Galbūt ateis laikas, kai kažkoks supergenijus galų gale išaiškins, kiek daug ir kiek mažai reikia, kad žmonės susieitų ir išsiskirtų, ir padės mums suvokti, kas juos traukia vieną prie kito ir kas atstumia.
Taip, šiandien jau egzistuoja elektroniniai “piršliai”, kai suvedus norinčiųjų susituokti duomenis, mašina juos sulygina, analizuoja ir daro išvadas, ar galima tvirta laimė.
Psichologinis suderinamumas, psichologinis nesuderinamumas – štai madingos sąvokos, vartojamos ir profesinės atrankos specialistų, ir mažų grupių tyrinėtojų. Kalbama ir apie psichofiziologinį suderinamumą – dažniau psichologijoje bei seksologijoje. Terminai, žinoma, skamba šiuolaikiškai, bet problema sena, kaip pasaulis.
Vadinamasis “nesuderinamumo efektas” buvo pastebėtas gana seniai. Kai tik dviejų ar keleto žmonių santykiai patenka į tam tikrą uždarą erdvę, tarsi “katilą”, “maišą”, iš kurio nėra išeities, tada iš karto padidėja tarpusavio spaudimas. Kaip ir tarp molekulių, viršų ima atstūmimo jėga. Taip atsitinka, kai netenkama perspektyvos nutraukti ryšių, kai žmonės tam tikru mastu būna izoliuoti nuo likusio pasaulio, kai jaučia, kad pasmerkti būti vienas su kitu.
Labiausiai žinomas, chrestomatinis tokio tipo atvejis įvyko tarp žinomo keliautojo Nanseno ir jo padėjėjo Johanseno. Šie stiprūs ir narsūs žmonės, draugai, savo ilgos poliarinės kelionės metu kaip reta vienas kitą supratę, nelauktai tapo priešais. Jie neturėjo kuo dalytis, jie padėjo vienas kitam, parėmė kits kitą, ir vis dėlto jų santykiai labai atšalo, ir jie negalėjo vienas kito pakęsti… Kai tik grįžo į Didžiąją žemę, viskas praėjo, ir tai, kas įvyko, liko abiem paslaptis.
Šis atvejis gali būti daugelio kitų modelis. Ir vis tik nesuderinamumo efektas nėra dėsnis.
Žmonių nesutarimų priežastis – dažniausiai būna niekai, konfliktai visai ne dėl to ir prasideda, o šiaip… iš principo. Iš kokio? Protingo atsakymo paprastai nepavyksta gauti. Panašu, jog tai kažkokia pasąmonės baimė pasirodyti silpnam. Noras turėti viršų. Bet kaip tai netoliaregiška!..
Žmonės gali susiginčyti dėl orlaidės: vienam tvanku, kitam šalta. Ir tapti priešais arba manyti, kad beviltiškai nesutampa charakteriai. Štai mes gyvename viename bute, arba sėdime už gretimų stalų – ir nesikalbame, nežiūrime vienas į kitą, susitikę nesisveikiname… Dėl to galima ir susirgti. O viskas todėl, kad kažkada susipykome dėl menkniekio, žodis po žodžio… Sunku, gėda, bet visa tai iš baimės: ištiesiu ranką, o jis neišties, pamanys, kad man to labiau reikia. Žmoguje išsivystė unikalus sugebėjimas viską vertinti, kai tuo tarpu gyvūnų vertybių hierarchiją nusako instinktas.
Ir galbūt tai paguos jus – daugumą mūsų gėdingų ir siaubingų paslapčių mus mylintys žmonės žino ir atleidžia. Juk sakoma, kad mes tik gerbiame žmones už jų privalumus. O mylime – už jų trūkumus.
Parengė A. Dilienė
