Kalbėdamas apie nuolatinį žmonių palydovą – stresą – vienas populiariausių šių dienų psichoterapeutų ir publicistų Olegas Lapinas mini dvi minėto reiškinio puses: nerimą, kurį lydi bejėgiškumas, bei monotoniją, kuri neatsiejama nuo mobilumo.
Nuo mažens nerimastingumu pasižymėjęs O. Lapinas neslepia iki šiol pasvajojantis paversti savo nerimą ramybe, tačiau, garsiai svarsto, kad, jei ne pastarasis, kažin, ar galėtų šiandien vadintis psichoretapeutu.
Stresas ne visuomet žalingas
„Stresas mus mobilizuoja, skatina imtis vienokios ar kitokios veiklos, tačiau negalima tam pasiduoti, būtina pažinti jo priežastis, jas išanalizuoti ir gyventi toliau”, – sako iki šiol dažnai ir pats nerimo vis dar užgaunamas psichoterapeutas.
Apie stresą prabylame tuomet, kai jis ima kirstis su žmogaus galimybėmis, tačiau numoti į jį ranką psichoterapeutas nesiūlo, nes tuomet gali kilti rimtų sveikatos sutrikimų.
Prisimindamas 1990-sius metus O. Lapinas mini Vokietijos gyventojų pavyzdį, kuomet visi ėmė paskolas ir statė namus, nerimavo, ar pajėgs jas atiduoti, tačiau bandė.
Kas įvyko pasibaigus statybos? Gyventojai atsipalaidavo, emocijos aprimo ir į paviršių ėmė lįsti tokios ligos kaip opaligė, hipertonija, radikulitas ir pan.
Pateiktas pavyzdys įrodo, jog nerimastingų žmonių imuninė sistema geriau ištreniruota: problemos kyla nustojus jausti nerimą. „Tačiau bent jau Lietuvoje artimiausiu metu nerimo tikrai nepritrūksime, juolab, kad mūsų visuomenė užmaskuotai neuratizuota: viešoje vietoje mes pozityvus, tačiau vos tik pravėrę namų duris surimtėjame ir nuliūstame”, – pastebi pašnekovas, vis dažniau susiduriantis su žmonėmis, kurie negalėdami susitvarkyti su nerimu griebiasi raminamųjų.
Reiklumas — iš mūsų kultūros
Muzikantai, atlikėjai, šou verslo atstovai ir daugelio kitų profesijų atstovai, prieš išeidami į į sceną negali sau leisti suklysti, tuomet sureikšminamos ne būsimo pasirodymo galimybės, o pats nerimas.
Kaip išeitį iš susidariusios padėties O. Lapinas mato darbą su susidariusiomis priežastimis. Kyla klausimas, kodėl staiga tapome tokie reiklūs sau? Psichoterapeutas sako, kad tokį reikalavimą mums uždėjo kultūra. Turime būti pozityvūs, susitvardantys, neklystantys, negalime parodyti savo emocijų ar susijaudinę pabėgti iš auditorijos.
Būtent minėtų emocijų kaupimas savyje ir pastūmėja mus į streso glėbį, kuris ilgainiui gali peraugti į graužatį, nerimą ar depresiją.
Nepaisant to, kad stresai XXI amžiuje tapo subtilesni, turėtume duoti sau šiek tiek laisvės išgyventi juos taip, kaip numatė motulė gamta, t. y. turėtume leisti pasireikšti jausmams.
„Negalima būti tobuli visose gyvenimo srityse. Aiškiausiai tą suvokia ir jaučia į ketvirtąją dešimtį kopiantys asmenys. Jie imasi aktyvių veiksmų: sumažina savo darbo kriūvius, skiria daugiau laiko sau ir savo pomėgiams. Jaunystė – pats sunkiausias amžius nerimo ir streso prasme”, – teigia permainingą sėkmę gyvenime jaučiantis O. Lapinas.
Kliūtis susikuriame patys
Tuo tarpu aromaterapeutė, dar kitaip vadinama kvapų kolekcioniere – Laimė Kiškūnė primena, jog išsilaisvinti nuo streso gali padėti augalinės aromaterapinės substancijos: levandos, palergonijos, šalavijas ar kiti augalai.
„Tai mažina žmonių agresiją, pyktį, skatina pozityvumą, ramina ir balansuoja, pamėginkite ant šlapio kūno užlašinti kelis lašus minėtų augalų substancijų ir pamatysite kas bus”, – išmėginti šį tą naujo kenčiančius nuo streso kvietė L. Kiškūnė.
Prastą žmonių savijautą, dirglumą ir neatsparumą kritinėms gyvenimo situacijoms lemia daugybė veiksnių: prastas miegas, nepakankamas buvimas gryname ore, nesubalansuota mityba ir pan.
„Mūsų tikslas, kad kasdienybė nevirstų nuolatinių stresu, turime išmokti mažiau reaguoti į aplinką ir didesnį dėmesį sutelkti į asmeninį savo gyvenimą, kad aplinka nemėtytų lyg kokio žaislo”, – sakė aromaterapeutė.
Aromaterapeutė neabejoja – nuo streso dažniausiai kenčia asmenys, besivaikantys pinigų ir pasiduodantys madoms.”Laksto lyg bepročiai nuo ryto iki vakaro nė nesusimąstydami, kokie jų gyvenimo tikslai, o paskui skundžiasi stresu. Nekurkime stresų patys ir jų nebus”, – sulėtinti gyvenimo tempą ragino L. Kiškūnė.
Išeitis – keisti aplinką arba keistis pačiam
Kuo greičiau atsikratyti streso ragino ir devynioliktus metus ekologiškame ūkyje šeimininkaujanti žolininkė ir vaistininkė Jadvyga Balvočiūtė: „Dažnai patiriant stresą didėja rizika susirgti ligomis, susijusiomis su genetika. Turime išmokti save suvaldyti: artimiesiems mes reikalingi laimingi ir sveiki”.
Paklausta, kaip gyventi, kad iš aplinkos gautume kuo mažiau neigiamų emocijų, J. Balvočiūtė ragino priimti tai, kaip neišvengiamą dalyką, nesureikšminti to, kas bus rytoj. Žolininkė ragino daugiau atsiduoti Dievo valiai, taip pat nepamiršti palepinti savęs šokoladu (jis pasižymi antistresiniu poveikiu), dažniau juoktis ir nepamiršti pomėgių. „Nereikia leisti stresui mūsų sugraužti, jei jaučiate, kad kažkas rimtai sveikatai kenkia, būtina ieškoti išeities: keisti nedraugiška kolektyvą, darbą arba keistis patiems”, – patarimų nešykštėjo sveiko gyvenimo būdo šalininkė, gana dažnai pastebinti dirbtinai keliamą stresą per televiziją ar spaudą.
Siekiantiems gyvenimo harmonijos, J. Balvočiūtė siūlo nepamiršti kantrybės ir ramumos, kuri turėtų sklisti iš individo vidaus.
