„Mama kitiems sakydavo, kad sergu gripu. Ir taip dešimt mėnesių iš eilės“, – pasakoja vilnietė Simona (tikrasis vardas redakcijai žinomas – aut. past.), kuri po stuburo traumos patyrė psichologinę krizę ir beveik metus neišėjo iš namų. Ji pripažįsta – socialinė izoliacija dažnai tampa antrąja negalia, tačiau psichologinė pagalba Lietuvoje sunkiai pasiekiama. Nors adaptacija trunka kelerius metus, valstybė finansuoja vos dešimt konsultacijų.
Dešimt juodų mėnesių
„Mama kitiems sakydavo, kad sergu gripu. Ir taip dešimt mėnesių iš eilės. Kas patikės? Bet jai turbūt buvo lengviau sakyti, kad sergu kokia nors liga, nei kad guliu tamsiame kambaryje ir atsisakau net kalbėti“, – pasakoja Vilniuje gimusi ir gyvenimą čia kurianti Simona.
Trisdešimt dvejų metų moterį prieš trejus metus užsienyje ištiko nelaimė – ji paslydo ant šlapių laiptų ir krito ant nugaros. Po sunkių sužalojimų merginai paralyžiavo kojas.
Po trijų mėnesių reabilitacijos ji grįžo gyventi pas mamą. Tiesa, pirmąsias dienas mamos namuose Simona teigia prisimenanti kaip pro miglą. Dieną ji stengdavosi kuo ilgiau miegoti, vėliau užmigti nebegalėdavo, todėl visą naktį praverkdavo.
„Mama rūpinosi: nešdavo maistą, padėdavo persirengti, nusiprausti, kalbėdavo apie viską iš eilės ir visais kitais būdais bandė palaikyti mano dvasią gyvą, – pasakoja jauna moteris. – Bet aš nenorėjau nei praustis, nei rengtis, nei jai atsakyti. Atrodė – „Kokia prasmė?“.“
Susisiekti su Simona bandė ir draugai: skambino, rašė žinutes, siūlė pagalbą. Simona neatsakydavo. Telefonas išjungtas savaitėmis gulėjo stalčiuje.
„Nenorėjau bendrauti, nenorėjau stiprėti, treniruotis – nieko. Pamenu, erzindavo net šviežias oras, kai mama atitraukdavo užuolaidas ir praverdavo langą. Nenorėjau nieko iš to kito pasaulio. Man atrodė, kad aš jam nebepriklausau“, – prisimena beveik metus namuose praleidusi vilnietė.
Susiprasti padėjo mama
Lūžis Simonos gyvenime įvyko susirgus mamai. „Ji tiesiog pasigavo virusą, kosčiojo, smarkiai slogavo, turėjo temperatūros ir tris dienas leido daugiausiai lovoje. Nelankė manęs kas valandėlę su pasiūlymais ir komentarais, vakare irgi neatėjo papasakoti, ką gero matė per žinias. Ir toks netikėtas suvokimas mane aplankė – guliu čia ne todėl, kad negaliu išeiti. Guliu, nes mama ateina. Guliu ir apsimetu ligone!“ – lemtingą momentą prisimena moteris.
Ji teigia nusprendusi susiimti ir jau tą patį vakarą internetu užsiregistravo konsultacijos pas psichologę: „Kitą dieną mama iš miesto sugrįžo su dovana – naujais marškiniais ir meksikietišku maistu, – juokdamasi pasakoja Simona. – Šventėme.“
Sulaukė realios pagalbos
Anot pašnekovės, viena priežasčių, kodėl ji anksčiau dvejojo kreiptis psichologinės pagalbos, buvo abejonės dėl specialisto kompetencijos – ar savomis kojomis vaikštantis psichologas gebės įsijausti į situaciją ir realiai padėti, o ne tiesiog kartoti standartines frazes apie pozityvų mąstymą.
„Psichologo kabinete tikėjausi standartinių klausimų apie traumą, savijautą. Bet dar pirmos sesijos metu specialistė pasidomėjo, kiek valandų per dieną skirdavau darbui ir pomėgiams iki traumos. Atsakiau – apie dešimt. „O dabar?“ Nulį. Čia ir buvo problema – dešimt tuščių valandų kiekvieną dieną“, – prisimena pašnekovė.
Konsultacijų metu psichologė mokė Simoną konkrečių dalykų: kaip protingai suskirstyti dieną, susikurti ritmą, kaip atpažinti, kada mintys krypsta destruktyvia kryptimi, kaip valdyti pyktį.
„Vietoj patarimų „būk stipri“ ar „galvok pozityviai“, psichologė mokė kvėpavimo pratimų stresui valdyti, liepė vesti minčių dienoraštį. Tas man patiko. Ir realiai padėjo smegenims susitaikyti su nauja realybe – kitaip jau nebus. Ir ką aš dabar dėl to darysiu?“
Simona džiaugiasi, kad pasibaigus dešimčiai nemokamų konsultacijų, psichologė pasiūlė prisijungti prie savitarpio paramos grupės negalią turintiems asmenims.
„Žinojau, kad dešimties seansų neužteks. Bet privačiai mokėti neturėjau pinigų. Jaučiau, kad kažkas pajudėjo, galvoje prašviesėjo. Visiškai neatsitiesiau, bet supratau, kad galiu judėti į priekį“, – teigiamą pokytį prisimena moteris.
Rado saugų tašką
Apsilankiusi savitarpio paramos grupėje, Simona susipažino su dar septyniais įvairaus amžiaus, skirtingas negalias turinčiais žmonėmis.
„Pirmame susitikime daugiau klausiausi. Bet ir jokio spaudimo būtinai pasisakyti nejaučiau. Žmonės daugiausiai dalijosi praktine informacija – kur Vilniuje realiai pritaikyti tualetai, kurios įstaigos turi liftus, kur pritaikyta kirpykla, kaip tvarkytis su dokumentais“, – prisimena Simona.
Pasibaigus penkioms sesijoms, grupė išsiskirstė. Dalis narių nusprendė kartais susitikti neformaliai, kiti – susiskambinti. „Grupinė parama, kuri daugeliui efektyvesnė ir pigesnė, – tik projektinė. Baigėsi projektas, baigėsi ir pagalba“, – apgailestauja Simona.
Ir tai – ne vienintelė problema. „Man pasisekė, kad psichologė davė kontaktą, kitaip nė nebūčiau žinojusi, kad tokios grupės vyksta. Informacijos trūksta. Kas apie tai skelbia?“ – klausia pašnekovė.
Susigrąžino savarankiškumą
Simona prisimena, kad praėjus dar keliems mėnesiams ji išreiškė norą gyventi atskirai. Mama jaudinosi – per anksti, nesaugu.
„Supratau, kad jei neišeisiu dabar, gali būti, kad neišeisiu niekada. Grįžti į senąjį savo butą negalėjau, nes jis buvo visiškai nepritaikytas ratukams. Susiradau nuomai butą pirmame aukšte su pritaikyta vonia. Mama padėjo sutvarkyti, nupirko maisto savaitei, paliko visų galimų tarnybų numerius. Matėsi, kad nerimauja“, – šypsosi moteris.
Pirmomis savaitėmis Simona vis dar retai išeidavo iš namų, savaitgaliais užsisakydavo maisto į namus. Netrukus įsidrąsino apsukti ratą artimiausiame parke.
Po pusmečio pažįstamas pasiūlė darbą. Kaip sako Simona, tai buvo mechaniškas ir nuobodus darbas prie kompiuterio, tačiau jis suteikė dienai struktūrą ir daugiau prasmės.
„Pamenu, kaip džiaugiausi sulaukusi pirmosios algos. Tai buvo mano uždirbti pinigai po beveik dvejų metų pertraukos. Pasijutau kaip normalus žmogus – turiu darbą, moku nuomą, planuoju ateitį“, – sako Simona.
Tarp poreikio ir prieinamumo
Vilniaus visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ psichologė Sandra Zorina pastebi, kad istorijos apie po traumų ištikusią psichologinę krizę nėra išimtis, greičiau – taisyklė.
„Lietuvoje psichologinės pagalbos prieiga žmonėms su negalia yra skurdi, o jei asmuo neturi prieigos prie interneto ar turi sunkumų naudotis elektroniniais prietaisais, informacija tampa dar labiau nepasiekiama“, – konstatuoja Vilniaus visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ psichologė Sandra Zorina.
Anot S.Zorinos, nemokamos psichologinės pagalbos galima kreiptis į Lietuvos kurčiųjų draugiją, kuri teikia konsultacijas gestų kalba, Lietuvos žmonių su negalia sąjungą, kuri dažnai vykdo projektus ir jų metu teikia nemokamas konsultacijas, į psichikos sveikatos centrus, kuriuose medicinos psichologai suteikia dešimt nemokamų konsultacijų per metus. Visgi praktinės kliūtys išlieka – finansiniai barjerai tęstinei pagalbai, informacijos fragmentiškumas.
S.Zorina atkreipia dėmesį ir į psichologinius barjerus: „Asmenys su negalia gali vengti kreiptis pagalbos dėl noro įrodyti aplinkiniams, jog geba susitvarkyti su psichologinėmis problemomis vieni, be papildomos pagalbos. Vis dar vyrauja klaidingas įsitikinimas, jog į psichikos sveikatos specialistą kreipiasi tik silpni žmonės.“
Iššūkiai skiriasi
Psichologė pabrėžia svarbų skirtumą tarp įgimtą ir įgytą negalią turinčių asmenų psichologinių problemų. „Asmenys turintys įgimtą negalią nėra patyrę gyvenimo be negalios, tai nuo vaikystės tampa identiteto dalimi. Šie žmonės turi didesnę riziką susidurti su smurtu, stigma ar atskirtimi nuo ankstyvųjų gyvenimo metų“, – aiškina specialistė.
Žmonės, įgiję negalią, susiduria su kitokiais iššūkiais. „Įgijus negalią dažniau susiduriama su adaptacijos prie naujo gyvenimo būdo, identiteto ir gedulo temomis, mat dažnai negalios įgijimas yra traumuojantis įvykis, turintis rimtas pasekmes psichikos sveikatai. Galime susidurti su įvairiomis emocijomis – pyktis, baimė, bejėgystė, sumažėjusi savivertė. Taip pat padidėja rizika depresijai“, – sako S.Zorina.
Negalią turintys žmonės susiduria ir su universaliomis problemomis – sunkumai kuriant ar išlaikant santykius, vienišumas, sunkumas valdyti emocijas, įvairios gyvenimo krizės. Greta to atsiranda papildomi sunkumai, tiesiogiai susiję su negalia – stigmatizacija, diskriminacija, patyčios, sunkumai buityje ir darbo rinkoje, sunkumas pritapti socialiniame gyvenime.
Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
