Jei ligoninėse gydomų pacientų drabužiai būtų suderinti su jų odos atspalviu, medikams būtų daug paprasčiau nustatyti įvairius sveikatos pokyčius atspindinčius odos spalvos pokyčius, teigiama Rensselaer politechnikos instituto mokslininkų atliktame tyrime.
„Jei gydytojas pacientą aplanko tam tikrais laiko intervalais, jis gali nepastebėti nežymių odos spalvos pokyčių”, sako tyrimui vadovavęs Rensselaer universiteto Pažintinių mokslų fakulteto neurobiologas Markas Changizi. „Nedideli odos spalvos pasikeitimai gali turėti didžiulę medicininę prasmę, todėl mes pasiūlėme taikyti labai paprastas priemones – odos spalvos pacientų chalatus, patalynės užvalkalus ir tokios pat spalvos lipnias etiketes. Taip specialistai galėtų tiksliau diagnozuoti sveikatos sutrikimus”.
Žmogaus akys evoliucijos metu išsivystė taip, kad gebėtų detektuoti kitų žmonių odos pokyčius, atsirandančius, pavyzdžiui, jiems raudonuojant, sako Changizi. Tokie emociniai spalvos pokyčiai mums labai akivaizdūs, nes žmonės yra psichologiškai „suderinti” jiems pastebėti. Be to, tokius požymius lengva pastebėti, nes jie kontrastuoja su gretimais spalvos nepakeitusiais odos plotais, sako tyrinėtojas.
Tačiau žmogaus oda spalvą taip pat keičia ir susirgus įvairiausiomis ligomis. Išblyškusi, gelsva oda ir cianozė potencialiai gali būti rimto sutrikimo indikacija, kai žmogaus audiniai nėra pakankamai aprūpinami deguonimi. Tačiau tokie spalviniai pokyčiai dažnai lieka nepastebėti, kadangi paprastai keičiasi visos kūno odos spalva, aiškina Changizi. Daugumoje atvejų, stebėtojas tiesiog vadovaujasi bendra ligonio išvaizda, nes nėra jokios kontrastuojančios medžiagos, pagal kurią būtų galima susidaryti „atraminį” įspūdį.
Vienas galimas sprendimas – ligoninės galėtų suteikti pacientams specialiai parinktus drabužius ir patalynę – kuo jų spalva būtų artimesnė paciento odos spalvai, tuo diagnozės tikslumas būtų didesnis. Kitas sprendimas – naudoti specialius lipdukus, kurie ligoninėms būtų parduodami didelėmis spalvinėmis paletėmis. Medikai galėtų pasirinkti reikiamus lipdukus, ir juos užklijuoti keliose vietose ant stebimo paciento kūno. „Jei paciento odos spalva nors truputėlį pasikeistų, tiek gydytojai, tiek slaugės tokį pokytį lengvai pastebėtų. Pavyzdžiui, prieš tai buvęs beveik nepastebimas lipdukas pradėtų ryškėti bendrame fone”, sako Changizi.
Nors rinkoje egzistuoja įrankiai, skirti deguonies koncentracijai kraujyje matuoti, tyrinėtojų nuomone, spalvinis simptomų atpažinimas būtų papildoma diagnostikos priemonė. Tai praverstų tais atvejais, kai deguonies kiekio kraujyje matuoti nėra būtinybės, arba tais atvejais, kai trūksta tam tikslui skirtos įrangos. Changizi ir jo kolegų tyrimai detalizuoti straipsnyje „Harnessing color vision for visual oximetry in central cyanosis”, kuris publikuotas žurnale Medical Hypotheses.
