Citalopramo hidrobromidas, atitinkantis 20 mg citalopramo. Tabletės: kukur8zų krakmolas, laktozės monohidratas, mikrokristalinė celiuliozė, kopolividonas, glicerolis, natrio kroskarmeliozė, magnio stearatas, metilhidroksipropilceliuliozė, polietileno glikolis 400, titano dioksidas (E 171).
Veikimo mechanizmas Farmakodinamika. Biocheminiai ir elgesio tyrimai parodė, kad citalopramas yra stiprus serotonino (5-HT) reabsorbcijos inhibitorius. Ilgas jo vartojimas nesukelia tolerancijos 5-HT reabsorbcijos slopinimui. Citalopramas yra selektyviausias iš visų aprašytų serotonino reabsorbcijos inhibitorių (SSRI), neveikiantis ar labai silpnai veikiantis noradrenalino (NA), dopamino (DA) ir gama aminosviesto rgšties (GASR) receptorius. Citalopramas, priešingai negu daugelis triciklių antidepresantų ir kai kurie naujesni SSRI, neturi afiniteto ar turi labai mažą afinitetą 5-HT1A, 5-HT2, DA D1 ir D2 receptoriams, alfa1, alfa2, beta adrenoreceptoriams, histamino H1, cholinerginiams muskarino, benzodiazepino ir opioidiniams receptoriams. Funkciniai izoliuotų organų in vitro tyrimai ir in vivo tyrimai patvirtino mažą afinitetą šiems receptoriams. Šiuo silpnu poveikiu receptoriams galima paaiškinti nedidelį citalopramo sukeliamų tradicinių šalutinių reiškinių (burnos džiūvimo, šlapinimosi ir žarnyno veiklos sutrikimų, pablogėjusios regos, sedacijos, kardiotoksiškumo ir ortostatinės hipotenzijos) dažnumą. Manoma, kad greitų akių judesių (REM) miego fazės slopinimas rodo antidepresinio poveikio pradžią. Citalopramas, kaip ir tricikliai antidepresantai, kiti SSRI ir MAO inhibitoriai, slopina REM miego fazę ir ilgina gilaus lėtos bangos miego fazę. Nors citalopramas neveikia opioidinių receptorių, tačiau jis stiprina įprastinių opioidinių analgetikų antinocicepcinį poveikį. Visi pagrindiniai citalopramo metabolitai yra SSRI, nors jų stiprumas ir selektyvumas yra mažesni negu citalopramo, bet selektyvumas didesnis negu daugelio naujesnių SSRI. Metabolitai neveikia antidepresiškai. Citalopramas, vartojamas vienas ar kartu su alkoholiu, neveikia žmogaus kognityvinių (mastymo) funkcijų ir psichomotorinio aktyvumo, neramina arba veikia silpnai raminamai. Viena citalopramo dozė savanoriams nemažino seilių išsiskyrimo ir ryškiau neveikė širdies ir kraujagyslių sistemos rodiklių. Citalopramas neveikia prolaktino ir augimo hormonų koncentracijos serume.
Rezorbcija Rezorbuojama beveik visa vaisto dozė, maistas rezorbcijai įtakos neturi (Tmax vidurkis – 3 val.). Peroralinis biologinis įsisavinimas yra apie 80%. Pasiskirstymas Tariamasis pasiskirstymo tris (Vd)beta yra apie 12-17 l/kg. Mažiau kaip 80% citalopramo ir jo pagrindinių metabolitų jungiasi su kraujo plazmos baltymais. Biotransformacija Citalopramas metabolizuojamas į aktyvų demetilcitalopramą, didemetilcitalopramą, citalopramo N oksidą ir į neaktyvų propiono rgšties derivatą. Visi aktyvs metabolitai taip pat yra SSRI, nors ir silpnesni negu pats vaistas. Plazmoje vyrauja nepakitęs citalopramas. Išsiskyrimas Pusinės eliminacijos periodas (T0,5) yra apie pusantros paros, vidutinis sisteminis klirensas (ClS) – apie 0,3-0,4 l/min, peroralinis plazmos klirensas (Cloral) – apie 0,4 l/min. Didžioji citalopramo dalis išsiskiria pro kepenis (85%), o kita dalis (15%) – pro inkstus. Su šlapimu išsiskiria 12-23% nepakitusio citalopramo paros dozės. Kepenų (likęs) klirensas yra apie 0,3 l/min, inkstų klirensas – apie 0,05-0,08 l/min. Vaisto kinetika yra linijinė. Pastovi vaisto koncentracija plazmoje susidaro po 1-2 savaičių. Vartojant 40 mg per parą, pasiekiama vidutinė 300 nmol/l (165-405 nmol/l) koncentracija. Nėra aiškaus ryšio tarp citalopramo koncentracijos plazmoje ir gydomojo atsako ar šalutinių reiškinių. Senyviems pacientams (>65 metai) Senyviems pacientams ilgėja pusinės eliminacijos periodas ir mažėja klirensas, nes lėtėja metabolizmas. Kai susilpnėjusi kepenų funkcija Pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi, citalopramas išsiskirias lėčiau. Citalopramo pusinės eliminacijos laikas bna beveik dvigubai ilgesnis, pastovi citalopramo koncentracija, vartojant tam tikrą dozę, yra beveik dvigubai didesnė negu paciento, kurio kepenų funkcija nepakitusi. Kai susilpnėjusi inkstų funkcija Pacientams, kuriems yra lengvas ar vidutinio sunkumo inkstų nepakankamumas, citalopramas išsiskiria lėčiau. Tai neturi įtakos citalopramo farmakokinetikai. Dar nėra informacijos apie pacientų, kuriems yra sunkus inkstų nepakankamumu (kreatinino klirensas <20ml/min), gydymą. Ikiklinikinio saugumo duomenys Citalopramo minis toksiškumas yra neryškus. Tiriant lėtinį toksiškumą, nenustatyta jokių reiškinių, galinčių sukelti rpesčių gydant citalopramu. Reprodukcijos toksiškumo tyrimai (I, II ir III lygiai) nerodo, kad citalopramas btų pavojingas vaisingo amžiaus moterims. Citalopramo koncentracija motinos piene yra maža. Jis neveikia mutageniškai ir kancerogeniškai.
Depresija. Nerimas ir panikos priepuoliai, fobija, panikos priepuoliai su agorafobija ar be jos.
Cipramil (Seropram, Cipram) tablečių negalima skirti pacientams, jautriems bet kuriai vaisto sudedamajai daliai. Vaisto negalima skirti monoaminooksidazės inhibitorius (MAOI) vartojantiems pacientams (žr. „Vaistų sąveika ir kitos sąveikos ršys”).
Šalutiniai reiškiniai paprastai yra neryšks ir laikini. Jie dažniausiai būna pirmąsias vieną ar dvi gydymo savaites ir išnyksta toliau gydant. Dvigubai aklų, placebo kontroliuojamų tyrimų metu dažniausiai stebėti šalutiniai reiškiniai, susiję su citalopramo vartojimu (N=1083), lyginant su placebo grupės pacientais (N=486), buvo pykinimas, burnos dživimas, mieguistumas, padidėjęs prakaitavimas, tremoras, viduriavimas ir sutrikusi ejakuliacija. Šios reakcijos mažai skyrėsi (< 10%) nuo placebo sukeltų reakcijų. Lyginamųjų dvigubai aklų tyrimų su tricikliais ir keturcikliais antidepresantais (TTCA) metu buvo statistiškai patikimai didesnis TTCA (N=389) sukeltų šalutinių reiškinių dažnumas (burnos dživimas, padidėjęs prakaitavimas, vidurių užkietėjimas, tremoras, galvos svaigimas, mieguistumas, sutrikusi akomodacija, ortostatinė hipotenzija, palpitacija, pakitęs skonis) negu sukeltų citalopramo (N=682). Citalopramo sukeltų dviejų šalutinių reiškinių (pykinimo, sutrikusios ejakuliacijos) dažnumas buvo statistiškai patikimai didesnis negu sukeltų TTCA. Klinikinių tyrimų metu (N=3107) nustatyta šių šalutinių reiškinių: Dažni ( > arba 5%) Odos ir jos priedų sutrikimai. Padidėjęs prakaitavimas (13%). Centrinės ir periferinės nervų sistemos sutrikimai. Galvos skausmas (21%), tremoras (12%), galvos svaigimas (8%). Regos sutrikimai. Pakitusi rega (7%). Psichiatriniai sutrikimai. Mieguistumas (17%), nemiga (16%), nervingumas (6%), nerimas (5%), pablogėjusi koncentracija (5%). Virškinimo trakto veiklos sutrikimai. Burnos dživimas (20%), pykinimas (20%), vidurių užkietėjimas (11%), viduriavimas (8%). Bendrieji širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai. Ortostatinė hipotenzija (5%). Širdies susitraukimų dažnumo ir ritmo sutrikimai. Palpitacija (5%). Šlapimo sistemos sutrikimai. Sutrikęs šlapinimasis (7%). Bendrieji. Astenija (11%). Retesni (1- < 5%) Odos ir jos priedų sutrikimai. Bėrimas (3,4%), niežulys (1,8%). Kaulų ir raumenų sistemos sutrikimai. Mialgija (1,1%). Centrinės ir periferinės nervų sistemos sutrikimai. Parestezijos (3,8%), ekstrapiramidiniai sutrikimai (2,8%). Jutimo sutrikimai. Pakitęs skonis (1,2%). Psichiatriniai sutrikimai. Ažitacija (4,8%), pakitęs miegas (3,6%), sumažėjęs lytinis potraukis (3,0%), apatija (2,3%), anoreksija (2,2%), sumišimas (1,1%), žiovulys (1,0%). Virškinimo trakto veiklos sutrikimai. Vėmimas (3,9%), pilvo skausmas (2,9%), dispepsija (2,7%), padidėjęs seilių išsiskyrimas (1,2%), dujų susikaupimas žarnyne (1,0%). Medžiagų apykaitos ir mitybos sutrikimai. Sumažėjusi (4,2%) ar padidėjusi (3,5%) kno masė. Širdies susitraukimų dažnumo ir ritmo sutrikimai. Tachikardija (3,4%). Kvėpavimo sistemos sutrikimai. Rinitas (2,1%). Vyrų reprodukcijos sutrikimai. Sutrikusi ejakuliacija (4,9%), impotencija (3,1%). Moterų reprodukcijos sutrikimai. Sutrikusios mėnesinės (5%). Bendrieji. Bendras silpnumas (2,3%), nuovargis (2,1%). Reti (< 1%) Odos ir jos priedų sutrikimai. Padidėjęs jautrumas šviesai (0,4%). Centrinės ir periferinės nervų sistemos sutrikimai. Traukuliai (0,1%). Klausos ir vestibiuliarinio aparato sutrikimai. Ūžesys ausyse (0,4%). Psichiatriniai sutrikimai. Euforija (0,9%), agresyvus elgesys (0,5%). Kepenų ir tulžies latakų sutrikimai.Padidėjęs kepenų fermentų aktyvumas (0,6%). Širdies susitraukimų dažnumo ir ritmo sutrikimai. Bradikardija (0,5%). Kvėpavimo sistemos sutrikimai. Kosulys (0,7%), dispnėja (0,5%). Moterų reprodukcijos sutrikimai. Anorgazmija (0,9%). Bendrieji. Alerginės reakcijos (0,2%), apalpimas (0,1%). Pranešimai patekus vaistui į rinką Gydant citalopramu, kaip ir kitais SSRI, užregistruoti keli hiponatremijos atvejai, daugiausia vyresniems pacientams, dažniau moterims. Keliems pacientams stebėtas serotonino sindromas, apie pusei jų buvo įtarta sąveika su ličiu. Kai kuriems pacientams pasireiškė nutraukimo sindromas – galvos svaigimas, pykinimas ir parestezija.
B:1 kategorija Yra mažai patirties apie vaisto vartojimą nėštumo laikotarpiu. Atliekant reprodukcijos tyrimus, nenustatyta dažnesnių vaisiaus pažeidimų ar kitų žalingų poveikių reprodukcijai. IVb kategorija Pranešama, kad citalopramo patenka į motinos pieną, bet šios informacijos nepakanka įvertinti pavojų vaikui. Rekomenduojamos atsargumo priemonės.
MAOI (neselektyviųjų, bei A selektyviųjų (moklobemido) ir B selektyviųjų (selegilino)) – serotonino sindromo pavojus. Vartojant kartu citalopramą ir MAO inhibitorius, gali pasireikšti „serotonino sindromas”. Citalopramo, kaip ir kitų SSRI, negalima skirti monoaminooksidazės inhibitorius (MAOI) vartojantiems pacientams. Citalopramą galima vartoti po 14 dienų baigus gydyti neselektyviaisiais MAO inhibitoriais ir mažiausiai po vienos dienos baigus gydyti moklobemidu ir selegilinu. MAO inhibitorius galima vartoti po septynių dienų baigus gydyti citalopramu.
Suaugusiesiems. Depresijai gydyti: Citalopramo skiriama peroraliai po 20 mg per parą. Atsižvelgiant į paciento bklę ir depresijos sunkumą, dozė gali bti padidinta iki 60 mg per parą. Panikos sutrikimams gydyti: pirmąją savaitę rekomenduojama vartoti po 10 mg, vėliau dozė didinama iki 20 mg per parą. Dozė toliau gali bti didinama iki 60 mg per parą atsižvelgiant į paciento bklę. Senyviems pacientams. Depresijai gydyti: Citalopramo skiriama peroraliai po 20 mg per parą. Atsižvelgiant į paciento bklę ir depresijos sunkumą, dozė gali bti padidinta iki 40 mg per parą. Panikos sutrikimams gydyti: Pirmąją savaitę rekomenduojama vartoti po 10 mg, vėliau dozė didinama iki 20 mg per parą. Dozė toliau gali bti didinama iki 40 mg per parą atsižvelgiant į paciento bklę. Vaikams. Dėl nepakankamos klinikinės patirties nerekomenduojama vartoti. Kai susilpnėjusi inkstų funkcija. Pacientams, kuriems yra neryškus ar vidutinio sunkumo inkstų nepakankamumas, gali bti skiriama įprastinė dozė. Nėra informacijos apie pacientų, kurių inkstų funkcija ryškiai sutrikusi (kreatinino klirensas <20 ml/min) gydymą. Kai susilpnėjusi kepenų funkcija: Pacientams, kuriems yra susilpnėjusi kepenų funkcija, skiriama ne didesnė kaip 30 mg per parą dozė. Antidepresinis poveikis paprastai prasideda po 2-4 savaičių. Gydymas antidepresantais yra simptominis, todėl turi bti tęsiamas dar tam tikrą laiką, paprastai 6 mėn. ar ilgiau, po pasveikimo, kad liga nepasikartotų. Gydant citalopramu panikos sutrikimus, stipriausias poveikis bna maždaug po 3 mėnesių, toliau gydoma bklei palaikyti. Vartojimo būdas: citalopramo tabletės vartojamos peroraliai vieną kartą per parą. Jos gali būti vartojamos bet kuriuo paros metu. Maistas neturi reikšmės vaisto rezorbcijai. Kai kuriems pacientams su panikos sutrikimais gydymo antidepresantais pradžioje gali sustiprėti nerimo simptomai. Ši paradoksali reakcija, toliau gydant, paprastai išnyksta per dvi savaites. Rekomenduojama maža pradinė dozė sumažina paradoksalaus anksiogeninio poveikio riziką. Citalopramo, kaip ir kitų SSRI, negalima skirti monoaminooksidazės inhibitorius (MAOI) vartojantiems pacientams. Citalopramą galima vartoti po 14 dienų baigus gydyti neselektyviaisiais MAO inhibitoriais ir mažiausiai po vienos dienos baigus gydyti moklobemidu ir selegilinu. MAO inhibitorius galima vartoti po septynių dienų baigus gydyti citalopramu. Kaip retas šalutinis reiškinys, vartojant SSRI, buvo hiponatremija, tikriausiai dėl sutrikusios antidiurezinių hormonų sekrecijos. Vyresniems pacientams jos rizika yra didesnė. Kai staiga nutraukiamas gydymas ilgai vartotais SSRI, gali pasireikšti nutraukimo simptomų: galvos svaigimas, parestezijos, tremoras, nerimas, pykinimas ir palpitacija. Norint išvengti šių simptomų, rekomenduojama gydymą nutraukti per vieną – dvi savaites mažinant dozę. Tai nėra priklausomybės požymiai. Polinkis į savižudybę yra bdingas depresija sergantiems pacientams ir savižudybės galimybė išlieka tol, kol nepasiekiama ryški remisija. Pacientams, kurie gali nusižudyti, negalima duoti didelio šio vaisto kiekio. Pacientams, kuriems yra bipolinis afektinis sutrikimas, gali prasidėti manijos fazė. Jai prasidėjus, citalopramo nebevartoti. Gyvūnų tyrimai neparodė, kad citalopramas dažnina epilepsinius traukulius, tačiau jo, kaip ir kitų antidepresantų, turi bti atsargiai skiriama pacientams, kuriems yra buvę epilepsijos priepuolių. Citalopramas, kaip ir kiti psichotropiniai vaistai, gali pakeisti sergančiųjų diabetu insulino ir gliukozės koncentraciją kraujyje; be to, pats depresinis sutrikimas gali sutrikdyti pacientų gliukozės pusiausvyrą. Pacientams, vartojantiems SSRI, serotonino sindromas bna retai. Jis pasireiškia ažitacija, sumišimu, tremoru, mioklonusu ir hipertermija. Perdozavimo, toksiniai reiškiniai. Citalopramo skiriama pacientams, linkusiems į savižudybę. Užregistruoti keli bandymų nusižudyti atvejai. Dažnai trksta duomenų apie tikslią dozę ir derinimą su kitais vaistais ir (ar) alkoholiu. Simptomai Perdozavus vien tik citalopramą, išryškėjo tokie simptomai: apsndimas, mieguistumas, sąmonės praradimas, traukuliai, tachikardija, pykinimas, vėmimas, cianozė, tremoras, prakaitavimas ir retai EKG pokyčiai. Užregistruota mirties atvejų. Gydymas Specifinio priešnuodžio nėra. Gydymas simptominis ir palaikomasis. Apsinuodijus peroraliai, reikia skubiai išplauti skrandį. Tokius pacientus turi nuolat stebėti medikai. Suaugęs pacientas, apsinuodijęs 5200 mg citalopramo doze, išgyveno. Ypatingos atsargumo priemonės. Citalopramo negalima vartoti kartu su MAOI (žr. „Kontraindikacijos” ir „Vaistų sąveika”). Tyrimai in vivo parodė, kad citalopramo metabolizmui nebdingas kliniškai reikšmingas sparteino/debrizokvino oksidacijos (CYP2D6) ir mefenotoino hidroksilinimo (CYP2C19) polimorfizmas. Todėl parenkant dozę į šiuos fenotipus atsižvelgti nereikia. Buvo stebėta farmakokinetinė sąveika tarp citalopramo ir metoprololio, dėl kurios du kartus padidėjo metoprololio koncentracija. Pakitęs metoprololio metabolizmas rodo sąveiką tarp jo ir demetilcitalopramo. Ši sąveika susijusi su CYP2D6 izofermentu. Sveikiems savanoriams, vartojantiems citalopramą, metoprololio poveikis kraujospdžiui ir širdies susitraukimų dažnumui nebuvo statistiškai patikimas. Vartojant cimetidiną, šiek tiek padidėjo citalopramo koncentracija kraujyje. Dėl to, kai kartu vartojamos didelės cimetidino dozės, patariama atsargiai skirti dideles citalopramo dozes. Tiriant nenustatyta farmakokinetinės sąveikos tarp ličio ir citalopramo. Farmakodinaminės sąveikos nenustatyta klinikinių tyrimų metu, kai kartu buvo skiriama citalopramo ir ličio. Tačiau negalima garantuoti, kad nėra farmakodinaminės sąveikos, nes litis didina serotoninerginę neurotransmisiją, todėl šiuos vaistus vartoti kartu reikia atsargiai. Nėra klinikinės patirties apie citalopramo ir ETT vartojimą kartu. Svarbu Farmakokinetinės sąveikos tyrimai parodė, kad citalopramas tik šiek tiek slopina sparteino oksigenazę (CYP2D6), ir visai neveikia mefenitoino oksigenazės (CYP2C19). Buvo atlikti farmakokinetiniai sąveikos tyrimai su levomepromazinu (fenotiazinų grupės neuroleptiku) ir imipraminu (tricikliu antidepresantu), tačiau kliniškai reikšmingos farmakokinetinės sąveikos nenustatyta. Tiriant nustatyta, kad citalopramas neveikia varfarino farmakokinetikos ir farmakodinamikos. Farmakokinetinės sąveikos tyrimų metu citalopramas nepakeitė digoksino farmakokinetikos. Tiriant įvairių dozių karbamazepino ir citalopramo sąveiką, nenustatyta, kad citalopramas pakeistų karbamazepino ir jo metabolito karbamazepino epoksido farmakokinetiką. Nepastebėta nei farmakodinaminės, nei farmakokinetinės sąveikos vartojant citalopramą kartu su alkoholiu. Klinikinių tyrimų metu nestebėta farmakodinaminės sąveikos tarp citalopramo ir kartu vartojamų benzodiazepinų, neuroleptikų, analgetikų, antihistamininių, antihipertenzinių, kardiovaskulinių vaistų ir č adrenoblokatorių. Poveikis sugebėjimui vairuoti automobilį, valdyti mechanizmus. Citalopramas neveikia mastymo ir psichomotorinio aktyvumo. Pacientų, vartojančių psichotropinius vaistus, gali susilpnėti bendras dėmesys bei susitelkimas ir dėl pačios ligos, ir dėl vartojamo vaisto ar dėl abiejų priežasčių. Todėl pacientus reikia įspėti apie galimą poveikį jų gebėjimui vairuoti ar valdyti mechanizmus.
Nesuderinamumas. Nežinomi
Citalopramo tabletės tinka vartoti 5 metus.
Pakuotė (dydis, dozuotė, tipas). Plėvele dengtos tabletės. Pakuotės po 28 tabletes.
