Karai nusineša daug gyvybių, o taip pat brangiai atseina. Todėl kyla klausimas, kodėl visą žmonijos istoriją vis dėlto lydi karai? Dabar kariaujama dėl įvairių priežšsčių, bet anksčiau karai tarp genčių vykdavo dėl paprasčiausų dalykų: teritorijos, turto ir moterų.
Šie reprodukciją skatinantys veiksniai versdavo mūsų protėvius kariauti, kad perduotų savo genus palikuonims. Nauji tyrimai rodo, kad karui esant vienu iš išgyvenimą lemiančių veiksnių, atsirado įdomi tendencija. Žmonės, pasižymintys tam tikromis kariams būdingomi savybėmis, dažniau kariaudavo ir dažniau laimėdavo. Vėliau genus, lemiančius šias savybes, jie perduodavo savo palikuonims. O šie evoliucijos eigoje dar labiau „sukarindavo” savo gentį. Trumpai sakant, laikui bėgant žmonės darėsi vis agresyvesni dėl karo teikiamų privalumų.
Stanfordo universiteto mokslininkai Laurentas Lehmannas ir Marcus Feldmanas atliko tyrimus ir parodė, kad vyrų agresiją lemiantys genai evoliucijos eigoje išliko, nes veikė kaip adaptacija esant ribotoms reprodukcijos galimybėms. Kadangi karai tarp genčių yra vienas iš būdų užgrobti teritorijų ir moterų, karai skatino šių požymių evoliuciją. Mokslininkai naudojo žodį „karingumas”, norėdami nusakyti požymį, kuris padidina tikimybę, kad to žmogaus gentis užpuls kitą gentį. O žodžiu „drąsa” jie apibūdino tikimybę, kad tokio žmogaus gentis laimės karą, nepriklausomai ar puolė jie, ar užpuolė juos.
Laurentas Lehmannas ir Marcus Feldmanas sudarė modelį, kurio pagalba parodė, kad giminės vyrų linijoje šie du požymiai genetiškai evoliucionuoja. Kai viena gentis nukariauja kitą, laimėjusios genties vyrai poruojasi su nukautosios genties moterimis ir perduoda karių požymius savo vyriškos lyties palikuonims. „Tarkime, kad dėl kažkokių priežasčių kiekvienas populiaciją sudarantis genties narys turėjo eiti kariauti su tikimybe 0,5. Staiga vienoje grupėje atsiranda individas, kuris nori eiti į karą su tikimybe 0,6, tai statistiškai padidina į karą išsirengusią to individo grupę,” aiškino L.Lehmannas.
Taip genai, ar požymiai, verčiantys individą eiti kariauti su didesne tikimybe paplinta populiacijoje (nes tokių požymių nešiotojai ir jų genties nariai turi daugiau palikuonių, kurie, savo ruožtu, perduoda tuos požymius jaunesnei kartai). Vis dėlto karingumą lemiantys požymiai įsigali negreitai, per keletą kartų, ypač jei jie yra perduodami genetiškai.
