Priklausomybė – skaudi ir sunki liga, kuri paliečia ne tik priklausomą žmogų, bet ir jo artimuosius. Woititzas Janetas Geringeris knygoje „Suaugę alkoholikų vaikai” rašo: „Alkoholizmas yra liga. Tai, kad esi alkoholiko vaikas, – ne liga, bet biografijos faktas. Dėl šios ligos pobūdžio ir šeimos reakcijos į ją atsiranda tokių reiškinių, kurie paveikia tavo savijautą, požiūrius, poelgius ir suteikia tau skausmo ir rūpesčio.”
Siūlome Jums merginos, užaugusios su mama alkoholike, pasakojimą apie gyvenimo pelkę, į kurią buvo įklimpusi ir iš kurios stengiasi vaduotis. Ne tik alkoholikui, narkomanui, bet ir jo artimiesiems tenka nueiti sunkų ir ilgą sveikimo kelią. Tačiau svarbiausia neprarasti vilties, nes atsitiesti galima net tada, kai atrodo, jog teliko gyvenimo griuvėsiai.
Juodžiausias, kaip dabar prisimenu, gyvenimo laikotarpis buvo paauglystė, kurios praktiškai neturėjau. Mama pradėjo stipriai gerti, o kadangi po to, kai tėvas paliko mus, likome tik dviese, su jos liga kovojau ir tvarkiausi viena. Mano paauglystės tikslu tapos iekis išgyventi ir padėti mamai negerti.
Dėl to, kad ji geria, kaltinau save. Sakiau sau, jog esu nepakankamai gera, per mažai stengiuosi. Dirbau savaitgaliais, vasarą, kad tik išsilaikytume. Valandų valandas klausydavausi mamos nuoskaudų, dėl jos nepasisekusio gyvenimo. Patarinėjau, kaip ji turėtų elgtis, kaip įstengiau ir supratau, palaikiau ją. Buvau įsitikinusi, kad, jei elgsiuosi gerai ir padėsiu mamai, jos bėdą – alkoholizmą – galėsime kartu įveikti. Kai tai nepavykdavo, kaltindavau save, jog veikiausiai kažką ne taip darau. Tuo metu nesuvokiau, vijau į šalį mintį, kad esu bejėgė prieš jos priklausomybę, jog ne aš esu jos priklausomybės priežastis, ir ne mano valioje priversti mamą negirtauti.
Jaučiausi labai nelaiminga, kupina gėdos, skausmo ir nevilties. Mama, būdama girta, tapdavo labai agresyvi. Patyriau daug pažeminimų, buvau mušama ir keikiama, kaltinama dėl to, jog mus paliko tėvas, nuolat girdėdavau, kad jai būtų geriau, jei manęs visai nebūtų. Pradėjau savęs nekęsti ir trokšti mirties. Jaučiausi niekam nereikalinga, nei jai, nei Dievui, nei sau…
Nesuvokiau, kodėl Dievas leidžia, kad tai vyktų, ir kodėl nepasiima manęs. Savo maldose per raudas prašiau dviejų dalykų, kad mama negertų ir kad Dievas pasiimtų mane. Ne kartą galvojau apie savižudybę. Mėgavausi mintimis, jog guliu karste, o mama rauda, kad prarado dukrą, kurios taip nevertino ir kurią tiek skaudino. Tai buvo bejėgės paauglės kerštas mamai.
Kiekviena diena buvo lydima nežinomybės. Ar mama šiandien bus girta, ar ne, nes nuo to priklausydavo mano diena. Ar grįžus iš mokyklos mane įsileis namo, ar man teks bastytis kieme ir kas valandą belstis į duris, kol prisiprašysiu, kad įsileistų, ar spėsiu padaryti namų darbus, ar mama ir vėl pykčio bei neapykantos apimta grasins man ir koneveiks mane. Jaučiausi labai nesaugiai, todėl išmokau prisitaikyti prie jos gėrimo ciklų, nuotaikos.
Keista, bet išgyvendama visa tai ne iš karto pripažinau sau pačiai, kad viso to kaltė yra alkoholis. Net rasdama degtinės butelius ir išpildama juos (bergždžias kovojimas su jos liga), neigiau ir nenorėjau pripažinti, jog mano mama – alkoholikė. Ji pati neigė tai, prisigalvodama įvairių priežasčių, kodėl svyruoja, nepastovi ant kojų, pinasi liežuvis. Ir aš tuo tikėjau, nes labai norėjau tikėti. Alkoholizmas – klastinga liga. Jos niekas nenori pripažinti, nei alkoholikas, nei jo šeimos nariai. Taip besielgdama pradėjau nepasitikėti tuo, ką matau ir ką jaučiu. Išmokau kurti pasiteisinimus dėl mamos blogos savijautos. Mano jausmuose, mintyse buvo sumaištis. Mačiau per daug skaudžią realybę, jaučiausi prislėgta, bet įkalbinėdavau save, kad viskas ne taip, kaip galvoju, ieškodavau pasiteisinimų. Tai skaudžiai atsiliepė mano vėlesniame gyvenime, kai neigiau ir slėpiau nuo savęs pačios baisią realybę savo pačios nesveikuose santykiuose.
Šeimos problemas laikiau savyje. Nedrįsau, nes buvo per daug gėda prisipažinti kam nors, kas vyko mūsų namuose. Dėl to laikiausi atskirai nuo aplinkinių. Vienatvės jausmas ir suvokimas, kad esu ne tokia kaip visi, blogesnė, „su defektu”, tapo mano ištikimais palydovais. Didžiausia svajonė tapo kuo greičiau dingti iš tų namų, maniau, kad, palikusi mamą, paliksiu visą slegiančią naštą ir atsipūsiu galėdama džiaugtis gyvenimu.
Kai tai įvyko, ir aš išsikrausčiau būdama 20 metų, iš dalies palengvėjo, nes atėjo fizinė ramybė, niekas neklykdavo, nekeikdavo, nemušdavo, nesivaikydavo su peiliu. Bet atsiradusi tuštuma, didžiulis kaltės jausmas, kad palikau mamą vieną su jos problema, pradėjo smaugti. Visą paauglystę paskyriau mamai, tad dabar nežinojau ką veikti su savimi. Nesuvokiau, ko noriu iš gyvenimo, kas man patinka, kodėl elgiuosi vienaip, kai norėčiau elgtis visiškai priešingai, kodėl sunku bendrauti su žmonėmis. Atsirado daug klausimų, į kuriuos atsakymų neturėjau. Vis dar kamavo ta pati problema, kaip padėti mamai. Tačiau turėjau prisitaikyti prie gyvenimo, bendrauti su žmonėmis, kurių bijojau. Pati net nepastebėjau, kaip dažnai pradėjau vartoti alkoholį. Tai padėdavo kuriam laikui išlaisvėti, nustumdavo baimes ir kompleksus toliau, išlaisvindavo iš nerimo ir nepasitikėjimo. Visada sakiau, kad kontroliuoju savo gėrimą, nes turiu alkoholikę mamą ir niekada netapsiu tokia kaip ji, bet po kurio laiko pradėjau to nevaldyti. Negalėdavau sau pasakyti „stop”, kai būdavau su draugais, kurių pripažinimo taip siekiau, ir kuriems galėjau atsiskleisti tik būdama apsvaigusi.
Būdama prastos nuomonės apie save, ieškojau kažko, kas galėtų mane pamilti, parodyti man nors truputį dėmesio, už kurį galėjau daug ką paaukoti. Aukodavau save. Vaidindama ir norėdama pasirodyti geresnė, nei esu, kovodavau už meilę, nes giliai širdyje netikėjau, kad manęs nėra už ką mylėti, juk nesu tobula. Puldavau į meilės santykius gerai neišsiaiškinusi, ar man tikrai patinka šis žmogus, ar myliu jį. Man buvo gana to, kad jis man rodo savo palankumą ir dėmesį, tenkinausi trupiniais, nes paauglystėje ir to neturėjau. O tada bandžiau visais būdais jam įtikti, prisitaikyti prie jo, kad tik nepaliktų manęs. Pasirinkdavau netinkamus, depresijos kamuojamus gyvenimo partnerius, kuriems bandžiau padėti įžvelgti gyvenimo džiaugsmą, darboholikus, alkoholiu piktnaudžiaujančius vaikinus, ir jaučiausi apleista, būtent taip kaip su mama. Tuo metu viso to nesveiko santykių modelio nesuvokiau, tiesiog maniau, kad man nesiseka gyvenime, o tai jau nebuvo jokia naujiena, juk nuo paauglystės gyvenau su ta nuostata.
Gyvenimas vis labiau karto. Nusprendžiau ieškotis pagalbos. Pradėjau skaityti psichologines knygas, lankytis pas psichologus. Netyčia perskaičiau internete apie savitarpio pagalbos grupes alkoholikų vaikams. Nusprendžiau išdrįsti nueiti ir ten. Nuo pat pirmo susirinkimo supratau, kad atėjau ten, kur man reikia. Nustebino tai, jog žmonės grupėje kalbėjo apie tai, apie ką aš visą gyvenimą tylėjau, ką bijojau pripažinti sau pačiai. O jie kalbėjo taip laisvai. Po kurio laiko įsidrąsinau kalbėti ir aš. Išliedavau savo sielvartą, skausmą, nerimą, baimes, nepasitikėjimą, pyktį, visa tai, ką laikiau savyje ir bijojau atskleisti, nes maniau, kad žmonės atstums, jei tik sužinos kas man darosi. Labai bijojau nepriėmimo ir atstūmimo, bet tie žmonės manęs neatstūmė, kad ir ką sakydavau apie savo paauglystę, jie tiesiog išklausydavo ir priimdavo mane tokią. Tai buvo naujas patyrimas.
Taip prasidėjo mano savęs atradimo, pažinimo, priėmimo ir galiausiai meilės sau kelias. Klausydama apie kitų žmonių vaikystės išgyvenimus, jausmus, daug kur susitapatindavau, nes mano šeimoje vyko panašūs dalykai ir aš jaučiausi lygiai taip pat kaip visi suaugę vaikai iš alkoholikų šeimų. O man visą gyvenimą atrodė, kad mano jausmai ir išgyvenimai yra nenormalūs, jog visi aplinkui turi kitokią, geresnę patirtį, kad normalūs žmonės taip nesijaučia ir tokių rūpesčių kaip aš neturi. Tai man padėjo įveikti nuostatą, kad esu išskirtinė ir nenormali.
Pradėjau suvokti, ką jaučiu vienoje ar kitoje situacijoje ir kodėl taip jaučiuosi. Pradėjau sieti dabartinius jausmus ir problemas su vaikystės ir paauglystės išgyvenimais. Atsirado aiškumas, kas su manimi vyksta ir kodėl. Bet to nepakako, kad išmokčiau tvarkytis su tais rūpesčiais, įveikti savo beribes iš praeities atsineštas baimes, kompleksus, nesaugumo ir vienišumo jausmus.
Turėjau ir tikrai norėjau išmokti gyventi visavertį, džiaugsmingą ir autentišką, savo gyvenimą. Didžiulė kliūtis tam ir skaudžiausia gyvenimo su alkoholike mama pasekmė buvo ta, kad visai nepriimdavau savęs su savo, kaip man atrodė, ydomis ir netobulumu. Visad norėjau būti stipri, drąsi, protinga, pasitikinti savimi, moteriška, mintyse paišiau idealiosios savęs vaizdą ir norėjau atitikti jį. Mačiau, kad nesu tokia, ir priekaištaudavau sau dėl to. Realybėje aš buvau paprasta, eilinė mergina, turinti baimių ir trūkumų. Kaip priimti ir pamilti save tokią, neidealią? Aš nežinojau. Mamos balsas tapo mano vidiniu balsu, jos priekaištai, keiksmai, kaltinimai virto mano pačios sau išsakomais. Kaip tai sustabdyti, aš irgi nežinojau. Bet grupėje mačiau žmonių, kuriems tai pavyko, kurie pradėjo ne tik priimti save netobulus, bet ir pamilo, ir pradėjo save vertinti tokius. Sėmiausi išminties iš jų.
Dabar esu vis dar savęs pažinimo ir priėmimo kelyje. Ir jis tampa nuostabiu patyrimu, kurį išgyvenu su savo geriausiu draugu, savimi pačia.
Neįtikėtina, kaip pasikeitė požiūris ir jausmai sau pačiai. Kažkada buvau sau ir kitiems našta, nereikalinga, nelaukiama, nemylima, norėjau išnykti iš šio pasaulio, nekenčiau savęs ir kitų, nekenčiau mamos ir tėvo, kaltindavau juos ir Dievą. Šiandien esu sau labai reikalinga, mokausi būti sau pačiai geriausia drauge, skatinu save, pagiriu ir leidžiu sau būti netobulai, tiesiog būti ir džiaugtis šia diena. Gyvenimas tampa paprastesnis ir smagesnis, kai išsivaduoju nuo smaugiančių praeities jausmų, prisiminimų, skriaudos bei skausmo ir palieku tai praeityje. Su nuolankumu ir dėkingumu žiūriu į savo paauglystę.
Visa tai mane padarė mane stipresnę, vadinasi, turėjo prasmę. Pasikeitė santykis ne tik su savimi, bet ir su tėvais. Nekaltinu jų dėl praeities skriaudų. Šiandien pasirenku turėti tėvą ir mamą, bet turiu juos priimti tokius, kokie yra: mama vis dar tebegeria, o tėvas yra toli ir turi kitą šeimą. Abu juos myliu ir su abiem bendrauju. Už juos abu esu dėkinga Dievui, kuriuo pagaliau pradėjau pasitikėti. Jis iš viską matančio baudėjo (taip galvodavau apie jį paauglystėje) virto mane mylinčiu ir priimančiu draugu, pakeleiviu, mokytoju ir vedliu.
Neįsivaizduoju, ar būčiau šiandien visa tai suvokusi ir priėmusi, jei nebūčiau atėjusi į Suaugusių alkoholikų vaikų grupę. Joje atradau tai, ką paauglystėje buvau palaidojusi – viltį, kad gyvenimas gali būti geresnis, išmintį ir sveiką mąstymą, kurių manęs niekas nemokė mano nesveikoje šeimoje, priėmimą ir paramą, už kurių kaip už ramsčių laikiausi, kai buvo sunku vienai.
Šiandien matau grupėje daug jaunų žmonių, kurie ieško pagalbos, ir mane tai labai džiugina. Žmonės nelaukia, kol gyvenimas prabėgs, nenori kentėti nuo vaikystės skriaudų, kurios niekur nedingsta, jei su jomis nieko nedarai, o pūliuoja viduje ir nuodija dabartinį gyvenimą. Kentėti nereikia, nors mes, suaugę alkoholikų ir nedarnių šeimų vaikai, prie kančios esame pratę. Tai normali ir mums gerai pažįstama būsena. Bet taip neturi būti. Esame verti daug geresnio gyvenimo. Džiaugiuosi, kad Aukštesnioji Jėga mane atvedė į grupę ir iki šiol globoja mane. Kartu su tais žmonėmis, kurie ištvėrė panašų vaikystės skausmą, mes galime padėti sau ir vienas kitam.
***
Suaugusių alkoholikų ir nedarnių šeimų vaikų grupės yra Vilniuje, Klaipėdoje ir Alytuje.
Mes dirbame pagal 12 žingsnių ir 12 tradicijų programą, kuri yra pasiskolinta iš Anoniminių alkoholikų programos. Susirinkimų metu dalijamės savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems išspręsti dabartines problemas, kurios kilo dėl to, kad augome nesveikose nesaikingai alkoholį vartojančiose ir nedarniose šeimose. To pasiekiame nagrinėdami ir darydami žingsnius bei gilindamiesi į Suaugusių alkoholikų vaikų būdingus bruožus. Susirinkimai yra nemokami kiekvienam, ieškančiam pagalbos, ir anonimiški.
Šis pasakojimas yra dalis šiuo metu rengiamos knygos apie priklausomybes „Sutemos tirščiausios prieš aušrą”. Planuojama, kad knyga turėtų pasirodyti 2012 metais.
