Mergaitė, kuri laukia. Taip būtų galima pavadinti dvylikametę Mantę. Ji viena iš aštuonių Lietuvos vaikų, laukiančių širdies donoro. Širdies persodinimo operacija – vienintelė mergaitės viltis išgyventi.
Gimė su širdies yda
Savaitgalį Vaiko širdies asociacijos, vienijančios širdies ydomis sergančias atžalas auginančius tėvus, nariai išsiruošė į kelionę.
Šįkart laukė plaukiojimas laivu jūroje – tai dvylikametės Mantės viena svajonių. Kita – sulaukti širdies persodinimo operacijos. Mergaitė tinkamo donoro laukia antrus metus.
„Dukra gimė su ypač sunkia širdies yda. Vos jai gimus, gydytoja įspėjo, kad su širdele – ne viskas gerai”, – jaunėlės dukters pirmąsias gyvenimo dienas prisiminė mama Nijolė Lidikauskienė.
Po savaitės, su naujagime iš ligoninės grįžus namo, mergaitė susirgo sloga. Tada prasidėjo Lidikauskų maratonai po ligonines. Klaipėdoje gydytojai traukė pečiais – mažylės padėtis buvo itin sunki ir atrodė beviltiška.
Mergaitę išvežė į Vilnių, kur ji iškart buvo operuota. Operacija truko aštuonias valandas. Gydytojai abejojo, ar kūdikis tiek ištvers, ar pabus po narkozės. Mergaitei išgyvenus, operavę kardiochirurgai Mantę pavadino užsispyrusia žemaite.
„Ši operacija padėjo dukrai išgyventi, nors gydytojų prognozės visada – labai niūrios”, – neslėpė N.Lidikauskienė.
Skuba gyventi
Kompleksinė širdies yda – taip skamba mergaitės diagnozė, kuri jos ligos istorijoje užima beveik visą lapą.
Mantė iš savo bendraamžių išsiskiria liūdnomis, nevaikiškomis akimis. Kad ji labiau suaugusi nei bendraamžiai, pastebi ir aplinkiniai.
Mergaitė labai greitai pavargsta, privalo vengti fizinio krūvio. Tačiau ji mokosi kartu su visais, vaidina teatro studijoje, dainuoja.
Mantės mokytojai pastebi, kad Mantė labai skuba gyventi ir stengiasi iš gyvenimo paimti kuo daugiau.
Pasak mamos, sostinės gydytojai stebisi, kad dukros išvaizda neatspindi jos tikrosios sveikatos būklės bei situacijos rimtumo.
Apie nelaimę vengė kalbėti
Pernai rugsėjį Mantė sulaukė donoro. Mama prisiminė, kad tuomet reikėjo greitai apsispręsti dėl galimos operacijos ir važiuoti į Vilnių.
Tačiau mergaitės reakcija nustebino. Ji pradėjo verkti. Nuraminta, kad tik pati gali nuspręsti dėl operacijos būtinumo, po poros minučių duktė pati paragino mamą ruoštis į kelionę. Bet donoro širdis netiko. Iš Vilniaus Mantė grįžo nusiminusi.
„Ji jaučiasi ramiau nei aš, – apie kasdienį laukimą sakė Nijolė. – Nuo pat pradžių nuo jos neslepiame tikrosios padėties.”
Lidikauskai apie šeimą užklupusią nelaimę ilgai tylėjo ir aplinkiniams nieko apie tai nepasakojo. Kodėl šįkart nusprendė prabilti?
„Su ta bėda gyvename jau trylikti metai. Gydytojų prognozės kaskart būna labai niūrios. Kasdien laukiame stebuklo – širdies donoro. Nėra lengva, kai tenka kasdien su tuo gyventi. Tad stengiausi neparodyti savo skausmo”, – buvo atvira moteris.
Pasak N.Lidikauskienės, Vaiko širdies asociacijoje susipažinus su panašaus likimo tėvais, jau įveikusiais šį kelią, tapo ramiau, lengviau. Tad jų patirtis teikia vilties ir optimizmo.
Pakirto gripas
Inga gegužės 23-iąją šventė šešioliktąjį gimtadienį, o praėjus mažiau nei mėnesiui – antrąją savo gimimo dieną. Prieš porą metų birželio 18-ąją paauglei buvo persodinta donoro širdis.
Iki 12 metų mergaitė augo kaip ir visi vaikai, neturėdama didesnių sveikatos problemų. Ingos mama Ilona Kripienė pasakojo, kad vidurinioji dukra buvo itin guvi ir judri.
Prieš ketverius metus gruodžio pradžioje Inga susirgo. Ją kamavo aukšta temperatūra, kosulys bei kiti gripą primenantys požymiai. Liga tęsėsi kelis mėnesius, tačiau tėvams tikslios diagnozės gydytojai taip ir nepasakė.
Balandžio pradžioje paauglė iš Šateikių (Plungės raj.) buvo paguldyta į Plungės ligoninę. Ingai nuolat svaigo galva, pykino, krito svoris. Ji sunkiai vaikščiojo.
Po ligoninėje atliktų tyrimų tėvai sužinojo užsitęsusių negalavimų priežastį – išsiplėtusi širdis. Vietos gydytojų prognozės buvo liūdnos – mergaitė gyvens mėnesį ar net mažiau.
Iš Plungės mergaitė atsidūrė Klaipėdos vaikų ligoninėje. Čia praleido beveik metus su kelių mėnesių pertraukomis. Po daugiau nei metus trukusio gydymo gydytojai nuleido rankas. Pasak I.Kripienės, jiems su dukra pasiūlyta važiuoti namo – numirti.
Ištiko koma
Ingos likimą pakreipė jos klasės auklėtoja, iškvietusi vienos televizijos laidos komandą. Taip mergaitė atsidūrė Vilniuje, garsaus širdies chirurgo Vytauto Sirvydžio rankose.
Ingos būklė tuomet buvo itin sunki: kvėpavimą lengvino deguonis, leido morfijų. Dėl susikaupusių skysčių ligonė atrodė keliskart stambesnė. Mergaitė nebevaikščiojo.
2007 m. birželį Ingai buvo prijungtas dirbtinės širdies aparatas. Praėjus kelioms dienoms po šios operacijos, ją ištiko koma.
Visą 2007-ųjų vasarą Inga praleido Vilniaus vaikų ligoninės Reanimacijos-intensyvios priežiūros skyriuje. Pasak mamos, per tą laiką ji persirgo visomis įmanomomis ligomis: sepsiu, gelta ir t.t.
Gydytojai tėvams teikė itin mažai vilties, o kartais ir jos nelikdavo. Tačiau paskutinę vasaros dieną Inga buvo perkelta į skyrių. Kiek sustiprėjusi mergaitė grįžo namo – laukti donoro širdies.
Lemtingas trečias kartas
Pasak I.Kripienės, donoras buvo atsiradęs du kartus, tačiau dėl įvairiausių priežasčių širdis netiko. Mergaitės gyvybę palaikantis aparatas gelbėjo tik ribotą laiką.
„Ėjo paskutinės mūsų dienos, valandos, kai reikės atjungti ir aparatą”, – jaudulį sunkiai tramdė mama, prisimindama poros metų senumo įvykius. – Tas laukimas – sunkiai nusakomas žodžiais. Donoras būdavo tas vilties spindulėlis. Bet ateidavo gydytoja ir pasakydavo, kad paaukota širdis netinka.”
Prieš porą metų birželio 18 d. mergaitės šeimą pasiekė gera žinia. „Ruoškitės, greičiausiai sulauksime donoro”, – tuomet gydytojas įspėjo ligoninėje gulėjusią mergaitę.
„Aš džiaugiuosi, o kitas verkia. Turėčiau gėdytis savo džiaugsmo. Bet įvyko stebuklas. Donoro širdis mano vaikui išgelbėjo gyvybę. Ačiū tai mamai, kuri padovanojo savo mirštančio vaiko širdį”, – įvairialypius jausmus tramdė pašnekovė.
Nors apie organus padovanojusį žmogų bei jo artimuosius informacija neviešinama, tačiau Ingos tėvai apie jų dukros gyvenimą prailginusį donorą sužinojo atsitiktinai – iš spaudos, kur buvo aprašytos 17 metų jaunuolio žūties aplinkybės.
Mergaitės tėvai išsaugojo laikraščio iškarpą kaip dėkingumo ženklą. Žuvusio berniuko bruožai motinai priminė dukros.
Vengia saulės
Inga dabar gyvena beveik normalų gyvenimą. Ji tik negali būti saulėje, valgyti greipfrutų ir gerti vienos vaistažolių arbatos.
Artimieji, draugai, pažįstami nepamiršta, kad mergaitės krūtinėje plaka antrąjį gimtadienį padovanojusi širdis, tad nuolat ją saugo. Žino, kad jos negalima pastumti, užgauti. Primena, kad ši neužmirštų skarelės ar kepurės, saugančios nuo saulės.
„Lieka tik laiku išgerti vaistus”, – su šypsena pridūrė I.Kripienė.
