Nobel biocare

Infarktas labiausiai „bijo” judėjimo

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos instituto profesorius, Europos kardiologų asociacijos garbės narys, Lietuvos širdies asociacijos ir kardiologų draugijos narys Donatas Vasiliauskas moksliniam ir pedagoginiam darbui pašventė daugiau nei keturis dešimtmečius, o vienas ryškiausių jo pasiekimų vystant šalies medicinos pažangą – kartu su kolegomis mokslininkais sukurta metodika, pakeitusi persirgusiųjų miokardo infarktu ligonių gydymo taktiką, iki šiol prilyginama revoliuciniams pokyčiams medicinoje.

–          Gerbiamas profesoriau, medicinos studijas tuometiniame Kauno medicinos institute baigėte 1970 metais ir iškart įsitraukėte į mokslinę veiklą.

–          Iškart po studijų buvau pakviestas dirbti į Hospitalinės terapijos katedrą, kuriai tuo metu vadovavo šviesios atminties profesorius Zigmas Januškevičius. Netrukus sulaukiau pasiūlymo stoti į aspirantūrą (dabar – doktorantūra). Pasirinkau ligonių, persirgusių miokardo infarktu, reabilitacijos mokslinę kryptį.

–          Po aspirantūros Jums teko dirbti su garsiu kardiologijos profesoriumi Juozu Blužu, kuris jumyse įžvelgė gabų kardiologijos srities specialistą ir paakino rimtam moksliniam darbui.

–          Taip, baigęs aspirantūrą likau dirbti institute, pas profesorių Juozą Blužą, kuris tuo metu buvo vienas iš vedančiųjų Lietuvos kardiologų. Jam buvo patikėta ką tik įkurto Kardiologijos instituto vadovo vieta ir jis, pasikvietęs mane, kaip jauną aspirantą, pasakė: „Daktare, reikia burti komandą, kuri sukurtų ir įdiegtų į klinikinę praktiką kardiologinių ligonių reabilitacinio gydymo sistemą“. Jis dar pridūrė, kad kardiologinių ligonių reabilitacija itin domisi, daug informacijos apie šią sritį turi sukaupusi mūsų instituto mokslininkė Nijolė Misiūnienė, todėl pasiūlė su ja susitikti, pasikalbėti, pasitarti.

–          Tad, nieko nelaukęs, pasiraitojote rankoves… Gal pasakytumėte, kodėl profesoriui Juozui Blužui kilo idėja keisti tokių ligonių gydymo taktiką?

–          Persirgusių miokardo infarktu ligonių gydymas iki tol trukdavo mėnesių mėnesius. Ne paslaptis, išgyvenamumo procentas nebuvo didelis, nemaža dalis susirgusiųjų šia sunkia ir pavojinga liga ilgam prarasdavo darbingumą. Po miokardo infarkto pirmąsias 30 dienų ligoniai praleisdavo lovoje – be jokio judesio, be žingsnelių! Jiems būdavo skiriami vaistai ir ramybė. Tokių ligonių gydymas respublikinės ligoninės stacionare atsieidavo didžiulius pinigus. Profesorius J. Blužas buvo puikiai susipažinęs su kardiologinių ligonių reabilitacijai sukurtomis gydymo bazėmis užsienio šalyse ir pasiryžo naujoves įdiegti Lietuvoje. Viskas buvo daroma tam, kad būtų paspartintas poinfarktinių ligonių grąžinimas į darbą, šeimą, kartu ženkliai pagerinta ligonių gyvenimo kokybė. Šios veiklos jis ir įpareigojo mane imtis.

–          Viską teko pradėti nuo pradžių – nesunku įsivaizduoti, kokia atsakomybės našta krito ant jūsų pečių.

–          Labai daug pagalbos sulaukiau iš profesoriaus J. Blužo. Pirmiausia reikėjo surasti ir įkurti bazę ligonių reabilitacijai. Profesoriaus atkaklumo dėka tokia galimybė atsivėrė tuometės „Bangos“ radijo gamyklos profilaktoriume Panemunėje, kuriam tada vadovavo gydytojas ir garsus šokėjas Česlovas Norvaiša. Kiek vėliau poinfarktinių ligonių reabilitacijos skyrius buvo įsteigtas Elektrėnuose, Abromiškių sanatorijoje, taip pat Palangoje, Viršužiglyje, o sunkiausių ligonių tolesnio gydymo ir priežiūros skyrius duris atvėrė Veiveriuose.

–          Ir šiandien prisimenama, kad jūsų sukurta metodika, keičiant persirgusių miokardo infarktu ligonių gydymo taktiką, prilygo revoliuciniams pokyčiams.

–          Taip, išties aš didžiuojuosi tuo indėliu į Lietuvos medicinos vystymą, džiaugiuosi, kad buvau vienas iš „revoliucijos“ organizatorių ir vykdytojų. Pagal mūsų sukurtą gydymo judesiu metodiką ligoniai dar gulėdami reanimacijos skyriuje pradėdavo  mankštintis, o po kelių parų jau pakildavo iš lovos, žingsniuodavo, lipdavo laiptais. Parengta jaujoji metodika buvo pagrindinis svertas, pagal kurį buvo sukurta miokardo infarktą patyrusių ligonių reabilitacinio gydymo sistema. Pagalvokime, kas geriau: ar ligonį keliasdešimt parų laikyti lovoje, ar trečią – penktą parą kelti ir skatinti judėti. Iš pradžių raginti žingsnį žengti šalia lovos, paskui – aplink lovą, dar vėliau – išeinant į koridorių ar net į lauką. Tolesnėje reabilitacijoje ligoniai lipdavo į baseiną, atlikdavo vis sudėtingesnius pratimus. Psichologinis gerų emocijų pliūpsnis – milžiniškas! Tik pagalvokite, prieš keletą dienų patyręs infarktą, ligonis nesijaučia esąs visiškai bejėgis  – mankštinasi, plaukioja! Argi ne stebuklas?

–          Vadinasi, jūsų metodika pakeitė tuo laiku vyravusius klaidingus stereotipus, kad infarktą reikia gydyti ramybe, gulėjimu?

–          Būtent! Šios sistemos dėka tokių ligonių gydymo laikotarpis ženkliai sutrumpėjo – į darbą jie grįždavo ne po 6-9 mėnesių, kaip iki tol, o po 2,5 – 3 mėnesių. Akivaizdžiai matėsi, kaip puikiai sistema veikia, kaip ji ligoniams naudinga ir reikalinga. Sukūrę ir įdiegę naująją reabilitacijos sistemą įrodėme, kad infarktas labiausiai „bijo“ judėjimo, ir šią metodiką kryptingai vystėme, pažangų gydymą skleisdami po visą Lietuvą, visas, net mažiausias ligonines ir poliklinikas. Štai kokia buvo mano ir mano kolegų – profesorių Zigmo Januškevičiaus, Juozo Blužo, Nijolės Misiūnienės ir Danguolės Žemaitytės įvykdyta „revoliucija“ kardiologinėje medicinoje. Už šios sistemos sukūrimą ir įdiegimą visi mes buvome apdovanoti aukščiausiu valstybiniu apdovanojimu – Valstybine premija.

–          Širdies ir kraujagyslių ligos jau daug metų yra pagrindinė mirties priežastis Lietuvoje ir pasaulyje. Lietuvoje kasmet miokardo infarktu suserga daugiau kaip pusė tūkstančio gyventojų. Kokios priemonės, jūsų nuomone, šią liūdną statistiką galėtų sumažinti?

–          Šalyje trūksta dėmesio širdies ir kraujagyslių ligų prevencijai. Dauguma žmonių nepakankamai rūpinasi savo sveikata – per mažai juda, netinkamai maitinasi, turi antsvorio problemų, neatsisako žalingų įpročių – rūkymo, besaikio svaigalų vartojimo. Patiriami stresai taip pat labai kenkia širdies ir kraujagyslių sistemos veiklai. Nors šalyje vykdomos prevencinės programos, siekiant mažinti sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis, tačiau kol patys gyventojai neskirs savo sveikatai daugiau dėmesio, sunku bus tą liūdną statistiką pakeisti. Koronarinės širdies ligos, aterosklerozė staiga neišsivysto, o, kaip žinia, dauguma tokių ligų rizikos veiksnių yra susiję su netinkama gyvensena, fizinio aktyvumo stoka.

–          Judesio terapija jums buvo nesvetima nuo vaikystės laikų?

–          Iš tiesų, judėjimo naudą pajaučiau ir įvertinau dar būdamas moksleivis. Aktyviai sportavau nuo mažų dienų – buvau irklavimo, lengvosios atletikos čempionas, vėliau pamilau kalnus, susižavėjau alpinizmu. Labai džiaugiuosi, kad būdamas „infekuotas“ judesio „virusu“, ta pačia „liga“ užkrėčiau ir savo vaikus – sūnų ir dukterį. Judėjimas, sportas, fizinis aktyvumas man visad buvo lyg vaistai. Su judesiu draugauju iki šių dienų – mankštinuosi, nesunkiai delnais pasiekiu žemę, padarau špagatą.

–          Ir savo pacientams turbūt pirmoje eilėje „išrašote“ nieko nekainuojančių, bet labai efektyvių fizinio judėjimo „procedūrų“ ?

–          Vienas prancūzų mokslininkas yra taikliai pastebėjęs, kad judesys gali atstoti piliulę, bet piliulė judesio – niekada. Taigi judėjimas išties yra viena reikalingiausių, užtikrintą efektą duodančių „procedūrų“ tiek sveikiems žmonėms, tiek turintiems sveikatos problemų.

Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė

www.elitemedicale.lt

Elite Medicale, Lietuvos ir Prancūzijos UAB

TAIP PAT SKAITYKITE