Kai vis negyjanti žaizda užsisenėja, randasi pūlinys, kuris sprogsta pats, bandydamas išsivalyti. Tačiau be rimtos chirurgo pagalbos vis vien žaizdos galutinai neužgydysim – ji ir toliau pūliuos, kol užkrės visą organizmą. Taip ir su Neries pakrantės tvoromis Birutės gatvėje ir visur kitur Lietuvoje. Straipsnis “Ekstros” žurnale (2009-09-21, Nr. 38) ir vėliau žurnalistinio tyrimo laida, transliuota per LTV pirmąją programą, tai ir buvo to pūlinio sproginėjimai. Tam, kad nepasitenkinimas akivaizdžiais gamtos ir visuomenės interesų pažeidimais, problemų ir priimtų sprendimų vilkinimas perpildyta kantrybės taurė išsilietų per kraštus, nereikia nei specialių užsakovų, nei kažkokių mitinių interesų sankirtos. Ir taip jau ilgiausiai tylėta, kantriai laukta, kol tam skirtos žinybos civilizuotai išspręs tą problemą. Net ir gamtos patrulių, skraidančių po tolimiausius Lietuvos kampus niekas “neužsiundė” ant tų vilkšuniais saugomų tvorų. Žvėryno bendruomenė ir Vilniaus m. Visuomeninė aplinkos apsaugos komisija ir dabar dar nors ir nekantriai, bet laukia, kada bus palaisvinta Neries slėnio žemė ir tvoros atsistos į namų valdoms skirtas ribas. Šiandien iš penkių senųjų užgrobėjų (nekalbant apie p. Bronislovą Lubį) ir Nr. 18 D – Jevgenijaus Kolaso ir toliau piktybiškai yra pasisavinę ne savo žemės plotą. Piktybiškai ne vien todėl, kad jau metai, kaip nevykdo paskutinio Vilniaus apskrities administracijos reikalavimo, o tų “reikalavimų” būta ne vienas dar nuo tada, kai tik tos tvoros išdygo. Piktybiškai todėl, kad šie piliečiai ne tik apsitvėrė, bet ir užvaldė, pasisavino užtvertą ne savo teritoriją. Birutės g. Nr. 12 namo savininkas įrengė individualią medžio grindimis vieno krepšio aikštelę ir prie jos pastatą – manytina pirtelę, gal alaus barą. Šitie įrenginiai matomi žurnale “Ekstra” pateiktame ortofoto plane [tik ant abiejų Birutės g. Nr. 10 ir 12 pasididintų valdų ploto užrašyta “Kraitenė”]. Birutės g. Nr. 18 D savininkas Evgenij Kolas per visą užgrobtą plotą išklojo ratą – tokį promenados taką, savotiškai suminkštinantį jo stačiakampį “stiklobloką” – gyvenamąjį namą. Straipsnio autorė net negalėjo parodyti šito rato – reikėtų fotografuoti arba iš baliono arba pasiprašius į svečius iš Kazachų ambasados lango. Abu šie savininkai, matyt, viliasi, jog jiems bus leista, t. y. Vilniaus m. taryba leis pasilikti užimtame plote.
Besidairant pakrantėje teko sutikti vieną ponią, kaip supratau, pirmiausia atlaisvinto Nr. 18 C sklypo savininkę, kuri nešėsi saujoje surinktų slyvų iš savo pasodintos slyvaitės. Supratau jos nostalgiją ir liūdesį dėl savo išpuoselėtos žemės, į kurią ir išardžius tvorą prašalaičiui nedrąsu įeiti, peržengus gyvatvorę ir paliktą sulig jos ūgiu minkštos vienos tinklą. Tačiau ką daryti, jeigu palei upę eidamas nuo Čekijos ambasados pusės tiesiai atsiremi į tą likusią tvorelę ir turi arba ją perlipti, arba nušokti skardžiu žemyn ir toliau eiti pakraščiu vingiuojančiu taku. Arčiau nesusipažinome, nes šalia šeimininkės ne itin draugiškai amsėjo gražus gelsvaplaukis šuo, nenorėjau jo erzinti ir pasišnekėjome iš tolo – ji apie savo nuoskaudą ir buvusį toje vietoje antisanitarinį šabakštyną, o aš apie tai, jog už aplinkos išgražinimą bus dėkingi ne tik būsimos sveikatingumo trasos kūrėjai ir naudotojai, bet ir miesto valdžia, Žvėryno seniūnija. “Bet juk visa tai darėte sau, galvodama apie save, kad jums liks ta žemė”, – tariau jai. “Taip, mes prašėm ir prašysim, kad paliktų.” – “Niekas jums nepaliks, – sakau, – negali palikti, nes tai yra slėnio, gamtos dalis, numatyta visuomenės reikmėms.” Pasikalbėjome nepiktai, ir man graudus buvo jos vaizdas su slyvaitėmis rankoje. “Kokie jūs pikti”, – buvo jos paskutiniai žodžiai. Taip ir atsisveikinome.
Bet juk ne piktumo reikalas, o teisingumo ir tvarkos. Visos tos kovos Lietuvoje su nelegaliomis statybomis ir tvoromis vyksta ne dėl formalių priežasčių, jog nesilaikoma detaliojo plano, bet dėl to, kad pažeidžiama gamta, gamtos ir kultūros paveldas, apvagiama visuomenė, pažeidžiamos jos konstitucinės teisės, paminamas visuomenės interesas. Neatsitiktinai vienas iš paskutinių signalų, į kurį, kaip ir į mūsų visuomeninės aplinkos apsaugos komisijos raštą, galų gale reaguota, buvo konstitucinių teisių gynėjų asociacijos raštas.
Nepasakiau, bet galėjau pasakyti savo pašnekovei, jog yra žmonių, kurie ir neapsitvėrę savo ploto puoselėja ją, kerta krūmus, sodina jaunus medelius. Tai Vykinto g. Nr. 27 namo gyventojai, kuriuos dažnai tenka matyti triūsiančius miškelyje, priešais jų namą, ribojamą Vykinto, Birutės ir Mickevičiaus gatvių. Beje, praėjusių metų pabaigoje visi sunerimo – ar neplanuoja miesto valdžia atiduoti to skvero statyboms. Paniką sukėlė tuometinio Vilniaus m. administracijos direktoriaus G. Palucko raštas–įsakymas “Dėl skvero Birutės ir Vykinto gatvių sankirtoje duomenų nustatymo”, kuri ????? punktų nurodoma, jog “gamtos apsaugos apribojimų nėra” ir siūloma Vilniaus apskrities viršininkui suteikti teisę naudotis nurodytų žemės sklypu iki devyniasdešimt devynerių metų. Paprašiau namo gyventojo – žinomo botaniko Karolio Jankevičiaus įvertinti skverą gamtos paveldo požiūriu ir kreipėmės į G. Palucką išaiškinimo. Buvome apraminti, jog tas jo siūlymas perimti miestui šį skverą yra kaip tik dėl jo išsaugojimo. Turėjome tikėti, bet abejonių liko – kokie planai rezgami šitam trikampiui, jei norima atsikratyti Vilniaus apskrities administracijos kontrolės.
Atrodo, buvau pasikalbėjęs su namo Birutės g. Nr. 18 C savininke. Dėl to, kad jie, nelaukdami paskutinio Vilniaus apskrities administracijos reikalavimo, dar 2007 metais atitraukė tvorą į sau skirto ploto ribą, jie tų papildomų Vilniaus mero keturių arų būtų labiausiai nusipelnę, palyginti su visais kitais pažeidėjais. Tačiau į Neries upės pusę negalima skirti jokių papildomų arų ir net nesvarstyti to klausimo, kol nebus suprojektuota sveikatingumo trasa. Galioja, nors dažnai to ir nepaisoma, reikalavimas neprivatizuoti ir nieko nestatyti 50 m atstumo nuo upės juostoje. Namo Nr. 18 C valda galėtų būti bent kiek padidinta pietų (Čekų ambasados) pusėn, įteisinant gyvatvore apribotą privažiavimo kelią [galima jį pratęsti iki valdos pietinės ribos]. Tačiau apie visa tai reikia kalbėti, pasidėjus ant stalo detalųjį planą. (Beje, detaliųjų planų, kur būtų nurodytos žemės sklypų tikrosios ribos, Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus m. Žemėtvarkos skyriaus darbuotojos Visuomeninei aplinkos apsaugos komisijai nepateikė.)
Normalizuojant padėtį ir rengiant specialųjį Neries slėnio planą būtina numatyti ir upės jungtis su miestu. Dabar išsipirkus namų valdas, pristačius namus ir tvorų ruože nuo Mickevičiaus gatvės iki ten, kur baigiasi Birutės gatvė ir pastatyti B. Lubio rūmai, liko tik viena jungtis su Nerimi – greta Čekų ambasados – ir ta uždaryta užkarda.
Kalbant apie pačius piktybiškiausius Neries slėnio žemių “prichvatizavimo” atvejus – Birutės g. Nr. 12 ir 18 S valdas, tai atstačius tvarką pirmuoju atveju visuomenė galėtų ir laimėti, jei seniūnija susitartų arba išpirktų tą vieno krepšio aikštelę ir greta jos priestatą. Dar tiek investavus galima turėti puikią krepšinio aikštelę ir seniūnui Tautvydui Klimavičiui netektų erzinti žvėryniečių – juokais ar rimtai – gviešiantis įrengti krepšinio aikštelę gražiausioje pievoje už pėsčiųjų tilto. Blogesni “popieriai” su Jevgenijaus Kolas saviveikla. Tas medinis pasivaikščiojimo ratas ir parterio šviestuvai, apšviečiantys “špaceruojančių” damų kojas buvę ar nebuvę, gal galima kam ir pritaikyti, kad ir kokioms meditacijų programoms, tačiau tai, kas statybų metu padaryta su Neries prataka, kaip ašaka gerklėje – nei praryti, nei išspjauti. Siūlyčiau su geru ekskavatoriumi išvalyti tą prataką ir tada pasirodytų, kiek ten buvo medžių šakų, žemių ir akmenų sustumta lyginant aikštelę ir atveriant vaizdą į kitą Neries krantą. Buvusios salos neliko, ir dabar Nr. 18 D namo šeimininkas gali sakyti, jog jis atstumų nuo upės nepažeidė – upės krantu tapo buvusios salos vakarinis krantas. Gaila, bet dėl šio salos panaikinimo mūsų komisijos specialios tyrimų grupės ir valdininkų nuomonės išsiskyrė. Aplinkos ministerijos komisija, kurioje buvo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ir Žvėryno seniūnijos atstovas, gamtai padarytos žalos įrengiant Birutės 18 D namų valdą neįžiūrėjo.
Pradėjęs nuo straipsnio “Ekstra” žurnale juo ir pabaigsiu – citata iš redakcijos komentaro, parašyto straipsnio autorės Aldonos Kvedarienės. Taigi rašoma: “Kodėl miesto savivaldybė ir apskritis, dėl šios žaliosios pakrantės kovojusios su milijonieriais, prieš B. Lubį puolė ant kelių.” Žodis “kovojusios” mažiausiai yra netikslus. Jeigu būtų kovojusios, tai jau prieš penkerius metus tos tvoros būtų nugriautos, o jeigu savo darbą ir pareigas gerai atliktų Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, tai tos tvoros ir visko, kas už jų, net nebūtų pastatyta.
