Šiais laikais ligoninėje išgirdę pasiūlymą pacientui perpilti kraują greičiausiai net nekilstelėtumėt antakių – standartinė procedūra ir tiek. Kraujo transfuzija taikoma visame pasaulyje ir kasmet išgelbėja daugybę gyvybių, vien JAV 2006-aisiais metais kraujas buvo perpiltas net 5 milijonams pacientų. Tačiau, kad ir kaip plačiai pasaulyje šis metodas yra paplitęs šiandien, dar visai neseniai jį supo paslapčių ir visuomenės baimės šešėlis.
Kraujo transfuzijos pradininku laikomas britų daktaras William Harvey, kuris nors pats ir neatliko jokių kraujo perpylimų, detaliai aprašė žmogaus ir gyvūnų kraujotakos sistemą remdamasis savo stebėjimais. 1628-aisiais Frankfurte jis išleido 72 puslapių knygą “De Motu Cordis” (pilnas pavadinimas “Exercitatio Anatomica de Motu Cordis et Sanguinis in Animalibus”) . Šiame darbe buvo iki tol tiksliausiai aprašytas širdies darbas ir funkcija bei iškeltos kitos svarbios mintys apie uždarą kraujotakos sistemą.
1665-aisiais aprašomas pirmas sėkmingas vieno šuns kraujo perpylimas kitam, kurį atliko Anglų daktaras Richard Lower.
Jau po dviejų metų 1667-aisiais net du daktarai sėkmingai perpylė kraują žmogui. Pirmasis tai atliko prancūzas Jean-Baptiste Denis perpildamas avies kraują penkiolikmečiui berniukui, o kiek vėliau ir darbininkui. Antrąją sėkmingą procedurą atlinko jau minėtas anglas Richard Lower. Jis kraują perpylė suaugusiam vyrui. Donorinis kraujas ir šį kartą buvo imamas iš avies. Verta paminėti, kad anuomet buvo manoma, jog perpilamas kraujas gali suteikti donoro charakterio savybių. Buvo spėjama, kad avies kraujas pacientą turėtų raminti. Šiandien gerai žinoma, kad gyvūnų kraują perpilti žmogui yra labai pavojinga. Manoma, kad šie pirmieji perpylimai buvo sėkmingi dėl gan mažo kraujo kiekio panaudoto jų metu. Jean-Baptiste Denis tęsė savo bandymus su tarprūšinėmis transfuzijomis ir netrukus jo pacientai pradėjo mirti. Toks rezultatas sutapo ir su kitų daktarų bandymais perpilti gyvulių kraują žmonėms. Netrukus ši procedura užsitraukė plačiosios visuomenės nemalonę ir daugiau ar mažiau apmirė.
Po nesėkmių bangos prireikė maždaug 150 metų iki kito didžiojo perversmo kraujo perpylime. 1818-aisiais anglų akušeris James Blundell po tyrimų, atliktų su šunimis, pasiūlo naudoti kraujo perpylimo procedūrą pogimdyminio kraujavimo atveju. Pirmąkart aprašomas žmogaus kraujo perpylimas kitam žmogui. Donorais paprastai būdavo gimdyvių vyrai. Ponas Blundell taip pat pabrėžė kraujo perpylimo procedūros atlikimo greičio (norint išvengti krešulių) ir oro nebuvimo švirkštuose svarbą. Per penketą metų James Blundell aprašė dešimtį atliktų procedūrų iš kurių penkios padėjo pacientui.
1901-ais austrų daktaras Karl Landsteiner atranda ir aprašo pirmąsias tris kraujo grupes (A, B ir O). Pradedami suprasti šių kraujo grupių tarpusavio santykiai. Prieinama išvada, kad kraujo perpylimas sėkmingiausias kai donoro ir recipiento kraujo grupės sutampa.
1914-ais išrandamos krešėjimą stabdančios priemonės, kurių dėka tampa įmanoma kraują išsaugoti dar ilgiau. Atėjus antrojo pasaulinio karo metams kraujo perpylimų poreikis staigiai išauga, atitinkamai išauga ir susietų kraujo tyrimų kiekis, bei kraujo rinkimo ir saugojimo iniciatyvos. Dvidešimtojo amžiaus eigoje pradedamos taikyti tokios saugumo procedūros kaip: viso surinkto kraujo skirstymas pagal jo kraujo grupę, patikra nuo sifilio, hepatitų ir, galiausiai, ŽIV. Esminiai pamatai dabartiniams kraujo bankų protokolams buvo padėti būtent šiuo laikotarpiu.
Štai kokie pokyčiai beveik keturis šimtmečius lydėjo šią šiandien nepakeičiamą procedūrą. Jei norite daugiau sužinoti apie kraują, jo donorystę ir istoriją rekomenduojame apsilankyti Lietuvos ir JAV Raudonojo kryžiaus puslapiuose.
Straipsnio autorius: Kasparas Bublys (VU GMF biologijos studentas)
