Beveik pusantro tūkstančio Lietuvos gyventojų gyvybę palaiko dirbtinai valomas kraujas. Iš šios priklausomybės juos gali išvaduoti donorų organai, bet ne visi ligoniai jų laukia. Kodėl?
Tarsi brolis ir sesuo
Indrei Čerkelytei iš Pakruojo rajono – dar tik 23-eji, bet jai jau trečią kartą buvo operuojami inkstai: išimami ir implantuojami. Paskutinįkart – prieš savaitę. Praėjus trims dienoms po operacijos chirurgų pacientė buvo perkelta į paprastą palatą, nors operacija – nepaprasta: Indrei antrą kartą per jos gyvenimą implantuotas donoro inkstas.
Toje pačioje palatoje, tik už širmos, guli tuo pačiu metu operuotas 42-ejų klaipėdiškis Virginijus Armanavičius. Praktika, kad vienoje palatoje gulėtų vyrai ir moterys, Kauno klinikose nėra taikoma, bet šie ligoniai – tarsi brolis ir sesuo. Jiems persodinti to paties donoro inkstai: vienam – vienas, kitam – kitas. Slaugytojoms, kurios dar beveik nepalieka ligonių vienų, lengviau prižiūrėti, kai jie kartu.
Juodu tapo ypatingesniais medikų pacientais dar ir dėl to, kad jiems atlikta 199-oji ir 200-oji inkstų transplantacijos Kauno klinikose.
Laukti teko neilgai
Nustoję veikti inkstai yra nebeišgydomi. Pagrindinė šių organų funkcija – iš kraujo pašalinti medžiagų apykaitos produktus, reguliuoti organizmo skysčių sudėtį ir kiekį, šarmų bei rūgščių pusiausvyrą. Šiai funkcijai sutrikus išgyventi būtų neįmanoma, bet šiuolaikinė medicina turi dirbtinį inkstą – hemodializę.
Tai ne organas, o metodas, kuriuo valomas ligonių kraujas. Procedūros atliekamos dažniausiai tris kartus per savaitę iki inksto transplantacijos, jei ji galima.
Mykolo Romerio universiteto studentei I.Čerkelytei pirmąkart dializė buvo pradėta taikyti prieš ketverius metus. Laimei, jos reikėjo neilgai – po trijų mėnesių atsirado merginai tinkamas donoro inkstas. Tačiau jis veikė tik pusketvirtų metų.
„Išsivystė citomegalovirusinė infekcija. Ką tik išgerdavau, viską išvemdavau”, – pasakodama apie save, medicininiais terminais manipuliuoja po operacijos visai neblogai besijaučianti I.Čerkelytė.
Nefrologijos klinikos vadovas profesorius Vytautas Kuzminskis paklausia apie kreatininą ir mergina išberia jo rodiklius. Pasirodo, be lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms būdingo medicininio išprusimo, I.Čerkelytė turi medicinos slaugytojos diplomą. Tačiau tai neapsaugojo merginos nuo ligos. Implantuotą inkstą, jam nustojus veikti, teko išimti, ir tai buvo padaryta praėjusių metų balandį. Gyvybę vėl gelbėjo tik dializės.
Sausio 8-osios rytą I.Čerkelytė buvo Vilniuje, kai, suskambus telefonui, išgirdo išganingą žinią: atsirado jai tinkamas donoro inkstas. Mergina sako, kad jos inkstai buvo pažeisti vaikystėje nuo persirgtos raudonukės.
Implantuotieji jau veikia
Klaipėdietis inžinierius V.Armanavičius buvo dializės klinikoje ir snūduriavo per atliekamą procedūrą, kai jam pranešė, kad reikia važiuoti į Kauną inksto transplantacijai. Vyras sako, kad žinia nei pradžiugino, nei išgąsdino, nors tokia operacija – pirma jo gyvenime.
„Pagalvojau tik tiek: bus matyt”, – ir dabar optimizmu netrykšta V.Armanavičius, nors abiem transplantologų pacientams įsodinti inkstai jau veikia.
Tai įrodo išsiskiriantis šlapimas. Profesorius V.Kuzminskis tuo džiaugiasi, nes trečdaliui ligonių ir po transplantacijos reikia dializuoti kraują, kol donoro inkstai, anot profesoriaus, užsidega. Tam kartais prireikia net mėnesio.
„Anksti pradėjęs veikti donoro inkstas rodo, kad jis veiks ilgus metus ir rezultatai tikriausiai bus palankūs”, – optimistiškai nuteikia I.Čerkelytę operavęs Urologijos klinikos vadovas docentas Mindaugas Jievaltas.
Tačiau ir jis nepraranda budrumo, nes ankstyvuoju periodu, o ir vėliau gali atsirasti kitų pavojų. Tai liudija I.Čerkelytės patirtis.
V.Armanavičiaus inkstų veikla sutriko prieš ketverius metus. Tuomet jis gyveno Amerikoje, Čikagoje. Beveik dvejus metus dializavosi ten, pastaruosius dvejus – Lietuvoje. Į klausimą, kur gydytojai geresni, atsakė skeptiškai: „Tik per televiziją rodomuose filmuose Amerikos medicina labai tobula.”
Grįžti į šią šalį V.Armanavičius neketina, o inkstai sutriko, jo nuomone, nuo aukšto kraujospūdžio. Šią ligą sako paveldėjęs, o vaistų tiek, kiek reikėję, negėręs.
„Jaunas kvailas buvau, todėl ir negėriau”, – profesoriui V.Kuzminskiui pasiteisina ligonis.
Šalyje – du centrai
Du šimtai inkstų transplantacijų per dešimt metų – daug ar mažai? Šis gydymo metodas Kaune pradėtas taikyti 30 metų vėliau nei Vilniuje.
„Buvo galvota, kad Lietuvai užtenka vieno transplantacijos centro, tačiau dabar darbo užtenka abiem”, – patyrė profesorius V.Kuzminskis ir pridūrė, kad Klinikos yra medicinos studentų mokymo bazė, kurioje reikia mokytis ir transplantacijų.
Tai vienas motyvų, kodėl reikėjo įdiegti šias paslaugas Kaune. Be to, neurochirurgų pacientai neretai yra potencialūs donorai, o Kaune veikia didžiausia šalyje Neurochirurgijos klinika. Organų transplantacijos yra aukštasis medicinos pilotažas, keliantis visos ligoninės profesinį lygį, kalbėjo profesorius V.Kuzminskis.
Docento M.Jievalto įsitikinimu, dviejų centrų konkurencija skatina pažangą ir tai teikia didžiulę naudą ligoniams. Juolab kad per metus Lietuvoje atliekama 60–70 inkstų transplantacijų, o jų laukia nuo 200 iki 250 ligonių. Vadinasi, darbo pakanka visiems, o kauniečiai per palyginti trumpą laiką jo rezultatais pasivijo vilniečius: praėjusiais metais Vilniaus Santariškių klinikose atliktos 36 inkstų transplantacijos, Kauno klinikose – 35.
Didžiausia problema yra donorų organų stoka. Jų, pažymi docentas M.Jievaltas, trūksta visame pasaulyje. Iš mirusių žmonių negalima paimti organų be mirusiųjų artimųjų sutikimo. Tikėtasi, kad donorystę paskatins Donoro kortelių platinimas, bet kol kas pareiškusiųjų valią po mirties dovanoti organus kitiems Kauno klinikose nepasitaikė. Čia persodinami tik šioje ligoninėje mirusiųjų organai. Maždaug trečdalis gedinčių mirusių artimųjų vis dar nesiryžta priimti altruistinį sprendimą.
Uždega žalią šviesą
Vilniaus Santariškių klinikų transplantologai gali naudoti visų Lietuvos donorų organus. Be to, jie persodina ir gyvųjų donorų inkstus. Žmogus gali gyventi su vienu inkstu. Praėjusiais metais iš 36-ių Santariškių klinikose transplantuotų inkstų aštuonis savo artimiesiems paaukojo gyvi žmonės.
„Uždegu žalią šviesą gyvų donorų inkstų donorystei mūsų klinikose”, – priėmė sprendimą profesorius V.Kuzminskis, Lietuvos nefrologijos, dializės ir transplantacijos asociacijos prezidentas.
Šį metodą jis pripažįsta nenoriai, nors transplantacijos rezultatai iš gyvų donorų daug geresni: inkstas būna paimtas iš organizmo, nepatyrusio dirbtinės plaučių ventiliacijos, nukritusios kūno temperatūros ir pan.
Profesorius V.Kuzminskis mano: jei Dievas davė du inkstus, vadinasi, tiek jų ir reikia, tačiau šventas dalykas, kai tėvas ar mama savo inkstą dovanoja vaikui. Medikų įsitikinimu, reikia plačiau propaguoti mirusiųjų organų donorystę. Kauno klinikų praktika rodo, kad rezultatų galima pasiekti: per dešimt metų donorų skaičius gerokai išaugo. Tai didelis reanimatologų nuopelnas. Būtent jie mirusiųjų artimųjų prašo aukoti organus, palaiko jų funkcijas iki paėmimo.
Dializė – aukso gysla?
Diskusinis klausimas, kas geriau: vienam du inkstai, o kitam – nė vieno, jei galima pasidalyti. Altruistiniam poelgiui dažnai ryžtasi žmonės, dovanodami vieną inkstą artimajam.
Docentas M.Jievaltas įsitikinęs, kad gyvieji donorai yra didelis rezervas inkstų transplantacijai.
„Skandinavijoje daugiau nei pusė visų inkstų transplantacijų yra atliekama organą paėmus iš gyvo donoro, Lietuvoje – mažiau nei dešimt procentų”, – palygina docentas M.Jievaltas.
Jis tvirtina, kad donoras, paaukojęs savo inkstą, gauna daug moralinių dividendų. Rizikos sveikatai, likus su vienu inkstu, yra, pripažįsta docentas, bet pateikia ir kitokių argumentų.
„Gyvų donorų studijos liudija, kad paaukojusieji vieną inkstą nė kiek ne daugiau serga akmenlige ar inkstų funkcijos nepakankamumu. Anaiptol, jie daugiau dėmesio skiria savo sveikatai, dažniau lankosi pas gydytojus ir yra sveiki”, – tvirtina M.Jievaltas.
Problemų mūsų šalyje slypi ir kitur. Lietuvoje dializės centrų pridygo kaip grybų po lietaus. Jų yra 60. Tai ligoniams patogu, nes nereikia toli važiuoti, kaip būdavo anksčiau. Valstybė už vieno ligonio kraujo dializavimą per metus centrui sumoka apie 60 tūkst. litų. Ši statistika verčia susimąstyti: kodėl yra dializuojamas 1400 ligonių kraujas, o inkstų transplantacijos šiuo metu laukia tik 206? Nejaugi visi kiti – garbaus amžaius žmonės, kurie nebeištvertų transplantacijos?
|
Transplantacijos metodika: Iš vieno donoro gali būti paimti du inkstai. Pretendentai kviečiami iš visos Lietuvos pagal sąrašą respublikiniame registre. Dažniausiai būna skambinama pirmajam dvidešimtukui mažėjančio imunologinio tinkamumo tvarka. Dalis recipientų atsisako, daliai neprisiskambinama. Skubiai atvykus iškviestiems ligoniams dar kartą skubiai patikrinama jų sveikata: atliekami kraujo biocheminiai, mikrobiologiniai, virusiniai tyrimai, gastrofibroskopija, širdies elektrokardiograma ir širdies echoskopija, krūtinės ląstos nuotrauka ir kt . Rezultatus ir imunologinį tinkamumą vertina gydytojų konsiliumas ir du ligonius atrenka transplantacijai. Po transplantacijos: Ligoniams po inksto persodinimo operacijos iš pradžių tyrimai atliekami kas savaitę, vėliau – kas tris mėnesius. Taip recipientų sveikata sekama visą gyvenimą. Jiems reikia gerti svetimo organo atmetimą slopinančius vaistus. Statistika: Iš Kauno klinikose persodintų inkstų vienus metus gyvena 97 proc. recipientų, penkerius – 94 proc.; donoro inkstai vienus metus veikia 85 proc. recipientų, penkerius – 71 proc. Iš Vilniaus Santariškių klinikose persodintų inkstų vienus metus gyvena 92 proc. recipientų, penkerius – 81 proc.; donoro inkstai vienus metus veikia 84 proc. recipientų, penkerius – 70 proc. |
|---|
