Gudručio vaistinė

Nerimas ir panikos atakos – postpandeminė pandemija Lietuvoje

Panikos atakos

Atrodo, jau pamiršome visą pasaulį kausčiusią COVID-19 pandemiją. Gyvenimas lyg grįžo į įprastas vėžias, o draudimai, kaukės, masinės mirtys nugrimzdo praeityje. Deja, specialistai pastebi naują reiškinį – žmonės Lietuvoje masiškai skundžiasi, lyg ir neaišku iš kur, kylančiomis panikos atakomis, o ne vienas ir didžiuliu nerimu, kai bijoma žmonių, eiti į darbą ar net palikti namus.

„Dažno mūsų protas gyvena ateities negandų laukimu ir nuolatiniame saugojimo režime. Tai būdinga ilgalaikį stresą patiriantiems žmonėms. Galiausiai ši nesibaigianti įtampa mus susargdina ir pradeda kamuoti nuolatinis, iracionalus ir nebevaldomas nerimas: pradedame bijoti tai žmonių susibūrimų, tamsos, uždarų patalpų ar atvirų erdvių, tai nepagrįstai pergyvename dėl sveikatos ar ieškome nesamų ligų,“ – pasakoja gyvenimo transformacijų terapeutė Asta Asteen.

Kūno ir sielos namų „Hamsa House“ įkūrėja pastebi, kad šiuolaikinėje visuomenėje gyvenantis žmogus ir taip yra išvargintas nuolatinio streso, įtampos, itin jautrus, kamuojamas neurozių. Tačiau praėjus maždaug metams po COVID-19 pandemijos pas ją plūstelėjo žmonių srautas su itin ryškiais simptomais.  

„Žmonių pasakojimai bene identiški. Lyg ir nieko jų gyvenime šiuo metu ypatingo nevyksta, tačiau pradėjo kamuoti pasikartojančios panikos atakos, kai, rodos, stoja širdis ir mirtis čia pat. Arba užgriūna tokia grėsmės nuojauta, kad belieka dvi išeitys: kovoti (agresija) arba bėgti (slepiamasi nuo visuomenės). Gvildenant kiekvieną atskirą atvejį dažnai atsiremiame į tą pačią problemą“ – sako A. Asteen.

Nerimo kamuojama šiuolaikinė visuomenė

Pasak terapeutės, intensyvus gyvenimo ritmas, nesibaigiantis informacijos srautas, begalinė dirgiklių gausa besiliejanti iš išmaniųjų ekranų ir šiuolaikinės visuomenės spaudimas būti sėkmingu, turtingu, laimingu, tobulu – visa tai atsakuoja mūsų protus kasdien, kiekvieną minutę.

„Skubu, nespėju… O Instagrame besišypsanti, laiminga trijų vaikų mama lyg iš madų žurnalo, prabangioje viloje ant vandenyno kranto ir dar su tobulu vyru pašonėje. Pradedame save lyginti ir reikalauti iš savęs dar daugiau: daugiau dirbti, smarkiau sportuoti, mažiau valgyti… ir ratas įsisuka dar greičiau“, – pasakoja A. Asteen.

Mūsų vidinės sistemos yra perkrautos, išvargintos, o smegenys dirba padidintos įtampos režimu, išskirdamos adrenaliną. Už emocijas atsakina smegenų dalis perdėtai jautriai pradeda reaguoja į visus dirgiklius, o mes daromės jautresni, greičiau pavargstame ir supykstame, tampame agresyvūs arba, atvirkščiai, verskmingi.

Taip gyvenant metų metus, procesai tampa sunkiai valdomi.  

„Tai ypač ryšku paauglių tarpe: suicidinės mintys, savižala, mitybos sutrikimai, antidepresantai. Dėl visuomenės spaudimo, paaugliai nebesimėgauja jaunyste, nebėra buvimo momente. Jauni žmonės labai anksti pradeda galvoti apie ateitį ir ką jie turi pasiekti, kiek uždirbti ir kokie sėkmingi būti. Jų protai sprendžia suaugusiųjų problemas ir neretai palūžta,“ – pastebi A. Asteen.

Būtent mūsų proto gyvenimas ateityje ir yra didžiausia problema, įsitikinusi terapeutė. Nes ateitis visada susijusi su nežinomybe, kurios mes bijome ir dėl kurios nerimaujame. Be to, mes visko norime greitai, čia ir dabar. O greiti dalykai vargina. Čia kaip su greitu maistu, jis skanus, bet nuodija mūsų organizmą.

Pandemija tobulas trigeris sergančiai visuomenei 

Įsivaizduokite, kad tokia nerimo kamuojamai žmonija susiduria su dar didesne nežinomybe. O pastaruoju metu mes stojome akistaton ne tik su COVID-19 pandemija, bet ir šalia mūsų užsiplieskusiu karu.

„Kas dabar bus? Ar aš mirsiu? Ar mano artimieji mirs? Kaip atrodys pasaulis po pandemijos? Kaip mes išgyvensime, juk aš netekau darbo? Tokios ar panašios mintus sukosi ne vieno galvoje. Buvome ne čia ir dabar (vis dar sveiki ir turintys maisto), o baisioje grėsmingoje ateityje. Deja, mes taip sutverti, kad esame ten, kur mūsų mintys, o ne kūnas. Todėl mūsų ir taip išvargusios smegenys gavo maksimalų krūvį“, – sako A. Asteen.

Panikos atakos, pasak specialistės, tipinė organizmo reakcija į tokias situacijas. Dažniausiai ji būna uždelsta, nes pradžioje siunčiami silpnesni signalai: gali širdis pakirbėti, kamuoti nerimas, tirpti galūnės, svaigti ar skaudėti galvą. Jeigu šiuos simptomus ignoruojame, mūsų pasąmonė tarsi nuspaudžia „stop“ mygtuką apribodama žmogaus funkcionalumą.

„Panikos atakos metu žmogų apima didžiulė baimė numirti. Aplanko mintis, kad jau viskas, man galas. Psichosomatiniai simptomai tokie, lyg ištikus insultui: aukštas spaudimas, greitas pulsas, tachikardija, hiperventiliacija, nutirpsta galva, galūnės ar net pusė kūno. Kviečiama greitoji pagalbą“, – vardina A. Asteen.

Pasak terapeutės, panikos atakos įprastos ne tik po didelių sukrėtimų, bet ir esant vidiniam konfliktui: dirbant nemėgstamą darbą, esant problemoms šeimoje ar su partneriu, einant ne tuo gyvenimo keliu – kai užspaudžiame savo emocijas ir prisiverčiame daryti tai, kas nemiela ir ne mūsų. Prie panikos atakų dažni ir migreniniai galvos skausmai, kurie atlieka panašią funkciją.

Nerimo sutrikimas – gerokai rimtesnė problema

Nors nerimas, toks dažnas mūsų šiuolaikinėje visuomenėje, ir dažnai lydimas panikos atakų, tačiau negydomas jis gali perraugti į rimtą nerimo sutrikimą. Ir jeigu panikos atakos puikiai suvaldomos terapijos (ypač hipnoterapijos) pagalba, nerimo sutrikimas dažnai yra chroniškas ir jo gydymui gali prireikti net vaistų.

„Nerimo sutrikimas ateina iš toliau ir giliau, o esminis faktorius – vaikystės trauminės patirtys. Vėliau kaupiasi papildomos įtampos, vidiniai konfliktai. Ir galiausiai logikos nebelieka – protas išmoksta nuolat bijoti, ir ta baimė dažniausiai yra iracionali bei obsesyvi“, – pastebi A. Asteen.

Pasak terapeutės, nerimo sutrikimas gali pasireikšti staiga. Priežastimi tampa koks nors stiprus, sukrečiantis įvykis: skyrybos, perdegimas darbe, artimojo mirtis ar ta pati pandemija, karas Ukrainoje.

„Mus sukrėtęs įvykis tarsi išjudina neišspręstus praeities dalykus. Pavyzdžiui, jeigu visą vaikystę žmogus stengėsi įtikti tėvams, vėliau suaugęs darbdaviui, bet nepasisekė ir jis nusprendė, kad yra niekam tinkamas, į bet kokį stipresnį sukrečiantį įvykį jis sureaguos itin jautriai. O tada įsijungia smegenų saugojimo režimas: kovok arba bėk. Vieni kovoja, kiti bėga“, – pastebi A. Asteen.

Į terapeutę individualių konsultacijų ar jos vedamų seminarų metu, kreipiasi žmonės, kurie nebegali normaliai funkcionuoti, gyventi įprasto gyvenimo, dirbti. Štai vienas jaunas vyras, pas kurį ruošėsi po pakalbio važiuoti A. Asteen, net nebegali išeiti iš namų – tiesiog bijo, kas nutiks uždarius buto duris. Nors yra sąmoningas, ir supranta, kad baimė neadekvati, su ja nebesusitvarko.

„Vaikystėje mūsų savisaugos instinktas labai stiprus: susidūrę su traumatine patirtimi mes tarsi įkrentame į transinę būseną, užblokuojame. Suaugus ta vidinio vaiko būsena gali grįžti ir mes regresuojame, įkrentame į tą pačią išmoktą būseną: nepalankioje situacijoje mes disocijuojame, galime nebejausti savo kūno, jaustis lyg ne savo pasaulyje. Vėliau iš tos gynybinės būsenos nebegalime išeiti ir neriame vis gilyn. Liekame ten, kur saugu“ – apie sudėtingus atvejus pasakoja A. Asteen.

Terapeutė pastebi, kad svarbiausia neignoruoti pasąmonės siunčiamų signalų: jeigu pradžioje tai gali pasireikšti lengvu fiziniu negalavimu, tai vėliau pereiti į chronišką nerimo sutrikimą ir galiausiai į klinikinę, sunkiai beišgydomą, depresiją.

Maksimalietis

TAIP PAT SKAITYKITE