Psichologas Ernestas Lapinskas pabrėžia, kad emocinis nuovargis daug kenksmingesnis už fizinį, o ištisinis televizoriaus žiūrėjimas emocijas ne turtina, o skurdina. Psichologą kalbina Stanislovas Kairys.
Neseniai Europos šalyse vykdytas tyrimas parodė, kad lietuviai yra daugiausia dirbanti ir didžiausią laisvalaikio dalį prie televizoriaus leidžianti tauta. Tuo tarpu, pavyzdžiui, prancūzai laisvalaikiu daugiau bendrauja vieni su kitais, o norvegai bene trumpiausiai užsibūna darbe. Tokius skirtumus patogiausia aiškinti skirtinga ekonomine šalių padėtimi, juk mes beveik neturime pinigų vakariniams pasisėdėjimams su bičiuliais kavinėje, juos dar reikia užsidirbti, kaip tai jau seniai padarė norvegai. Bet ar viskuo kalta tik ekonomika?
Pradėsiu nuo to, kad prie internete paskelbto straipsnio apie jūsų minimo tyrimo rezultatus gal gausiausia komentarų, kuriuose tokia padėtis Lietuvoje ir aiškinama būtent ekonominėmis priežastimis. Atseit turiningesniam laisvalaikiui trūksta pinigų, o kad jų būtų daugiau, daugiau reikia ir dirbti, nei kokiems prancūzams. O po sunkaus darbo ir jėgų kam kitam, o ne sėdėjimui prie televizoriaus nebėra. Bet komentuotojai nekalba apie tai, kad ištisinis televizoriaus žiūrėjimas nepadeda atgauti jėgų, iš naujo save pajusti, neatgaivina…
… iškart įsivaizduoju tautietį, klausiamai žiūrintį į žmogų, kalbantį jūsų žodžius: kokios čia nesąmonės, koks čia savęs jutimas? Svarbu pailsinti raumenis, atsijungti nors trumpam nuo pareigų, kad kito ryto šeštą vėl pajėgtum keltis ir skubėti į darbą…
Kažkas tas „nesąmones” supranta, kažkas – ne, tačiau visi jas atpažįsta, kai tai atsitinka. Labai aiškiai atpažįsta. Ir tuomet sako: geros buvo atostogos, gerai pailsėjau. Nebūtina iškart kalbėti apie poilsio prie televizoriaus žalą. Pradžioje užtektų pasakyti apie tokio poilsio skurdumą.
Pats šis procesas skurdus, o ir toks žmonių pasirinkimas nerodo didelio išrankumo.
Tas pat, kaip rinktis vadinamąjį „greitą maistą” vietoj normalaus virtuvinio. Valgom, ką duoda. Iš tiesų net nesirenkame.
Na, Pietų šalyse, Prancūzijoje, Italijoje, ir klimatas daug palankesnis bendrauti su bičiuliais kur gatvės kavinėje ar žaidimų aikštelėse. Bet štai norvegai masiškai čiuožia. Ir jiems nė kiek netrukdo blogi orai. Tiesiog yra tokios tradicijos – nesnausti.
Nors nesu nei sociologas, nei antropologas, bet drįsčiau teigti, kad lemia įpročiai. Lietuvoje taip pat būna vasaros, neretai – puikios. O kaip psichologas galiu pasakyti, kad žmonės skundžiasi, jog menksta jų socialiniai saitai, kad nyksta tarpusavio ryšiai. Ypač kai sukuriamos šeimos. Kad tarp draugų išliktų buvę santykiai, reikia pastangų, net, sakyčiau, tam tikro apsisprendimo.
Kuo toks apsisprendimas geras? Ar neužtenka vakarų prie televizoriaus su šeima?
Socialiniai saitai stiprina asmenybę, praturtina gyvenimo įvairovę. Per tokius ryšius gaunamas emocinis palaikymas, kuris neleidžia jaustis vienišam. Dar vienas labai svarbus tokių santykių aspektas – juos palaikydami mes, nors gal ir ne visada tiesiogiai, esame skatinami nenuleisti rankų prieš sunkumus.
O ar gali būti taip, kad ypatingas lietuvių ryžtas daug dirbti reiškia ne ką kitą, o bandymą kompensuoti tą socialinių saitų, draugystės deficitą? Darbas – lyg kokia apsauga nuo vienatvės ir nuo akistatos su pačiu savimi?
Nedrįsčiau taip kategoriškai teigti. Yra ir daugiau aplinkybių, verčiančių mus dirbti daugiau ir sunkiau už daugelį europiečių. Savo verslus ir savo gerovę mes dar tik kuriame. O tokių įmonių, kuriose jau prieš keletą kartų būtų susiklosčiusios profesionalios vadybos tradicijos, ar tokių savininkų, kurie iš senelių būtų paveldėję savo vaidmenis seniai veikiančiose įmonėse, iš viso nėra. O čia dar ta krizė. Todėl daug dirbti verčiantis nerimas niekur nedingsta.
Bet vis vien gatvėje, Vilniaus centre, matydamas respektabilius piliečius, automobiliuose nuolat kalbančius telefonu, dažniausiai pagalvoju: matyt, tų verslininkų įmonėse prasti popieriai, jei jie priversti joms vadovauti telefonu net judrioje sankryžoje atlikdami sudėtingą manevrą… O gal tie žmonės tik be pagrindo įsivaizduoja, kad be jų viskas pašlis? Be reikalo alina save ir savo darbuotojus pertekliniu dalyvavimu? Ir ilgainiui, kaip sako psichologai, perdega ir verčia perdegti savo darbuotojus.
Taip, yra daug vadovų, ne įmonių savininkų, kurie perdėtai kontroliuoja, nesidalija su bendradarbiais galia, neperduoda jiems nors dalies įgaliojimų. Žinoma, jei esi ir vadovas, ir savininkas, tai motyvų viską laikyti savo rankose smarkiai pagausėja. Esu ne kartą matęs, kaip savininkai bando atsitraukti nuo tiesioginio vadovavimo, bet neištveria ir grįžta. Nes iš šalies kitų klaidos daug aiškiau matyti ir rizika prarasti verslą ima rodytis daug didesnė. Darbuotojui prarasti darbą ir ieškotis kito – ne tas pat, kaip savininkui prarasti verslą ir kurti naują.
Jei gerai atsimenu, komentuodamas mūsų aptariamo tyrimo rezultatus jūs sakėte, kad lietuviams darbe būdingas nerimo jausmas. Gal galėtumėte šį teiginį pakomentuoti plačiau?
Man sunku pasakyti, iš kur tas nerimas randasi. Prieš kurį laiką mano kolega darbavosi Italijoje, o grįžęs sakė, kad ten krizė taip pat yra. Tik ji, pasak to kolegos, Italijoje veikia ekonomiką, o Lietuvoje pirmiausia yra mūsų galvose. Tai matyti net gatvėse – žmonės įsitempę.
Bet yra tvirtinama, kad latvių požiūris į darbą yra daug laisvesnis nei mūsų, nors ir Latvijoje, ir Lietuvoje ekonominė padėtis beveik tokia pati. Latvius prieš porą metų gal net didesnis šokas ištiko. Kaip tai suprasti?
Vienas mano bičiulis latvis pastebi labai aiškų skirtumą: jei du seniai nesimatę draugai latviai susėda išgerti alaus, tai jie kalbasi apie savo automobilius, apie šeimas, apie laisvalaikio reikalus, pomėgius ir gali būti, kad jie net neužsimins apie darbo reikalus. Tuo tarpu tokie patys bičiuliai lietuviai susitikę būtinai pagvildens šią temą. Kur kuris dabar dirba, kaip sekasi, koks kurio viršininkas…
Mes darbą sureikšminame labiau už kitus?
Daug labiau.
Ir labai vertiname darbštumą. O kai ekonomistai ima nagrinėti, kodėl mūsų atlyginimai tokie maži, tai būtinai pabrėžia, kad be viso ko kaltas ir mažas mūsų įmonių darbo našumas. Išeitų, mes dirbame, kad tik dirbtume. Mus ne taip labai domina to darbo rezultatai. Valstietiškas paveldas: įsitveri žagrės rankenų ir ari, ari… o derliumi gamta pasirūpins? O keleriopai geriau už mus gyvenantys danai pagal tyrimus darbštumui teikia menką reikšmę. Ir šiaip Vakaruose retai pamatysi darbe besiplėšantį kokį kelio darbininką ar statybininką. Jie neskuba.
Mūsų ir Danijos istorijos labai skiriasi…
Iš dano jau kokius 500 metų niekas nieko neatiminėjo, o iš mūsų – kas penkiasdešimt plėšė bei nacionalizavo. Mūsų genuose, matyt, poreikis užgyventi dvigubai daugiau už daną, kad valdžiai pasikeitus liktų bent dešimtadalis to, ką danas sukaupė per daug nesiplėšydamas.
Manau, kad dėl tokių aplinkybių darbštumo, atsidavimo darbui vertė nė kiek nesumažėja. Bet reikia ir pastebėti, kad pas mus, gal iš to įkarščio, labai žiūrima ne tik paties darbo, bet ir fizinio buvimo darbe, darbo valandų. Negerai, kai vadovui svarbiau ne darbuotojų kūrybinis požiūris į darbą, o kad jie nevėluotų rytais. O dėl darbo našumo – nepamirškime, kad ne Vakaruose, o pas mus daugiausia darbo vietų ten, kur reikalinga pigi darbo jėga. O kokie gali būti našumo reikalavimai pigiai darbo jėgai?!
Bet gal nėra čia ko mums nerimauti, kad lietuviai daugiau už kitus dirba? Gal kiti tegu geriau seka mumis?
Nerimauti mes turėtume ne dėl tikrai geros mūsų savybės, dėl darbštumo, o dėl poilsio kokybės. Turėtume aiškiau suprasti, kad tik gerai pailsėjęs žmogus ir dirbs geriau. Ir lengviau taip pat, nealindamas savęs taip, kaip dažnai alina dabar.
Ir išvengs emocinio, ne vien fizinio išsekimo.
Iš tikrųjų būtent apie tai ir kalbame.
Bet ne mes vieni apie tai kalbame ar galvojame. Juk daugelis supranta, kad knapsojimas ant sofos nieko gera neduoda. Bet gyvenimo būdo nekeičia…
Todėl, kad įpročius keisti yra be galo sunku. Bijomasi prarasti nesirūpinimo savimi komfortą.
Gal reikia kokios įtaigios masinės agitacijos, kad padėtis keistųsi?
Labiau reikia gerų pavyzdžių. Ir kad jų būtų kuo daugiau. Nežinau, kaip kitur Lietuvoje, bet Vilniuje labai padaugėjo važinėjančių dviračiais. Tai tikrai teisingas pavyzdys. Ir dar vienas geras dalykas, kad Vilniuje smarkiai pagausėjo švenčių. Žmonės išeina į gatves, bendrauja, domisi, kas vyksta. Jiems patinka. O tai, kas patinka, greičiau tampa įpročiu.
