Apkalbinėdami kitus žmones, išryškindami jų trūkumus, pasikeliame savo savivertę. Juk šalia juodo net ir pilkas atrodo baltesnis. Apkalbinėjame, kai patys nesame patenkinti savimi, savo gyvenimu ir neturime kito būdo susitvarkyti su tais nemaloniais jausmais.
„Atėjau dirbti į moterišką kolektyvą. Nesitikėjau labai malonios atmosferos, bet tai, ką matau kiekvieną dieną, mane tiesiog šiurpina. Apkalbos, gandai, intrigos čia dirbančioms moterims – lyg duona kasdieninė.
Susirinkus parūkyti ar išgerti kavos, visada kalbama apie tą, kurios šiuo metu nėra. Pretekstu paliežuvauti tampa bet koks įvykis – nauja šukuosena, sėkmingai paruošta ataskaita, liga.
Kartais pagalvoju – jei bent dalį energijos, kurią mano bendradarbės išeikvoja, skleisdamos apkalbas, būtų galima paversti elektra, apsišviestume savo kontorėlę gerą pusmetį…
Esu čia naujokė, jaunesnė už daugelį, ir niekaip negaliu suprasti, nuo ko tai priklauso, ar įmanoma ką nors pakeisti?”
Kiekvienas ir kiekviena iš mūsų turime savo supratimą apie tai, koks turėtų būti pasaulis, kaip turėtų atrodyti viena maža to pasaulio dalis – darbovietė ir joje dirbančių žmonių tarpusavio santykiai.
Galime šį įsivaizdavimą vadinti ilgesiu, lūkesčiu ar vizija, kuri kartais išsipildo, o daug dažniau neišsipildo. Būtent tada, kai neišsipildo mūsų lūkesčiai, kai tikrovė per juos tvoja kietu ir negailestingu delnu, nesinori net sau pačiai prisipažinti tas svajones-vizijas turėjus.
Jūs, gręždamasi atgal, atsargiai sakote: „Nesitikėjau labai malonios atmosferos…” Labai malonios gal ir nesitikėjote, o kokios tikėjotės? Pakenčiamos, žmogiškos, bent jau neutralios… turbūt tikėjotės. Juk ėjote dirbti į moterų kolektyvą, o su žodžiu „moteris” asocijuojamas švelnumas, globa, atjauta.
Labai vaizdingai rašote, nuo ko esate „pašiurpusi” naujoje darbovietėje: apkalbos, gandai, liežuvavimas… Atrodo, kad piktdžiuga, pyktis jūsų darbovietėje upeliais liejasi. Drįstu manyti, kad tai šiek tiek sutirštintas, Jūsų emocijų nuspalvintas vaizdas, kad tai, apie ką rašote, yra tik tikrovės dalis. Žinoma, į ją labai reaguojate, piktinatės, erzinatės.
Į klausimą, kokios apkalbų šaknys, galima atsakyti įvairiai. Vienas iš atsakymų būtų toks, kad apkalbinėdami kitus žmones, išryškindami jų trūkumus, pasikeliame savo savivertę. Principas labai paprastas: žiūrėkit, kokia ji bloga, netikusi ir panašiai, o aš už ją geresnė.
Antroji sakinio dalis gali būti nutylima, tačiau rezultatas tas pats: šalia juodo net ir pilkas atrodo baltesnis. Taigi, apkalbinėjame, kai patys nesame patenkinti savimi, savo gyvenimu ir neturime kito būdo susitvarkyti su tais nemaloniais jausmais. Sykiu praleidžiame laiką, „pabendraujame”, tai yra patiriame kai ką bendro su kitais.
Kita priežastis, kodėl kalbame apie kitą už akių, yra atsakomosios reakcijos baimė. Tai, kas mums nepatinka kitų elgesyje, galėtume ir tiesiai į akis jiems pasakyti, tačiau galime susilaukti reakcijos: o koks tavo reikalas, ne tau mane mokyti, į save pasižiūrėk ir panašiai. Kitas žmogus gali ne tik supykti, bet ir atsikirsti parodydamas man mano trūkumus, nuvertindamas. O tai baisu išgirsti daugeliui žmonių. Jums, ko gero, irgi. Juk, baisėdamasi apkalbinėjimu, nebandote jo sustabdyti, pavyzdžiui, pasakydama bendradarbėms: man nepatinka, kai kalbama apie žmones už akių, aš nesmagiai dėl to jaučiuosi ir nenoriu tame dalyvauti.
