Vaikai juoktis pradeda būdami trijų–keturių mėnesių – gerokai anksčiau nei ištaria pirmąjį žodį. Suaugusieji žodžių žino be galo daug. Gal todėl jie rečiau juokiasi?
„Neturi humoro jausmo”, – teisinu pati save, kai atgręžiu nugarą ar stengiuosi išvengti kokio nors nelabai įdomaus man pasirodžiusio pašnekovo. O ką reiškia – neturi humoro jausmo? Nesijuokia iš mano juokelių? Nemoka prajuokinti manęs? O gal apskritai mažai juokiasi?
Juokas – psichologinėje literatūroje nedaug nagrinėtas fenomenas. Gal dėl to, kad pati tema „nerimta” ir iš pirmo žvilgsnio atrodo gana aiški. Net ir pati, rašydama apie juoką, matau tam tikrą temos prieštaringumą – juk paaiškinus, kaip suprasti anekdotą, jis netenka savo galios prajuokinti. Ir nors kartais bandoma išsiugdyti sugebėjimą juokauti, juokingesnis yra Boratas, užfiksavęs pačių humoro kursų absurdiškumą. Korektiškas, švarus, pagal taisykles sustyguotas humoras yra tiesiog nejuokingas.
Juokas nuginkluoja
Rusai turi gerą posakį: „Kiekviename juoke yra dalis tiesos.” Juokaudami žmonės pasako labai daug tiesos, o kai juokiesi, nesi nusiteikęs gynybiškai, todėl gali ją išgirsti. Šiame posakyje atsispindi ta humoro funkcija, kuria nuo seno naudojosi dvaro juokdariai. Užmaskuota forma juokdarys valdovui turėjo teisę pasakyti tuos dalykus, apie kuriuos garsiai nešnekama. Nesu sociologė ir tyrimų šioje srityje neatlikau, tačiau tyliai sau galvoju, kad sugebėjimas priimti tokius pasišaipymus rodo valdžios ir visuomenės toleranciją. Kuo daugiau visuomenėje uždraustų temų, tokių, kuriomis nejuokaujama, tuo labiau ji suvaržyta. Sugebėjimas priimti ironiją reiškia, kad moki pasijuokti iš savęs. Nesureikšminti kiekvieno tau nutikusio nieko – sveika. Be to, juokdamasis iš savęs, anot Leonido Donskio, nuginkluoji tuos, kurie ketina tave išjuokti.
Man labai patinka serbų režisieriaus Emiro Kusturicos filmai. Bedančiai, kvailoki, savanaudžiai, niekšai ir be galo žmogiški jų herojai prajuokina iki ašarų net tada, kai juokaujama skaudžia karo ar mirties tema. Ir tai, beje, nė kiek nesumenkina pačios tragedijos. Tik palengvina požiūrį į ją. Prisimenu laidotuves, per kurias juokėmės iki ašarų. Nes kitaip būtume neištvėrę. Juokiausi, nes esu gyva.
Mokantis psichoterapijos raginama atkreipti dėmesį į tai, iš ko klientas konsultacijų metu juokiasi. Stebėdami konsultacijų įrašus mokslininkai nustatė, kad juokas terapijos metu labiau susijęs su emocijomis, o ne su noru pajuokauti. Tad greičiausiai sakinys, kurį klientas pasakė prieš nusijuokdamas, yra nepaprastai svarbus, emociškai „įkrautas”. Įsiklausyk, iš ko žmogus juokiasi, ir išgirsi skambant jo sielą.
Kodėl jūs juokiatės?
Nors sugebėjimas prajuokinti daugelio siejamas su geru humoro jausmu, tyrimais įrodyta, kad 80 proc. atvejų žmonės juokiasi visai ne iš juokelių. Ką ten tyrimai!.. Pastebėkit save ar draugus: kada jūs juokiatės? Ar tik tada, jei vienas iš jūsų pasako juokingą repliką ar papasakoja anekdotą? Toli gražu… Žmonės juokiasi po tokių eilinių frazių kaip: „Seniai tave mačiau”, „Labas, bičiuli!” ar „Kur eini, Jonai?” Tiesą sakant, kai mokydamasi universitete skaičiau pranešimą apie juoką, jo klausydamiesi mano grupės draugai juokėsi beveik visą laiką. Vien dėl to, kad pati tema – juokas – jiems buvo juokinga.
Juokas – tai savotiški socialiniai klijai, užpildantys pauzes tarp žodžių, suteikiantis pokalbiui spalvą ir kryptį. Pritariantis kikenimas, garsus kvatojimas, slopinamas prunkštimas – visos šios juoko apraiškos yra bendravimas. Jis parodo, koks mano santykis su kitu žmogumi, išreiškia tai, ko žodžiais neišdrįsau, nenorėjau, neleidau sau pasakyti. Juokas išduoda tikrąjį santykį, nes jo suvaidinti beveik neįmanoma.
Kita vertus, juokas gali būti ir socialinio statuso rodiklis. Ar įmanoma, kad žmogus juoktųsi iš jam nejuokingo anekdoto? Taip, jeigu tą anekdotą pasakoja jo viršininkas. Radau žaismingo tyrimo, atlikto Floridos universitete, aprašymą: socialinis psichologas T. F. Stillmanas nejuokingą (mano nuomone) anekdotą pasakojo savo studentams (šie juokėsi iš visų plaučių), tada – tiriamosioms moterims per apklausą apie jų vartojimo įpročius. Moterys prieš tai buvo išskirtos į dvi grupes: vienai grupei buvo pasakyta, kad apklausą atliekantis psichologas po visko įteiks joms piniginį prizą, o kitai grupei tokios informacijos suteikta nebuvo. Labiau juokėsi tos moterys, kurios tikėjosi piniginio prizo (klausėjas joms siejosi su „bosu”). Beje, tą patį anekdotą T. F. Stillmanas papasakojo vienoje mokslinėje konferencijoje. Sako, salėje po to buvo taip tylu, kad galėjai išgirsti skrendant musę.
Vyriškumo paieškos
Juokas nuginkluoja priešus, „nuskausmina” tragediją, tačiau jis gali būti ir galingas ginklas. Pavyzdžiui, juokas padeda suvienyti grupę: „Mes juokiamės iš to…” Jei nori priklausyti tai grupei, turėsi juoktis iš to paties arba būsi išjuoktas pats. Ypač tai akivaizdu paauglystėje. Šio amžiaus vaikams tenka patirti pačią skaudžiausią juoko formą – patyčias.
Juokavimas paauglių berniukų grupėje atlieka ne tik statuso – viršesnis, „kietesnis” tas, kuris drąsiau pajuokauja, ir tas, kuris gali šaltai atlaikyti patyčias, – bet ir vyriškumo įtvirtinimo funkciją. Štai mokslininkų tyrimo, atlikto keliose Anglijos mokyklose, duomenys mirgėte mirga nuo seksualinę potekstę turinčių juokelių (pavyzdžiui, mokykloje didžiausiu pokštininku buvo laikomas berniukas, pašalintas iš ankstesnės mokyklos dėl to, kad įteikė iš molio nulipdytą penį vienuolei). Homofobiniai juokeliai, merginų pašiepimas, mokslininkų nuomone, reiškia vyriškumo paieškas. Šiais laikais, kai fizinė jėga nebėra tokia reikšminga, išjuokdami tai, kas nevyriška (konkrečiai – moteriška), berniukai ieško vyriškumo. Ar man tik taip atrodo, ar kai kurių iš jų paauglystė užsitęsia?
Iš ko juokiasi vyrai ir moterys?
Lyčių skirtumų temą verta paplėtoti. Juo labiau kad šia tema juokelių – nors vežimu vežk. Ir ginčų apie vyrų bei moterų humoro jausmą netrūksta. Iš savo asmeninės patirties žinau, kad daugelis vyrų į juokaujančią moterį žiūri kreivai ir daug tiesiau – į besijuokiančią. Gal todėl moterys juokiasi net 126 proc. daugiau nei vyrai. O pastarieji dažniau juokauja.
Ilgai svarsčiusi, kodėl žaismingas vyriškis iš sporto klubo nustojo su manimi juokauti, vos tik sugalvojau jam paantrinti, ėmiau mąstyti panašiai kaip psichologas G. Milleris iš Naujosios Meksikos, teigiantis, kad sugebėjimas pajuokauti reikalauja intelekto, kūrybingumo, pasitikėjimo savimi, ir tokiomis savybėmis pasižymintis vyras moteriai yra patrauklus. O vyras tokią moterį supranta kaip siekiančią dominuoti – nenuostabu, juk paauglystėje būtent šaipydamiesi vienas iš kito vaikinukai nustatydavo, kuris „kietesnis”. Nenoriu pasakyti, kad nesu sutikusi vyrų, kurie nesuprastų mano juokų (man pasisekė su artimaisiais), tačiau tyrimai nustato dažniausiai pasitaikantį, t. y. standartinį, požiūrį.
Vėliau atradau ir kitų tyrimų – tokių, kurie teigia, jog vyrui moters sugebėjimas juokauti iš viso nerūpi, tačiau humoro jausmas abiejų lyčių nurodomas kaip vienas pagrindinių faktorių palaikant santykius. Kaip tai suprasti? Pasirodo, visa paslaptis yra tai, kaip suprantamas humoro jausmas: moteriai svarbu, kad vyras sugebėtų ją prajuokinti, vyrui – kad moteris juoktųsi iš jo juokelių.
Juoktis drauge
Štai taip grįžau į straipsnio pradžią. Ką reiškia turėti humoro jausmą ar jo neturėti? Ar man svarbiau, kad žmogus juoktųsi iš to, ką aš šneku? Ar labiau rūpi, kad mane prajuokintų? Galvoju, ką reiškia žodžiai, kuriais buvau prieš gerą dešimtmetį priimta į darbą: „Turi humoro jausmą, pritapsi.” Vienintelę išvadą galiu padaryti tik tokią: matyt, buvo (ir teisingai) nuspręsta, kad aš juoksiuosi iš tų dalykų, kurie juokingi mano kolegoms.
Drauge juoktis – tai prisipažinti vienas kitam meilę, pasikeisti nuoširdžiais (nes suvaidinti neįmanoma) paglostymais, o kartu ir padidinti džiaugsmo kiekį. Juk žiūrėti filmą su draugais daug smagiau nei vienam – galiausiai pradedi juoktis iš to, kaip smagiai kvatojasi tavo bičiulis (juoko užkrečiamumo fenomenas įrodytas moksliškai, verslieji amerikiečiai ir jį panaudojo „juoko už kadro” versijai), o apie smagų pasibuvimą dažnai sakoma: „Mes tiek prisijuokėm!..” Ir tai visai nereiškia, kad pobūvio metu nebuvo šnekama rimtomis temomis.
Kai sutinku žmogų, su kuriuo negaliu kartu pasijuokti, man būna truputį liūdna, nes drauge mes „nepagaminam” džiaugsmo. O humoro jausmą – vienokį ar kitokį – turi visi. Svarbu atrasti draugą, kuriam bus juokingi tie patys dalykai.
Juoko terapija
Žaiskite su vaikais. Vaikai juokiasi iki 400 kartų per dieną, atradę juokingą saulės spindulėlį ant grindų ar paveikslėlį knygoje. Jie – tikri juoko ekspertai, todėl tūlam rimtam suaugėliui, išspaudžiančiam šypseną vos 15 kartų per dieną, derėtų bent retkarčiais pažaisti su vaiku.
Žaiskite su gyvūnais. Gyvūnai – tikras nesuvaidinto gyvenimo džiaugsmo šaltinis. Jei neturite savo, išveskite pavedžioti draugo šunį. Pamatysit, kaip smagu iš jo atiminėti pagaliuką.
Suteikite žaismės kasdienybei. Dainuokit duše, šokit pagal mėgstamą muziką, pasikvieskit draugų ir pasižiūrėkite kartu filmą. Dar 1890 m. psichologas ir filosofas Viljamas Džeimsas išsakė mintį, kad kūno pokyčiai gali sukelti emocijas, t. y. pradėję verkti pajusite liūdesį, o nusijuokę – džiaugsmą. Nors šis požiūris buvo kritikuojamas, tačiau tiesos yra – pradėkite linksmintis ir pralinksmėsite.
Tamsioji juoko pusė
Juokas kaip gynyba. Apie skausmingus išgyvenimus galima juokauti – taip juos lengviau ištverti, bet yra laikas, kai reikia ir paverkti. Gėda, pyktis, pasibjaurėjimas – ne tokie socialiai priimtini jausmai kaip džiaugsmas, tačiau jie neišvengiami.
Pasijuokimo iš savęs rizika. Žmogus, nebijantis pasijuokti iš savęs, atima progą iš jo šaipytis kitiems. Tačiau tuo piktnaudžiauti nederėtų – nuolat siūlydamas save kaip pajuokos objektą tarsi įteigi kitiems, kad iš tavęs šaipytis yra gero tono ženklas. Ilgainiui gali smukti savivertė ir imsi savęs nekęsti.
Įžeidimo rizika. Juokavimas – socialinio statuso įrankis, galintis nurodyti, kas „viršesnis”. Pasąmonė juokų nesupranta, todėl šaipydamasis iš žmogaus, kurio statusas ir taip yra žemesnis, jį žlugdai. Šaipydamasis gali pažeminti ir savo bičiulį, jei pasakytame juoke pabrėži savo pranašumą.
Kaip dažniausiai reaguojate, kai iš jūsų draugiškai šaipomasi?
Įsižeidžiate ir puolate aiškintis. 11%
Bandote nejučiomis pakeisti temą. 7%
Mandagiai juokiatės kartu. 11%
Juokiatės ir dar pasišaipote iš savęs pats(-i). 56%
Pasišaipote iš to, kuris šaiposi iš jūsų. 15%
Iš jūsų nesišaipoma. 0%
