netgi atvirkščiai – gali jo ir netekti, nes sutrinka žarnyno darbas.
Aminorūgščių trūkumas. Kad nėščiosios organizme būtų skaidomi baltymai, turi būti pakankamai aminorūgščių. Jos skirstomos į pakeičiamasias, t.y. sintetinamas žmogaus organizme, ir nepakeičiamasias – gaunamas tik su maistu, dažniausiai gyvūninės kilmės (žolėdžių gyvūnų mėsa, pienu, varške, kefyru, sūriu, kiaušiniais, ikrais ir žuvimi). Augaliniame maiste taip pat yra kai kurių nepakeičiamųjų amino rūgščių, bet gauti jų visų valgant vieną produktą sudėtinga. Ilgalaikis šių aminorūgščių nepriteklius labiausiai kenkia augančiam pilve mažyliui – jis gali gimti su ydomis, pvz., inkstų veiklos sutrikimu, tarpskilvelinės širdies pertvaros defektu ir t.t.
Ar gali nėščioji būti vegetare?
Jeigu moteris iki nėštumo buvo vegetare, ji gali likti ja ir pastojusi, tik reikėtų pasirinkti švelnesnę vegetarizmo formą, t.y. tokią, kad būtų galima valgyti paukštieną, žuvį, kiaušinius. Šios vegetarizmo rūšys nėra pavojingos, nes moteris gauna visų būtinų aminorūgščių, vitaminų ir mineralinių medžiagų. Vienintelis pavojus – būsimai motinai gali pradėti trūkti geležies. Tai nėra didelė bėda, ją galima išspręsti vartojant gydytojo paskirtus geležies turinčius preparatus.
Jeigu nėščioji valgo varškę, pieną, rūgščius pieno produktus, kiaušinius, žuvį, tai ji nesunkiai apsirūpins ir reikalingu kiekiu baltymų, kurių pirmuosius mėnesius reikia gauti 110–130 g (1,5–2g vienam kilogramui moters svorio).
Norint per parą gauti 100 g baltymų reikia suvalgyti:
526 g virtos liesos žuvies (542kcal),
556 g neriebios varškės (488 kcal),
3,6 l natūralaus pieno (2071 kcal),
793 g grikių kruopų (2659 kcal),
5 kg virtų bulvių (4000 kcal).
! Matant, kiek kalorijų reikia suvartoti nėščiajai, norinčiai gauti reikiamą baltymų kiekį, tampa aišku, kad ji neišvengs antsvorio.
Griežtas vegetarizmas draudžiamas
Apie griežtą vegetarizmą nėščiosios turi pamiršti. Pastojusi moteris veganė tam, kad išnešiotų sveiką vaikelį, turi peržiūrėti savo mitybą. Greičiausiai jos organizme jau yra dar nejaučiamas vitaminų, mineralinių medžiagų ir aminorūgščių trūkumas. Jeigu tokia nėščioji negali visai atsisakyti vegetarizmo, ji turėtų pasirinkti švelnesnę jo rūšį ir vartoti pieną, kiaušinius bei žuvį. Be to, nėščioms vegetarėms reikia ne tik dietologijos žinių, bet ir papildomų išlaidų, nes nėštumo metu reikalavimai maistui labai padidėja.
Dėmesio besilaukiančioms!
● Apie apsisprendimą būti vegetare nėštumo metu būtina informuoti gydytoją.
● Būtina reguliariai atlikti tyrimus, norint laiku nustatyti geležies ir mineralų ar vitaminų trūkumą.
● Nėščioms vegetarėms būtina gerti vitaminų ir mineralų kompleksus.
Patarimai prieš sėdant prie stalo:
- Reguliariai valgykite baltyminį maistą: riešutus, lęšius, neskaldytus grūdus, sūrį.
- Kasdien valgykite šviežių daržovių arba salotų: dalį daržovių supjaustykite salotoms, dalį – valgykite nepjaustytas.
- Vartokite daug žalumynų ir lapinių daržovių.
- Jei daržoves verdate ar kepate, tai darykite kuo trumpiau. Geriausia – garinkite arba trumpai paskrudinkite maišydamos.
- Kasdien valgykite šviežių vaisių. Jeigu vaisius verdate, virkite kuo trumpiau.
- Maistas turi būti šviežias – apvytę žalumynai, pernokę, pūvantys vaisiai, pasenę riešutai praranda savo vertę.
- Venkite apdirbto maisto: baltos duonos ir pyragų, konservuotų vaisių, daržovių, gėrimų ir pan.
- Gaminkite tik tiek, kiek suvalgysite. Šildomas maistas netenka daug vertingų medžiagų.
- Būkite išradinga, valgykite įvairų maistą.
- Kiaušinius keiskite sojų varške (tofu), cukrų – medumi, juodąją arbatą – žolelių.
Jolanta Kristanaitytė, konsultavo gydytoja dietologė Edita Gavelienė
