Panevėžietė 29-erių metų Ina Macevičienė šiemet liepą pagaliau apsivilko vestuvinę suknelę ir atšoko ilgai atidėliotas vestuves. Pastaruosius dvejus metus ji buvo visiškai pamiršusi save.
Mažas stebuklas
Dienas ir naktis Ina leido prie dabar septyniolikmetės sesers Viktorijos lovos. Nesitraukė nuo sergančiosios nei ligoninėse, nei sanatorijose.2008-ųjų rugsėjį grįžtančią iš mokyklos Viktoriją pėsčiųjų perėjoje partrenkė automobilis. Vairuotojas nepastebėjo jam iš dešinės pusė einančios mergaitės. Nuo smūgio ji pakilo du metrus ir trenkėsi galva į asfaltą.
Nuo to laiko Viktorija guli ant patalo. Ji – tarsi kūdikis, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra. Tik mergina rūpinasi ne tėvas ir ne motina, o vyriausia sesuo. Inos ir Viktorijos atskirai gyvenanti mama kasdien ateina prie jų namo. Atsisėda ant suoliuko ir laukia progos, kai galės iškoneveikti savo vyresnėlę dukrą. Arba šūkauja po langais.
Ina labiau gailisi motinos, nei pyksta ant jos. Žino: jai seniai pakrikusi psichika, o po Viktorijai nutikusios nelaimės stikliuko nevengiančios jų gimdytojos sveikata dar labiau pašlijo. Silpnumo akimirka Ina nubraukia ašarą, ir tiek. Kaip ir vestuvių dieną, kai motina jai siuntė prakeiksmus.
Lovoje gulinti Viktorija, išgirdusi motinos balsą, susigraudina ir gerkliniu garsu mėgina išreikšti savo jausmus, suka galvą ir žvilgsnį į lango pusę. Ina džiaugiasi, nes tai – didelė sesers pažanga.
Dar neseniai mergina nerodė jokių emocijų. Gydytojai ligonės artimiesiems atvirai pasakė: vilties, kad ji kada nors galės daugiau nei gulėti ir žiūrėti į lubas, beveik nėra, nes Viktorijos smegenys smarkiai pažeistos.Ligonė dabar jau leidžia garsus, mėgina judinti lūpas, bendrauja akimis, reaguoja į žmones ir net truputį pastovi, įstatyta į specialų stovą – treniruoklį.
Pasodinta į invalido vežimėlį Viktorija su seserimi keliauja į koncertus, į kiną. Šią vasarą Ina jaunėlę seserį nuvežė į judviejų vaikystės namus Pakruojo rajone. Užėjo į kambarėlį apšnerkštame bendrabutyje, kur jos su motina gyveno. Susitiko su vaikystės draugai.
Viktorija patenkinta krykštavo. Ina suprato, kad sesuo kažką prisimena. Vadinasi, ji ne veltui stengiasi žadinti seserį iš letargo.
Gyvenimas apvirto per vieną dieną
Šiemet liepą 17-ąją gimtadienį atšventusi Viktorija – graži, juodaplaukė mergina, skvarbiomis akimis. Dabar ji būtų vienuoliktokė. Jos seserys – Ina ir Dovilė, kuri šiuo metu gyvena Anglijoje, puoselėjo svajonę gerai besimokiusią jaunėlę išleisti į aukštuosius mokslus.
Skurde augusios seserys ketino Viktoriją paremti finansiškai, kad bent ji galėtų baigti universitetą.
Kai jaunėlei suėjo 13 metų, vyriausioji sesuo ją pasiėmė pas save į Panevėžį. Motina dėl savo sveikatos būklės ir gyvenimo būdo nebesugebėjo tinkamai pasirūpinti paaugle dukra.
Ina seseriai iš savo santaupų nupirko drabužių, kad mokykloje ji jaustųsi lygiaverte.
Netrukus ji tapo oficialia Viktorijos globėja. Jos puikiai sutarė: kartu gamindavo valgį, leisdavo laisvalaikį.
Ina kartu su seserimi netgi mokėsi angliškų žodžių. Jos klausinėjo viena kitos, kad geriau įsimintų.
Visos seserų svajonės sudužo į šipulius užpernai rugsėjo 17-ąją. Tą dieną Ina paruošė pietus ir laukė iš mokyklos grįžtančios sesers. Tačiau gavo žinią, kad Viktoriją partrenkė automobilis ir ji pateko į ligoninę. Pakeliui į ligoninę Ina guodėsi, kad nieko baisaus nenutiko: galbūt lūžo ranka, galbūt koja. Reanimacijos palatoje pamačiusi be gyvybės ženklų gulinčią seserį ji suprato, kad įvyko kažkas baisaus.
Gydytojai pasakė, kad Viktorija patyrė sunkią smegenų traumą, ją būtina kuo skubiau operuoti.
„Mano motina neleido jos operuoti Panevėžyje, reikalavo vežti į Kauną. Viktorija ant operacinio stalo atsirado tik praėjus kelioms valandoms po traumos. Kauniečiai neurochirurgai tuomet prasitarė: negerai, kad tiek daug laiko praėjo”, – pasakojo I.Macevičienė.Porą savaičių Viktorija buvo ištikta komos. Medikai negalėjo pasakyti – mirs ji ar gyvens. Kelis kartus kvietė konsiliumus, kad įvertintų ligonės gyvybinių funkcijų likučius.
Teko ieškotis naujo būsto
Per kelis mėnesius Kauno klinikose Viktorijai buvo atliktos penkios operacijos. I.Macevičienė seserį namo parsivežė tarsi pagaliuką – gyvą, bet nerodančią jokių emocijų, nejudinančią nei rankų, nei kojų.”Nieko nesitikėkite”, – tokiais žodžiais panevėžietę su neįgalia seserimi iš klinikų išlydėjo medikai.
Seserys grįžo į nuomojamą dviejų kambarių butą su daliniais patogumais. Netrukus joms teko ieškotis naujo būsto, nes šeimininkas pasakė, kad butas reikalingas jo giminaičiui.
Ina dėl to pernelyg nesusikrimto. Ji patyrė, kad su tokiu sunkiu ligoniu bute be patogumų negalės gyventi.
I.Macevičienė susirado butą su patogumais daugiabutyje. Seserys ji nuomoja iki šiol ir laukia eilėje socialinio būsto.
Dabartiniuose jų namuose – jauku, šviesu, švaru. Viktorijos kambaryje stovi funkcinė lova, kurioje mergina leidžia savo dienas, televizorius, spinta, staliukas. Ant jo – besišypsančios, laimingos Viktorijos fotografijos.
Ant sienų pakabintos dvi pernai darytos nuotraukos, kuriose Viktorija su dainininke Karina Krysko ir grupės „Yva” merginomis.
K.Krysko į 16-ąjį Viktorijos gimtadienį pakvietė I.Macevičienė, o grupė „Yva” pati pasisiūlė atvažiuoti ir padainuoti neįgaliai mergaitei.”Viktorijai buvo be galo daug džiaugsmo”, – švelniai žvelgdama į seserį kalbėjo Ina. Viktorijos akis sudrėko.
Namuose – tarsi treniruoklių salėje
Nors gydytojų prognozės buvo pesimistinės, I.Macevičienė nuo pat pirmos dienos, kai parsivežė seserį į namus, darė viską, kad tik bent kiek palengvintų jai būtį.
Jauna moteris prieš sesers nelaimę vienoje gydymo įstaigoje dirbo socialine darbuotoja, lankė sunkius ligonius, tarp jų ir patyrusius galvos, stuburo traumas.
Tuomet ji net nesusimąstė, kad netrukus jai teks tapti savo sesers slaugytoja.
Ina seseriai parūpino funkcinę lovą, įvairių techninės pagalbos priemonių, specialių kamuolių, volelių mankštai. Vienas priemones ji gavo, kitas pirko.
Daugelis atėjusiųjų pas seseris į svečius prisipažįsta pasijutę tars sporto salėje.
„Taip ir yra, jau dvejus metus mes gyvename sportiniu rimtu”, – patikina I.Macevičienė.
Kasdien Viktoriją lanko kineziterapeutė-masažuotoja ir logopedė. Pirmoji specialistė su mergina dirba maždaug pusantros valandos. Logopedė anksčiau su Viktorija užsiimdavo po valandą, dabar – po pusvalandį. Specialistėms I.Macevičienė moka po 300 litų.
Ina ir pati seserį pamasažuoja, su ja daug kalbasi, dainuoja. Ji dieną ir naktį varto Viktoriją nuo šono ant šono, kad nesusidarytų pragulų, seserį rengia, nurengia, šukuoja, prausia, maitina.
Anksčiau Inai tekdavo maitinti Viktoriją pro į skrandį įvestą vamzdelį. Dabar mergaitė jau pati gali valgyti. Tiesa, Inai tenka ruošti specialų, lengvai nuryjamą ir virškinamą maistą.
I.Macevičienė džiaugiasi, kad sesuo išmoko išsižioti, anksčiau jos burnos raumenys buvo sustingę.
Neapsakomas džiaugsmas Iną užplūdo ir tada, kai kineziterapeutės padedama Viktorija trumpai pastovėjo specialiame treniruoklyje.
„Socialinės paramos centras mane jau seniai ragino grąžinti įrenginį, nes Viktorija buvo per silpna juo naudotis. Bet aš vis vyliausi, kad sesei jo dar prireiks. Kai buvome sanatorijoje, mačiau galvos smegenų traumą patyrusį berniuką, kuris stovėjo tokiame treniruoklyje. Tada pagalvojau: kokia laimė būtų, jeigu Viktorija taip stovėtų. Ir štai – ji pastovi”, – kalbėjo I.Macevičienė.
Moteris tikino, kad sesuo per tuos porą metų padarė didelę pažangą. Ina supranta, kad Viktorija niekada nebebus tokia, kokia buvo. Tačiau nepaliauja tikėti mažais stebuklais, palengvinsiančiais merginos gyvenimą.
Dabar Ina svajoja, kad Viktorija galėtų pradėti tarti žodžius. Tegu padrikus, bet jai būtų lengviau suprasti, ką jaučia, ko nori sesuo.
Buvo visai pamiršusi save
Pirmaisiais metais po nelaimės I.Macevičienė buvo praradusi, kaip jai dabar atrodo, laiko ir realybės suvokimą. Nuo ryto iki vakaro ir dar naktį rūpindamasi seserimi ji kartais nebesuvokdavo nei kokia valanda, nei koks paros laikas.
„Visos mano mintys sukosi tik apie Viktoriją. Trumpam išbėgusi į parduotuvę ar vaistinę nuolat galvodavau, kaip greičiau grįžti namo. Jeigu paskambindavo draugė, pagaudavau save, kad imu nervintis, jog, užuot plepėjusi, galėčiau būti su seserimi. Man neberūpėjo nei kaip atrodau, nei kuo rengiuosi”, – atvirai pasakojo jauna moteris.
Dabar I.Macevičienė jau po truputį atgauna jėgas. Ji protu suvokia, kad vėl turi pradėti gyventi ir savo gyvenimą. Juolab kad jau yra sukūrusi šeimą.
„Pernai vasarą tik dviese su būsimu vyru buvome išlėkę į Palangą. Viktoriją tada pasirūpino mūsų sesuo Dovilė, grįžusi atostogauti iš Anglijos”, – pasigyrė ji.
Ina visaip stengiasi praskaidrinti Viktorijos dienas. Invalido vežimėliu ji seserį dažnai nuveža į įvairius renginius „Cido” arenoje, į kiną. Neįgali mergaitė yra mačiusi ir baleto, ir cirko artistų pasirodymus.I.Macevičienė pastebėjo, kad jos seseriai labai patinka parke stebėti riedlentininkus. Apskritai Viktorija ypač noriai žiūri televizijos laidas ir filmus, kuriuose rodomi jauni žmonės.
„Matydama, kad jaunuoliai bučiuojasi, ji labai emocingai reaguoja. Deja, galiu tik spėlioti, ką ji mąsto”, – pasakojo Ina.
Du kartus per metus I.Macevičienė seserį lydi į sanatorijas. Šiemet Viktorija sanatorijoje gydėsi kovo mėnesį. Ina labai norėjo seserį dar kartą nuvežti vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje, kai nešalta, kad ji kuo daugiau galėtų pakvėpuoti grynu oru. Tačiau gydytojai pasakė, kad kelialapį gali skirti tik vėliau, esą po pirmo gydymosi kurso sanatorijoje būtinai turi praeiti pusmetis.
Pinigus labai skaičiuoja, bet nesiskundžia
I.Macevičienė per visą pokalbį nė karto neužsiminė, kad jai sunku materialiai. Apie tai paklausta moteris tik liūdnai šyptelėjo.”Aišku, kad turime skaičiuoti savo biudžetą, bet skųstis, kad nepragyvename, negalim. Viktorijai valstybė moka per 700 litų slaugos pašalpą, aš gaunu globos pinigus po 500 litų per mėnesį. Aišku, kitais metais, kai ji taps pilnametė ir aš nebegausiu globos pinigų, bus sunkiau. Juk slaugos pašalpa beveik visa išeina specialistams samdyti”, – kalbėjo moteris.
Dabar Ina svajoja sutaupyti pinigų „Bioproton” lempai. Pasak jos, šis žaizdas, pragulas gydantis, imunitetą stiprinantis prietaisas Viktorijai labai padeda. Jo poveikį mergina išbandė sanatorijoje.
Iš vairuotojo negavo nė lito
I.Macevičienė su jos seserį sužalojusiu vairuotoju bylinėjasi jau beveik dveji metai. Moteris sako, kad teismams dar galo nematyti.
„Ne vienas teismas jį jau pripažino kaltu ir priteisė mums 100 tūkstančių litų kompensaciją, bet jis skundžia nuosprendžius”, – sakė ji.
Moters teigimu, iš vairuotojo jos jokios paramos nesulaukė. Ina sakė suprantanti, kad jis avariją padarė netyčia, tačiau nesuprantama, kaip žmogus gali būti toks abejingas, kad savo suluošintai aukai atsuktų nugarą.Ina tikino nesinešiojanti pykčio širdį. Ji atleido ir likimui, šitaip smarkiai nuskriaudusiam jos jauniausią seserį.
„Anksčiau nuolat galvodavau, už ką jis taip baudžia Viktoriją. Juk ji niekam nepadarė nieko blogo. Dabar žinau, kad nieko nepakeisi. Graušiesi ar ne, yra taip, kaip yra”, – sakė I.Macevičienė.
