Sebamed

Apie maisto papildus ir vaistažoles arba kodėl kartais norisi teisintis, nors to daryti ir nereikėtų

Apie maisto papildus ir vaistažoles arba kodėl kartais norisi teisintis, nors to daryti ir nereikėtų

Taip jau nutiko, kad daugeliui, išgirdus žodžių junginį „maisto papildai“, susuka vidurius. Ši frazė taip pat dažnai palydima tokiais pasakymais: beverčiai, šienas, sukčiai, pinigų viliotojai ir pan. Kodėl taip nutiko? Kaip galėjo atsitikti, kad tarybiniais laikais oficialiai deficitinių vaistų sąraše buvusi ženšenio tinktūra dabar kelia juoką? Kaip galėjo nutikti, kad aukštųjų medicinos mokyklų vadovėliuose buvę (ir tebesantys) vitaminų, mineralų, vaistažolių preparatai dabar asocijuojasi su beverčiais niekučiais?

Ši istorija nėra labai sena. Apie 1995 metus Respublikinis mitybos centras prie SAM pradėjo kurti maisto papildų registrą. Tiesa, maisto papildai tuomet buvo vadinami mitybos papildais.

Taigi beveik per dvidešimt metų su „senutės“ Europos pagalba ir paliepimu, visi (beveik) vaistinėse buvę vitaminai ir dauguma vaistažolinių preparatų buvo perkrikštyti maisto papildais. Tiek tarybiniais laikais, tiek nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje visi vitaminai, mineralai bei vaistažoliniai preparatai buvo išimtinai vaistų registre. Pasikeitus vėjams, dalis vaistų registro preparatų iš vieno registro buvo perkelti į kitą. Ir viskas. Viename ištrynė, kitame parašė. Leiskite paklausti – o kas nuo to pasikeitė? Ogi, atrodytų, niekas. Bet žmonių sąmonėje su tais papildais kai kas įvyko. Kas? Preparatai, kurie visai neseniai buvo vaistais, neteko tos garbingos aureolės… Neteko pasitikėjimo. Bet… Pasikartosiu – o kas nuo to pasikeitė? Perdėkite savo virtuvės spintelėje cukrų iš vienos lentynos į kitą. Ar cukrus tapo mažiau saldus? Kad būtų patikimiau, perdėkite cukrų į kitą spintelę. Ar dar saldu? Ir dar šis tas nutiko – maisto papildais, jau ne vaistais, bet kaip maisto produktais, buvo leista prekiauti visiems laisvai ir visur. Ne tik vaistinėse, bet ir  parduotuvėse, turguose, gatvėse, mugėse… Ir parduodami jie ne tik farmacijos specialisto rankų. Ir dažniausiai be farmacijos specialisto konsultacijos. Taip prasidėjo maisto papildų profanacija…

Gaila, bet prie tokios „meškos paslaugos“ prisidėjo ir gydytojai. Tiesiog apmaudu ir nesuprantama, kaip tą patį universitetą baigę ir pas tuos pačius dėstytojus mokęsi vaistininkai ir gydytojai staiga atsidūrė skirtingose barikadų pusėse.

Lietuvos sveikatos mokslų universitete Farmacijos fakultete yra farmakognozijos (kitaip tariant – vaistažolių) katedra. Joje dirba trys profesoriai ir daug docentų. Bet… Gaila, kad gydytojų rengimo universitete programose nėra jokių mokslų apie vaistažoles, ir jie minėtoje katedroje nesimoko. Kai žmogus suserga kokia nors sunkesne liga, jis, kaip sakoma, linkęs griebtis net šiaudo. Dažniausiai tas šiaudas būna vaistažolės ir kiti natūralūs produktai. Bet žmogus patenka į aklavietę – gydytojai neleidžia jų vartoti. Jie drąsiai teigia, kad jokių vaistažolių ar kitų natūralių produktų vartoti negalima, nors niekada ir nepasiūlo, ką vartoti apskritai be jų paskirto gydymo. Apie tai diskutuota ne su vienu gydytoju. Juk beveik visi vaistažolių preparatai yra maisto papildai, o pačios vaistažolės – maisto produktai, tad, klausia, apie ką eina kalba? Juk papildai negydo… Šienas. Vienam pasiūliau lažintis: aš, sakau, liksiu neteisus ir nebemylėsiu žolių, jei jis, gydytojas, išgers stiklinę kitą vidurius paleidžiančių vaistažolių, kitaip tariant, šieno, arbatos ir nesuviduriuos. Nesutiko. O gaila…

Taigi gydytojai ir toliau per spaudą skleidžia „šventą“ žinią, kad papildai nieko negydo. Per TV mušasi į krūtinę, kad papildai – tik žmonių mulkinimas. Net per pramogines TV laidas (kur geriau nebūna…) onkologijos specialistai nesusilaiko neužsipuolę žolių ir papildų. Dėl to visuomenė dabar prašo ne šiaip vitaminų, o vitaminų, kurie nebūtų maisto papildai. Tas pats, kas duok limonado, bet kad jis nebūtų gaivusis gėrimas. Paskambinkit gydytojui ir pasakykit, kad jūsų vaikas (teta, anūkas) serga (būtent, serga) rachitu ir paklauskit, kuo gydyti. Atsakymą jūs jau žinote – pasiūlys vartoti vitaminą D. Bet jis juk papildas. O papildai juk negydo! Tai kaip čia dabar išeina?

Vienas gerai žinomas dienraštis išspausdino straipsnį (jame esančios mintys rastos ir kituose leidiniuose), kuriame viena gydytoja demonstruoja žinias apie augalus. Cituoju gydytojos „šedevrą“ iš to straipsnio: „Augaliniai junginiai negali fiziologiškai pakeisti natūralių kasos virškinimo fermentų, nes jie skirti augalo ląstelių biochemijai skatinti ir palaikyti. Augalai juk neturi virškinimo trakto, todėl ir virškinimo fermentai jiems nereikalingi. Maisto papildai gali papildyti mūsų racioną trūkstamomis medžiagomis, tačiau negali pagerinti sutrikusios virškinimo funkcijos.“

Štai taip. Bet juk iš tikro augalai neturi virškinimo trakto. Neturi smegenų. Augalai neserga sarkomomis, limfomomis. Bet kodėl gydytojai rekomenduoja ginkmedžių preparatus smegenų veiklai gerinti? Kodėl gydytojai sarkomas gydo vinkristinu ar vinblastinu – augalinėmis medžiagomis iš rausvosios žiemės (Vinca rosea)? O gal augalai turi krūtis? O gal jie dar serga krūtų vėžiu? Ne? Bet juk krūtų vėžys gydomas ir iš augalo trumpaspyglio kukmedžio (Taxus brevifolia) išskirtomis veikliosiomis medžiagomis (taksanais). Kaip čia taip išeina? Gydytoja teigia, kad, jei augalas neturi kokio nors žmogui būdingo organo, tai to augalo veikliosios medžiagos netinka žmogaus tų organų fiziologinėms funkcijoms paveikti. Bet juk pavyzdžiai sako ką kita. Kofeinas stimuliuoja? Stimuliuoja. Morfinas slopina skausmą? O kaipgi! Kodeinas slopina kosulį? Slopina, tik bandau įsivaizduoti, kaip aguonos, žiemą pašalusios kojas, bando sau slopinti kosulį vasarą prisigamintu kodeinu. Arba rusmenės… Pasigamina sau širdį veikiančių glikozidų, kuriuos gydytojai naudoja ligonių širdies nepakankamumui gydyti. Pasak minėtos gydytojos, jei gydytojai gydo žmogaus širdį augaliniais preparatais, tai augalas turi turėti širdį, nes ji sako, kad, jei augalas neturi virškinimo trakto, tai augalinės veikliosios medžiagos negali veikti to žmogaus organo, kurio neturi augalas. Aš ir darau išvadą: jei gydytojai gydo augalinėmis medžiagomis žmogaus organus, vadinasi, augalai turi tuos organus. Kvaila? Tik klausimas: ar aš kvailai rašau, ar kiti kvailai kalba ir rašo. Ir dar formuoja itin neigiamą nuomonę apie maisto papildus.

Ar gerai žinote, kas yra maisto papildas? „Maisto papildas – maisto produktas, skirtas papildyti įprastą maisto racioną ir kuris vienas arba derinyje su kitomis medžiagomis yra koncentruotas maistinių ar kitų medžiagų, turinčių mitybinį arba fiziologinį poveikį, šaltinis“ – taip rašoma Higienos normoje apie maisto papildus (HN 17:2010). Tai va, skaitykime kaip tik norime maisto papildo apibrėžimą, bet išvada vienareikšmė – maisto papilduose yra (gali būti) medžiagų, kurios turi fiziologinį poveikį. Vadinasi, papilduose esančios medžiagos gali veikti ir virškinimo funkcijas, ką neigia gerbiamoji gydytoja laikraščio straipsnyje. Vardan teisybės turiu pasakyti, kad pats apibrėžimas truputėlį skamba kalambūriškai, lyg būtų kažkas nutylima, kažko nepasakoma. O tai kartais klaidina tiek vartotojus, tiek pačius gydytojus, nemokančius skaityti tarp eilučių.

Pabandysiu paaiškinti, nes viskas yra labai paprasta. Kalbėsiu apie augalinius papildus. Tai va, yra daugybė augalų monografijų, kuriose surašyta viskas apie tuos augalus: ir farmakologinės savybės, ir indikacijos, ir visokie atsargumai, ir dozavimas. Tos monografijos yra savotiškas augalų ir jų savybių standartas, pvz., ESCOP, PSO ar Commission E monografijos. Labiausiai rinkoje dabar pliekiasi maisto papildus ir augalinius vaistus gaminantieji – vieni traukia antklodę į vieną pusę, kiti – į kitą. Kaip kuriamas augalinis vaistas? Pasirenki augalą, nusiperki (ar pats pasigamini) to augalo žaliavos (ar kokio ekstrakto), primaišai pagalbinių medžiagų, kad sukibtų tabletė, ir pagamini pačią tabletę ar kokią kapsulę. Po to tomis tabletėmis ar kapsulėmis šeri katytes ir jūrų kiaulytes, vėliau – žmones. Po to dar užpildai krūvą popierių, sumoki registracijos mokesčius, lauki keletą metų… Ir biurokratai patvirtina, kad tai – vaistas. Spėkite, kokiomis savybėmis pasižymės tas vaistas? Ogi tomis pačiomis, kokiomis pasižymi tas augalas ir kurios jau yra aprašytos augalų monografijose. Bet šiuo atveju jau galima sakyti, kad tokiomis ir tokiomis savybėmis pasižymi pats vaistas.

O kaip gaminamas papildas? Lygiai lygiai taip pat, kaip gaminami ir vaistai – paimi žaliavą (dažniausiai perki iš to pačio fabrikėlio, iš kurio tą žaliavą pirko ir vaistų gamintojas), pagamini tabletę ar kapsulę ir… viskas. Gaminant papildus, klinikiniai tyrimai neatliekami. O kam? Juk ir taip žinome, kokiomis savybėmis pasižymi į papildą įdėtas augalas. Skirtumas tik toks – kadangi papildams neatliekami klinikiniai tyrimai (kiek sutaupoma lėšų ir laiko, nes tie klinikiniai tyrimai juk jau atlikti tiriant pačius augalus), negalima sakyti, kad tas papildas pasižymi tokiomis ir tokiomis savybėmis. Todėl ir sakoma, kad papildas yra fiziologinį poveikį turinčių medžiagų šaltinis. Ne pats papildas turi fiziologinį poveikį, bet papilde esančios medžiagos turi tą poveikį. Šiuo atveju papildas būtų augalo milteliai ir kapsulės apvalkalas kartu sudėjus (savotiškas komplektas iš dviejų dalių), o augalo milteliai atitiktų fiziologinį poveikį turinčią medžiagą. Vaisto atveju vaistu vadintume augalo miltelių ir kapsulės apvalkalo komplektą kaip vieną nedalomą visumą. Ir fiziologinį poveikį turėtų jau visas komplektas, ta nedaloma visuma. Tik tiek. Aišku, atsiras doruolių, kurie bandys įteigti, kad vaistas veiks geriau nei papildas, kad tablečių gamybai vaistų fabrikėlis naudoja geresnį krakmolą nei papildus gaminantysis, nors niekada nepaaiškins, kodėl pastarasis į papildus turėtų dėti būtent prastesnį krakmolą.

Tai štai, jau supratote, kodėl taip keistai skamba maisto papildo apibrėžimas? Jame parašyta, kad maisto papildas yra šaltinis medžiagų, kurios turi fiziologinį poveikį. Ne pats maisto papildas turi fiziologinį poveikį, bet maisto papilde esančios medžiagos turi fiziologinį poveikį. Ar jūs matote skirtumą? Aš ne, nebent matau aukščiausio laipsnio biurokratinę stilistiką. Kadangi pats maisto papildas lyg ir neturi fiziologinio poveikio (nors fiziologinį poveikį turi ta medžiaga, kuri yra papildo sudėtyje), įstatymais uždrausta maisto papildus sieti su bet kokia liga ar sveikatinimu (su nedidelėmis išimtimis).

Kai kalba eina apie maisto papildus su vitaminais ar mineralais, tiek gydytojai, tiek vartotojai tiražuoja dar vieną mitą – nereikia tų papildų, nes visko yra maiste. Deja… Panagrinėkime tokį atvejį. Straipsnis žurnale. Vėl kliūva maisto papildams. Vieno medicinos mokslų daktaro (!) žodžiai: „Suvalgykit burokėlį, ir visai savaitei gausite pakankamai kalio bei magnio“. Galima tik spėlioti, kokių paskatų vedinas taip teigia mokslų daktaras. Juk išprusimo stoka mokslų daktaro neapkaltinsi…  Atsiverskime knygutę „Maisto produktų sudėtis“*. Skaitome: šimto gramų nuluptame ir maistui paruoštame burokėlyje yra… 17 mg magnio ir 197 mg kalio, o tai sudaro 4,5 proc. rekomenduojamos magnio dienos normos ir beveik 10 proc. rekomenduojamos kalio dienos normos. Kad žmogus gautų visą magnio dienos (dienos, ne savaitės) normą, reikėtų suvalgyti 2,2 kg burokėlių, kad kalio – kilogramą. Vadinasi, burokėlis, kurį turi omeny mokslų daktaras ir kuriame tilptų visos savaitės kalio bei magnio norma, turėtų būti nemažas – tarp 7 ir 15 kg. Jums nejuokinga?

Dabar supratot, kur lenkiu? Gydytojai pacientams kaip vitaminų ir mineralinių medžiagų šaltinį primygtinai pataria vartoti daržoves ir vaisius. Aukščiau paminėtas medicinos mokslų daktaras pasiūlė burokėlį, kuriame faktiškai nėra tų medžiagų, kurias nurodė. Žmonės, paskaitę tokius straipsnius, šventai tiki, nes juk tai gydytojų rekomendacijos. Gydytojai niekina maisto papildus, kurie prieš dvidešimt metų buvo vaistų registre, taip formuodami visuomenės požiūrį į juos. Maža to, prisiminkime eleuterokoko istoriją tarybiniais metais: protingi žmonės eleuterokoko ekstrakto dėdavo į limonadą „Baikal“ ir į ledinukus, bet pats eleuterokoko ekstraktas vaistinėse buvo parduodamas tik su receptu, nes buvo priskiriamas prie stipriai veikiančių medžiagų (kaip analginas ir antibiotikai). Jau tada pažangi profesūra rašė, kad adaptogenų (tame tarpe ir eleuterokoko) vartojimas buityje (maisto produktuose, gėrimuose) padeda išvengti daugelio kasdienio gyvenimo tam tikrų problemų, sunkių ligų, bet ministerijų biurokratai augalo ekstraktą laikė užrakintą vaistinėse. Studijų metais netoli bendrabučio esančios vaistinės darbuotojai mus vadindavo narkomanais, kai mėgindavome nusipirkti eleuterokoko ekstrakto prieš bemiegę egzaminų naktį. O dabar? Kai išsipildė profesorių (deja, ne iš Lietuvos) svajonė adaptogenų preparatus naudoti kuo plačiau ir tam atsirado plačios galimybės (juk dabar eleuterokoko preparatai – maisto papildai), mūsiškiai gydytojai nuo jų nusisuko. Juk tai tik maisto papildai. Bet ar tik?

Čia tik keli pavyzdžiai. Bet jų spaudoje ir gyvenime apskritai – apstu. Galėčiau tęsti, bet išvadas jau galima padaryti ir iš to, kas parašyta.

Maisto papildai – vitaminai, mineralai, žolyčių ar kitų natūralių medžiagų tabletės ar kapsulės – perkelti iš vieno registro į kitą, nenustojo savo galių. Ženšenis kaip tonizavo organizmą, taip ir dabar tonizuoja, ežiuolės kaip stiprino imunitetą, taip tą daro ir dabar. Tik gaila, kad kai kurie gydytojai, neišmanydami vaistingųjų augalų ar kitų natūralių medžiagų, formuoja neigiamą nuomonę apie maisto papildus. Visuomenė, matydama, kad maisto papildai pardavinėjami visur ir visų, taip pat susidarė ne pačią palankiausią nuomonę apie juos. Juolab, kad nedažnas pardavėjas geba suteikti kvalifikuotą profesionalią konsultaciją.

Todėl mums, vaistininkams, ragavusiems mokslo ir apie vitaminus, ir apie vaistažoles, vietoj to, kad padėtume žmonėms savo žiniomis, tenka aiškintis ir įrodinėti, kad maisto papildai ir vaistažolės tikrai nėra tas blogis, kurio negalima įsileisti į savo gyvenimą.

*Sučilienė S., Abaravičius A., Kadziauskienė K., Barzda A., Bartkevičiūtė R., Kranauskas A. ir kt. Maisto produktų sudėtis (Metodiniai nurodymai gydytojams dietologams, dietistams, visuomenės sveikatos specialistams, maisto įmonių specialistams; mokomoji knyga visuomenės sveikatos ir medicinos programų studentams ir gydytojams rezidentams).

TAIP PAT SKAITYKITE