Kartais žmonės nenori kalbėti apie idealą, nes mano, kad jis nepasiekiamas. Kai kas net draudžia kalbėti apie idealus. Pavyzdžiui, postmoderniosios filosofijos tradicijos atstovai (atstovai: M. Fuko, Ž. Derrida, F. Lyotard‘as) – karingai nusistatę prieš bet kurią tiesą, nes tiesa jiems reiškia diktatūros pavojų. Jų nuomone, jeigu formuluojame tiesą, ji būtinai pavergs kitus tos tiesos labui. Ne kartą mėginta įrodyti, kad tiesos nėra (lengviausias sprendimo būdas). Propaguojamas paviršutiniškas požiūris, kad idealas yra per daug sunkus ir nepasiekiamas, todėl reikia gyventi taip, tarsi jo nebūtų.
Krikščionybė sako, jog idealas egzistuoja – egzistuoja šventumas, egzistuoja laimė, egzistuoja tobulumas. Vienas Dievas yra tobulas (todėl nesisielokime, kad nesame tobuli). Turėtume nesijaudinti, kad nepasiekiame idealo, bet suvokti ir matyti jį kaip tikslą, švyturį, kurio link einame, nes idealas kelia, padeda orientuotis.
O ar įmanomas žmonių santykių tobulumas? Pasitaiko žmonių, kuriems pavyksta pasiekti idealią draugystę. Nuo ko tokia draugystė priklauso? Pakalbėkime apie draugystės etapus kaip apie geriausią jos modelį.
Pirmasis etapas – pažintis. Draugauja du neutralūs draugai (lyg vyras bendrautų su vyru, pavyzdžiui, kaip mokslininkai arba dvi merginos). Tarp jų yra supratimas, tolerancija, emocijų kibirkštis. Šie draugai visad yra gilesnės draugystės prieplaukoje.
Antrasis etapas – draugystė. Draugystės tikslas – pasirinkti santuokai tinkamą žmogų. Kad galėtume rinktis, reikalinga laisvė. Laisvė egzistuoja tol, kol žmogus nėra su kažkuo per daug sukibęs. Dėl to draugystė tam tikra prasme yra menas nesukibti (tai yra gana sudėtinga, mes esame linkę greitai sukibti, kaip kad jaunas medis be kuolelio nestovi).
Pavyzdžiui, jeigu Arūnas pamatė Šarūnę ir per pirmąjį vakarą vienas kitam papasakojo savo svajones, atvėrė sielas – tai jie emociškai sukibo (nekalbu apie fizinį artumą). Jei Šarūnė kitą vakarą pasakos tą patį Petrui – ką galvos Arūnas, stovėdamas ten kampe? Kaip jis jausis? Jam bus skaudu.
Romantiškos draugystės dimensija yra linkusi augti. Žingsniai į romantišką draugystę pajuntami iš pokalbių temų ir kalbėjimo būdo. Temos yra asmeniškos, kalbame su romantika. Jaunuoliams reikia drąsos išlaikyti dvasinį bendravimą, matant kad tas ryšys trapus. Tai piligrimystė kartu: lauki, galvoji, kada galėsi merginą vesti (trukdyti gali paprastas dalykas – neturi, kur gyventi; neužtikrintas socialinis statusas), o mergina gali manyti, kiek turės laukti, kaip vyrą suvilioti (atsiranda kūniška dimensija). Kad mergina išliktų laisva, reikia turėti orumo, pasitikėjimo savimi. Poetas Just. Marcinkevičius yra pasakęs, kad pasitikėjimas savimi yra didžiulis dalykas.
Vyro ir moters draugystė yra kiekvieno iš jų paslaptis. Jaunuolių lūkesčiai yra dideli, ir jie jaudina. Atsiranda laisvės problema – neaišku, ar Arūnas yra tinkamas žmogus Šarūnei. Jie pažįstami savaitę/mėnesį – ar tai jau reiškia, kad mergina norėtų su vaikinu nugyventi visą gyvenimą?
Jaunystės meilė labai dažnai baigiasi išsiskyrimu. Ar tai natūralu? Galima galvoti įvairiai, griežto atsakymo nėra. Pamąstymai: „palauksiu, neskubėsiu su kažkuo „susirišti” (tiek fiziškai, tiek psichologiškai), o pažinsiu, draugausiu su žmonėmis, turėsiu draugų” – punktyrinė linija, kuria žmonės pereina į romantišką draugystę. Žmogus jaučia, kur yra paprastos ir romantiškos draugystės riba, jaučia kiekvieną perėjimo žingsnį.
Laisvė rinktis išlieka iki romantiškos draugystės. Kad galėtume apie žmogų laisvai galvoti ir vertinti, reikia turėti tam tikro objektyvumo laisvę. Todėl turėdami šią laisvę, pamatome žmogų, su kuriuo draugaujame, įvairiose situacijose ir draugystė gali labai greitai baigtis. Amerikiečių atlikto tyrimo statistika rodo, kad 60% paauglių (iki 18-19 metų) išsiskiria po 3 mėn. draugystės, 80% išsiskiria po 6 mėn. išskirtinos draugystės. Tai reiškia, kad tuo metu žmogus nepajėgus išlikti artimame santykyje, kuris reikalauja vidinės brandos. Draugystė išyra dėl skubotumo, vidinio nebrandumo, galvojimo (po kelių susitikimų), kad su tuo žmogumi tikrai verta kartu gyventi. Tai skausmingas patyrimas. Atsiranda pavojų.
Tokių santykių problema aprašyta vienos knygos pradžioje, merginos sapne. Mergina Ana sapnuoja, kad stovi prie altoriaus ir kunigas jos klausia, ar sutinka tekėti už Deivido, ar sako jam TAIP. Iš kongregacijos pasigirsta TAIP. Prie Anos prieina dar 6 merginos, sakančios TAIP. Ana Deividui klausiamai sako, kad jis savo širdį prižadėjęs tik jai. Deividas sutinka, paaiškina, kad tai merginos iš jo praeities, o visa, kas liko jo širdyje, priklauso Anai. Ne visada taip, bet patirtis rodo, kad „susirišimas”, atsivėrimas kitam palieka pėdsaką.
Toks žmonių santykis susijęs su skausmo, kentėjimo paslaptimi. Kai jaunas žmogus (16-18 metų) susiduria su kentėjimu, kaip teigia S. Šalkauskis, susiduria ir su blogiu. Brolis T. Filipas, jonaitų įkūrėjas, pabrėžia, kad žmogaus kelias dvasinėj jaunatvėj nėra lygus. Žmogus pagal metus gali būti jaunas, o viduje senas, nes nusivylęs gyvenimu, pavargęs nuo skausmingų patyrimų. Anot S. Šalkauskio, nuo kentėjimų žmogus nesijaučia jaunas. Entuziazmas yra gamtos dovana, psichofizinės kilmės. Jauną kūną ir jauną sielą galima vadinti jaunumu. Jaunumas, daugiau dvasine prasme (svajonės, norai), yra išbandomas per gyvenimo sunkumus, dažniausiai susijusius su žmonėmis, žmonių netobulumu, kartais savo šeimos netobulumu ir nejaukia emocine atmosfera, draugystės, bendraamžių santykių netobulumu. Taip pat ir meilėje: greitis, susižavėjimas, viltys ir jų sudužimas.
Ką daryti, kad, sutikus žmogų tarp daug kitų pažįstamų žmonių, draugystė vestų į laimingą gyvenimą iki sužadėtuvių ir vestuvių?
Galbūt vienas iš patarimų yra neprarasti vilties sunkesnėje situacijoje, suprasti, kad išsiskyrimo traumos yra laikinas skausmas, laikas gydo. Juk jei esi jaunas – visas gyvenimas priešaky. Būtina padaryti tam tikras išvadas iš skausmingos patirties. Visada yra šansas – žmogus gali gyventi daug geriau ir sėkmingiau po skausmingų patirčių.
Žmogus turėtų būti laimingas neįsimylėjęs (kalbant apie nesantuokinį gyvenimą). Pagal Dievo planą, būti žmogumi yra didžiulė galimybė, o laimė yra antroji pagal svarbą. Žmogus yra kūrinijos vainikas.
Kur gali kreiptis, jei esi nelaimingas (-a) neturėdamas (-a) draugės (-o)? Į kunigą. Pirma, kuo reiktų pasirūpinti, tai ryšiu su Dievu, ir dažnai to užtenka. Jei gyveni aktyvų dvasinį gyvenimą, kuriame kankina sunkumai, kliūtys, reikia kreiptis į psichologą, nes emocinė sistema yra tai, ko mes nepasirenkame, kaip ir nuotaiką perimame iš šeimos. Pavyzdžiui, nuotaika bloga dėl tėvų, nes jie kenčia; tėvai kenčia, nes jų tėvai kentėjo. Kaltų dėl to nėra, ir reikia kam norsm rimčiau, giliau patikėti savo emocinę sistemą, kad būtum laimingas.
Laimė priklauso nuo ryšių su kitais žmonėmis, nuo ryšių kokybės. Jeigu šeimoje turėjome laimingų, harmoningų tarpasmeninių santykių patirtį, tai tikimybė, kad ir tarp kitų žmonių santykiai bus geri.
Iškyla klausimas, kada verta pradėti romantiškai draugauti? Verta, kai galvoji, kad tas žmogus tau tinka į vyrus ar žmonas. Paklausk savęs – ar nori su žmogumi nugyventi VISĄ gyvenimą. Galbūt Arūnas atsakytų „taip”, bet daugeliu atveju būtų – „AŠ APIE TAI NEGALVOJU/ MAN DAR PER ANKSTI”. Mūsų kultūroje nėra įprasta, bet kitose kultūrose, pavyzdžiui, Brazilijoje reglamentuota: draugaujama ir po kiek laiko klausiama, ar tu būsi mano mylimoji/mylimasis. Tai dar nėra sužadėtuvės ar jungtuvės, bet rimčiau negu paprasta draugystė. Einama vedybų kryptimi, kad žmonės gerai pažintų vienas kitą, pažiūrėtų charakterio dermę ir pan.
Perėjus į romantišką draugystę, atsiranda „prisirišimas”, kurį nutraukti bus skausminga. Todėl žiūrint į patį geriausią draugystės modelį, reikėtų savęs paklausti, t. y. galvoti apie bendrą ateitį su žmogumi, prie kurio prisiriši. Tai nėra lengva, bet žmogus turi laisvę ir galios.
Pagal Gintauto Vaitoškos paskaitą parengė Neringa Staniūnaitytė
