Avene

Akis į akį su psichikos sutrikimu: kas laukia artimųjų?

Psichikos sutrikimai

Psichikos ir elgesio sutrikimu sergančių žmonių priežiūra namuose – sudėtingas ir nepaprastai atsakingas procesas, reikalaujantis iš artimųjų didelės stiprybės ir informuotumo. Apie iššūkius, su kuriais susiduria namie prižiūrimi psichikos ligoniai, su leidiniu pabendrauti sutiko Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės vadovas, psichiatras prof. Arūnas Germanavičius.

– Kokie yra psichinę negalią turinčio paciento slaugymo namuose kriterijai?

– Bendriniai kriterijai galioja tik psichikos sveikatos centrams, jie taikomi demencija sergantiems bei visišką negalią turintiems pacientams. Mano žiniomis, jie turi vieną trūkumą – į tuos kriterijus nėra įtraukti psichoziniais sutrikimais, pavyzdžiui, šizofrenija sergantys pacientai. Todėl, kad į mūsų ligoninę jie po gyvenimo namuose patenka labai sunkios būklės… atvežami su greitąja medicinos pagalba, kartais jau ir su policija, paimami iš namų, kuriuose jau tvyro blogas kvapas, nehigieniškos gyvenimo sąlygos, mėtosi seno maisto atliekos arba tiesiog šiukšlės… Svarbu būtų tokiais atvejais bendradarbiavimas tarp pirminių psichikos sveikatos centrų, savivaldybių socialinių tarnybų, kad tokie žmonės su sunkiais psichikos sutrikimais (tokiais kaip šizofrenija arba psichoziniai sutrikimai), ypač pagyvenusio amžiaus, neliktų vieniši ir be priežiūros. Juk didžioji dalis tokių pacientų problemų prasideda ir būklė smarkiai pablogėja tiesiog nuo to, kad jie nustoja vartoti vaistus. Mes ligoninėje jų gydymą sureguliuojame, o jau paskui, kai juos išrašo į ambulatorinį gydymą, mūsų rekomendacijos nutrūksta. Todėl svarbu tokį tarpinstitucinį bendradarbiavimą akcentuoti.

– O aptarkime situaciją, kai toks pacientas nėra vienišas, turi artimuosius, kuriems rūpi, ir jie pasiryžę jį prižiūrėti. Kokius kriterijus galėtų atitikti toks ligonis, kad jam būtų leidžiama būti su šeima?

– Tokius kriterijus kiekviena gydymo įstaiga pasitvirtina pati. Lietuvoje nėra oficialiai patvirtintų psichikos sutrikimų funkcionavimo kriterijų, iki kurių mes turėtume paciento būklę… mmm… pakelti, kad jis būtų palaikytas tinkamu išrašyti į ambulatorinę priežiūrą. Kita vertus, tokie kriterijai yra Didžiojoje Britanijoje, tad, manyčiau, galėtų ir pas mus būti nustatyti.

Mūsų gi praktikoje daugiausia atsižvelgiame į psichozės simptomus. Pacientų kliedesiai arba haliucinacijos, net jei dalies jų nepavyko išgydyti, neturi daryti poveikio jų elgesiui. To galime pasiekti, ir didžiąją dalį žmonių siekdami tokio tikslo gydome – kad jie sprendimus priimtų remdamiesi loginiais argumentais, o ne balsų galvoje liepiami. Taip pat, aišku, savižudybių prevencija. Mums valstybės mastu yra keliamas aiškus tikslas, kad pacientus su padidėjusia savižudybės rizika galime išrašyti tik tada, jei užtikriname jų saugumą bendruomenėje ir, stabilizavę jų būklę, perduodame juos iš rankų į rankas pirminės priežiūros centrams, ir jie turi patekti ten „žaliuoju koridoriumi“.

– Kartais artimieji, tegu ir mylintys bei rūpestingi, pervertina savo jėgas. Kokie iššūkiai jų gali laukti?

– Mes turime net du specializuotus skyrius, kurie dirba su vyresnio amžiaus žmonėmis, ir artimieji tikrai tiems specialistams pasakoja savo iššūkius. Didžiausias ir nemaloniausias – tai vadinamieji naktiniai delyriniai sąmonės sutrikimai. Vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems demencijomis, Alzheimerio ar Parkinsono ligomis, neretai prasideda delyrai, kurių metu jiems sutrinka suvokimas, jie aplinką suvokia pasikeitusią. Jiems atrodo, kad artimasis yra kažkoks kitas, galbūt persirengęs, o kartais išvis jo neatpažįsta. Pradeda kliedėti, kad tas artimasis yra piktavalis, kad nori jį nunuodyti. Dažnai būna tie nuodijimo kliedesiai arba to, kad nori atimti turtą… Tai neigiamai veikia artimųjų psichinę sveikatą. Patys artimieji, nesuprasdami tos būklės, dažnai ir perdega patys, ir imasi neteisingų priemonių – tarkim, kartais savo nuožiūra duoda delyrą patiriančiam ligoniui migdomųjų. Tai labai pavojinga, kadangi migdomieji delyrą patiriančiam ligoniui nepadeda. Tai – psichozės sindromas, jo metu reikalinga intensyvi slauga, nes delyras gali būti atsiradęs dėl somatinių priežasčių, tarkim, šlapimo takų infekcijos ar kai kurių kraujotakos arba gliukozės apykaitos sutrikimų. Visa tai svarbu, ir artimuosius mokome atpažinti šiuos signalus.

– Koks gi pirmasis delyro požymis?

– Kai žmogus dienos metu pasidaro mieguistas, o naktį… bruzdus. Jis keliasi iš lovos, kažkur eina, renka po lova grybus, eina karvių melžti… Ir kiekvieną naktį šie požymiai vis stiprėja. Savaime jiems nepraėjus, būtinai reikalinga specialisto konsultacija. Dalį žmonių paprastai trumpam hospitalizuojame, sureguliuojame gydymą, atliekame tyrimus ir po to galime net priimti į dienos stacionarą, kad jie dieną būtų aktyvūs, o jų psichikos funkcijos būtų įdarbintos. Nes jei delyrą patiriantys pacientai visą dieną tiesiog sėdi prie įjungto televizoriaus, o artimieji išėję į darbą, tai tokius ligonius veikia tikrai blogai.

– Jūs minėjote artimųjų mokymą. Tai labiau mokymų, ar labiau asmeninių konsultacijų forma? Kokios paramos gauna psichikos sutrikimų turinčių žmonių artimieji?

– Tai labiau asmeninės konsultacijos. Tą daro individualiai gydantis gydytojas, taip pat mūsų psichologai. Jeigu reikia, artimieji gali parašyti ir elektroniniu paštu, ir gauti patarimą.

– Delyrą jau įvardijote. Kokie dar požymiai gali parodyti artėjančią psichikos krizę ir signalizuoti, kad metas kreiptis pagalbos į specialistą?

– Vienas tokių ankstyvųjų požymių – tai pasikeitęs žmogaus mąstymas, kai jis tampa pernelyg įtarus ir pradeda tarsi matyti ženklus, kurie jam turi ypatingos prasmės. Tai – paranojinis sindromas. Kitus žmones arba pravažiuojančius automobilius stebėdamas pro langą, toks pacientas gali interpretuoti, kad čia yra specialiai jam siunčiami signalai.

Arba, pavyzdžiui, ypač jeigu tai vyresnio amžiaus žmogus, pradeda girdėti pasikeitusius garsus ar jausti pasikeitusius kvapus, ir kalbėti apie tai, kad gal tie kvapai sklinda iš, tarkim, elektros maitinimo lizdų. Arba gal kaimynai leidžia dujas. Tai – jau požymiai, kad gali prasidėti psichozė, ir savaime tokios būklės paprastai nepraeina, reikia specialistų pagalbos.

– Prasidėjus psichozei, pacientas gali tapti pavojingu aplinkiniams?

– Ne visada. Gali būti pavojingas pirmiausiai sau, nes psichozėje nebesidomi savo higiena, apleidžia kasdienius poreikius, nebevalgo reguliariai, kartais įgauna minčių, jog jo gyvenimas beprasmiškas ir kartais net žudosi. Kaip tik dėl šios priežasties geriausia psichikos ligoniams neduoti didelės vaistų atsargos, išduoti juos nedideliais kiekiais kas mėnesį, šitaip sumažinant savižudybės perdozuojant riziką. Psichozę patiriantys žmonės nebesiprausia, pradeda rinkti šiukšles… Mūsų dvidešimt pirmame amžiuje dar turėjome tokių atvejų, kai pacientas pas mus atkeliaudavo utėlėtas – ir tai buvo ne tik galvinės utėlės…

Tarp kitko

Delyras – sunkus sumišimas, orientacijos laike, vietoje ir savyje sutrikimas. Prasideda staiga, simptomai banguojančios eigos, pasikeičia elgesys, sutrinka buvusios pažintinės funkcijos. Delyras dažniau nutinka senyvo amžiaus žmonėms. Žmogus gali tapti labai sujaudintas arba mieguistas, pakinta miego ciklas, gali atsirasti haliucinacijos. Delyras nėra liga, tai tiesiog kitų priežasčių (vaistų (raminamieji vaistai, narkotiniai analgetikai), pasunkėjusios būklės (sukarščiavus, susirgus šlapimo takų infekcija ar plaučių uždegimu) ar staiga atsiradusio smegenų pažeidimo (pavyzdžiui, insulto) sukeltas simptomas.

Maksimalietis

TAIP PAT SKAITYKITE