Onkologinės ligos diagnozė – kaip susidoroti su baimėmis ir padėti sau sveikti?
Išgirsta vėžio diagnozė daugeliui žmonių tampa stipriu emociniu smūgiu – tarsi akimirksniu būtų prarandamas stabilumas ir saugumo jausmas. Kartu kyla daugybė baimių ir nerimo, kurie neretai lydi ne tik gydymo metu, bet ir jam pasibaigus. Pacientus kamuoja nežinomybė dėl ateities, galimos ligos eigos ar jos sugrįžimo. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad šiandien onkologinė liga nebėra mirties nuosprendis – tinkamai parinktas gydymas ir kryptinga pagalba organizmui po jo leidžia ligą sėkmingai įveikti arba ją kontroliuoti.
Kiekvienam pacientui – savitas kelias
Kauno klinikų gydytoja onkologė-chemoterapeutė Edita Juodžbalienė pažymi, jog onkologinės ligos iš esmės skiriasi nuo daugeliui įprastų susirgimų, tokių kaip plaučių uždegimas ar akmenligė. Susidūrę su vėžiu pacientai neretai pirmą kartą išgirsta sudėtingus medicininius terminus, jiems atliekami išsamūs ir kompleksiniai tyrimai. Neapibrėžtumas ir informacijos gausa pradžioje dažnai kelia stiprų nerimą bei psichologinę įtampą. „Onkologines ligas vis dar gaubia įvairūs mitai, kurie ir sukelia daugiausiai baimių. Tačiau didelė jų dalis yra pasenę arba neturi mokslinio pagrindo. Svarbu suprasti, kad kiekvieno žmogaus ligos eiga yra individuali – ji priklauso nuo ligos agresyvumo, išplitimo bei paties paciento organizmo. Kiekvienas pacientas eina savo gydymo keliu, kurio metu geriau pažįsta savo kūną, ligą ir gydymo galimybes. Tai padeda sumažinti įtampą, aktyviau įsitraukti į gydymo procesą ir pasiekti geresnių rezultatų“, – sako E. Juodžbalienė. Nerimą pacientams dažnai kelia ne tik pati diagnozė, bet ir paskirtas gydymas, ypač chemoterapija. Žmonės baiminasi galimų šalutinių poveikių, tačiau gydytoja atkreipia dėmesį, kad praktiškai nėra nė vieno rimtos ligos gydymo ar diagnostikos metodo, kuris visiškai neturėtų nepageidaujamų reakcijų. „Net ir gerai pažįstamas maistas kartais gali sukelti negalavimų, o gydant vėžį organizmui tenka susidurti su stipriai veikiančiomis, jam neįprastomis medžiagomis. Vis dėlto chemoterapeutai parenka konkrečiam pacientui tinkamiausius vaistus, paaiškina galimus šalutinius poveikius, pataria, kaip juos sušvelninti, o prireikus – koreguoja gydymą. Visada siekiama išlaikyti pusiausvyrą tarp gydymo efektyvumo ir paciento gyvenimo kokybės“, – pabrėžia gydytoja.
Kaip padėti savo organizmui
Pasak E. Juodžbalienės, pats pacientas taip pat gali prisidėti prie geresnės savijautos – sumažinti šalutinių poveikių tikimybę ir padėti organizmui greičiau atsistatyti. Tam svarbūs kasdieniai pasirinkimai: subalansuota mityba ir tinkamas fizinis aktyvumas. Atsigavimo procesą gali paspartinti ir imunitetą stiprinantys, gydymo nualintų organų – kepenų, inkstų ir kitų – funkcijas padedantys atkurti augaliniai preparatai, pavyzdžiui, ugniažolės preparatai ar polifenolių turintys produktai. „Po intensyvaus gydymo labai svarbu padėti organizmui įjungti natūralius savireguliacijos ir atsinaujinimo mechanizmus. Augaliniai preparatai, tinkami ilgalaikiam vartojimui, gali būti naudingi pavargusiam kūnui. Lietuvoje kuriami preparatai iš vietinių augalų taip pat gali būti pritaikomi onkologiniams pacientams. Tačiau būtina prisiminti, kad net ir augalinės priemonės turi būti vartojamos atsakingai – daugiau ne visada reiškia geriau. Svarbu rinktis tik sertifikuotus, standartizuotus preparatus ir laikytis gydytojų bei gamintojų rekomendacijų“, – akcentuoja E. Juodžbalienė.
Baimės tampa silpnesnės, kai jas pripažįstame
Vis dėlto net ir laikantis gydytojų nurodymų, kai kuriuos pacientus neapleidžia nerimas dėl ligos atsinaujinimo ar jos progresavimo. Nacionalinio vėžio instituto medicinos psichologė Sandra Birbilaitė teigia, kad tokios baimės yra itin dažnos. „Apie 70–90 procentų pacientų po gydymo jaučia baimę dėl ligos sugrįžimo, o maždaug trečdaliui ši baimė tampa tokia stipri, kad trukdo gyventi visavertį gyvenimą. Šis nerimas lydi ir tuos, kurie vis dar gydosi. Ypač intensyvus jis būna pirmaisiais metais po gydymo ir sustiprėja artėjant planiniams patikrinimams. Pirmasis žingsnis – pripažinti šią baimę. Mintys, kurios gąsdina, kyla visiems, tačiau svarbu neleisti joms užsibūti per ilgai“, – sako S. Birbilaitė. Psichologė pabrėžia, kad svarbu gerai pažinti savo ligą ir su gydytoju aptarti galimus atsinaujinimo požymius. Patikima informacija sumažina erdvę baimėms. Jei atsiranda nerimą keliančių simptomų, reikėtų kreiptis į specialistus, o ne kaupti nuogąstavimus savyje. Taip pat naudinga savo jausmais dalintis su artimaisiais ar kitais panašią patirtį turinčiais žmonėmis – dažnam palengvėja supratus, kad jis nėra vienas.„Vertėtų daugiau dėmesio skirti veikloms, kurios teikia džiaugsmą, fiziniam aktyvumui, ir sąmoningai investuoti savo laiką į psichinės bei fizinės sveikatos stiprinimą. Taip pat svarbu mokytis gyventi dabartimi ir vengti mintyse kurti bauginančius ateities scenarijus. Ateities mes negalime kontroliuoti, todėl prasmingiausia susitelkti į tai, ką galime padaryti šiandien – pasirūpinti sveikesne mityba, daugiau judėti, užsiimti mėgstama veikla ar praleisti laiką su artimaisiais“, – pataria S. Birbilaitė.
