DAŽNIAUSIAI SUTINKAMI ODOS PAŽEIDIMAI: KAIP ATPAŽINTI IR GYDYTI?

gydytoja Jurgita Knašienė

Įvairios patologinės odos būklės atsiranda dėl odos raginio sluoksnio vientisumo pažeidimo ir odos barjerinės funkcijos sutrikdymo. Raginio odos sluoksnio pažeidimas padidina  pralaidumą mikroorganizmams, nuodams, alergenams, epidermis aktyviai netenka vandens. Pažeidus epidermio barjerą, gaminasi medžiagos, sukeliančios uždegiminę reakciją. Didėja vandens netekimas per epidermį, oda sausėja, pleiskanoja.

Trumpai apie odos anatomiją

Odą sudaro:

• Epidermis – masė 0,5 kg., turi 5 sluoksnius: pamatinis (1eilė cilindrinių ląstelių), dygliuotas (kelios eilės keturkampės formos ląstelių), grūdėtas (1-2 sluoksniai ląstelių, panašių į įtemptą rombą), skaidrus (1-3 sluoksniai plokščių ląstelių) ir raginis (5-6 eilės negyvų ląstelių).
• Derma – turi 2 sluoksnius
• Paodis – tai maisto atsargos ir apsauga nuo šalčio ir traumų.

Odos priklausiniai:

• Plaukai – suragėję epidermio ląstelių siūleliai, kurių pagrindinė sudedamoji medžiaga yra keratinas.
• Nagai – suragėjusios epidermio plokštelės.
• Riebalinės liaukos –maišelio formos dariniai dermoje, išskiriantys riebalus.
• Prakaito liaukos – kamuolėlio formos dariniai paodyje, išskiriantys prakaitą.

Kodėl atsiranda odos pažeidimai?

Odos pažeidimams atsirasti įtakos turi begalė vidinių ir išorinių veiksnių:

• Vidiniai veiksniai: endokrininės ligos (hipotireozė, cukrinis diabetas), vitaminų trūkumas, onkologinės ligos, kepenų ligos ir kt., taip pat ir amžiniai odos pakitimai.
• Išoriniai veiksniai: netinkama odos priežiūra – dažnas prausimas su muilu, trynimas spiritiniais tonikais ir losjonais, sausinamųjų kaukių ir dekoratyvinės kosmetikos naudojimas. Odos sausėjimą gali sukelti ir ilgalaikis nepalankių meteorologinių veiksnių poveikis (žema temperatūra, vėjas, sausas oras, saulė), odos ligų gydymas sisteminiais ir vietiniais vaistais, spiritiniais tirpalais, peroksidu. Oda sausėja dėl ilgalaikio gydymo sisteminiais ir vietiniais gliukokortikoidais, taip pat sergant atopiniu ir seborėjiniu dermatitu ir kitomis odos ligomis.

Kaip atpažinti pagrindines odos ligas?

Iritacinis kontaktinis dermatitas

Iritacinis kontaktinis dermatitas – tai odos uždegimas sukeltas sąlyčio su medžiaga, žalingai veikiančiu epidermio barjerą ir jo funkciją. Galimi dirgikliai: organinės medžiagos, tirpikliai, muilai, skalbikliai, detergentai.

Simptomai:

• Staigi pradžia po pirmo sąlyčio su dirgikliu po 4-12 valandų, jei pažeidimas lėtinis – simptomai pastovūs..
• Pažeidimo vieta – dirgiklio veikimo plote ir šiek tiek aplink jį.
• Pažeidimo pobūdis: ribos aiškios, kai dirgiklis stiprus, kitais atvejais neryškios, pažeidimas ribotas, nelinkęs plisti.
• Jaučiamas skausmas, badymas, perštėjimas, deginimas.
• Išnyksta po 96 val.,  nustojus veikti dirgikliui.

Gydymo principai:

• Vietinis gydymas: rasti ir pašalinti dirgiklį, esant reikalui – vietiniai tepalai su hormonais, antibiotikais, rekomenduojami apsauginiai kremai, emolientai.
• Sunkiais atvejais skiriami geriamieji hormoniniai vaistai trumpais kursais.

Alerginis kontaktinis dermatitas

Alerginis kontaktinis dermatitas – tai kontaktinių alergenų sukeltas odos uždegimas, kuris gali būti ūminis ir lėtinis. Dažnai suserga suaugę tam tikrų profesijų žmonės: pvz., kirpėjos, dažytojai, statybininkai. Dažniausi alergenai yra dinitrochlorbenolis, sulfanilamidai, antibiotikai, anestezinas, jodas, prokainas, vilna, eteriai, žiedadulkės, nikelis. Alerginė reakcija išsivysto ne visiems, o tik tiems kurie turi paveldėtą polinkį.

Simptomai:

• Pradžioje oda parausta, patinsta; vėliau atsiranda papulių, pūslelių, erozijų, šašų.
• Odą niežti, degina.
• Gyjant oda pleiskanoja, o uždegimui pasibaigus, stebima liekamoji eritema.
• Pažeidimas atvirose kūno vietose.
• Uždegimas išplinta už alergeno veikimo ribų.
• Sunkesniais atvejais išsivysto labai stiprus odos uždegimas ir pasireiškia galvos skausmai, šaltkrėtis, karščiavimas.
• Kai alergeno nepavyksta pašalinti ir uždegimas užtrunka, dermatitas tampa lėtiniu. Tada oda sustorėja, tampa raudona, pleiskanoja, paryškėja piešinys, paūmėjimo metu atsiranda pūslelių, šašų, nudraskymų, odą niežti.
• Liga trunka savaites, mėnesius, metus.

Gydymo principai:

• Nustatyti ir šalinti dirgiklį.
• Vietinis gydymas skiriamas priklausomai nuo stadijos – pavilgai, emolientai, kremai be veikliųjų medžiagų ar su gliukokortikosteroidais.
• Sisteminis gydymas – geriamieji hormoniniai, priešalerginiai vaistai.

Atopinis dermatitas

Atopinis dermatitas – lėtinė uždegiminė odos liga, kuriai būdingi niežtintys uždegiminiai odos židiniai Bėrimai gali atsirasti ūmiai arba išlikti ilgą laiką, kai prisideda odos nusikasymai, sustorėjimas, antrinė infekcija. Dažnai sukelia maisto alergenai, įtakos turi ir įgimtas polinkis alergijai. Esant atopinima dermatitui, odai būdingas sumažėjęs vandens kiekis raginiame sluoksnyje, padidėjęs vandens netekimas (tiek sausoje, tiek normalioje odoje). Sergančiųjų atopiniu dermatitu odos struktūra bei jos barjerinė funkcija yra pažeista.

Simptomai:

• Dažniau pasireiškia kūdikiams ir vaikams.
• Tipinės odos pakenkimo vietos kūdikiams – veidas ir galūnių tiesiamieji paviršiai; vyresniems – veidas ir galūnių lenkiamieji paviršiai.

• Būdinga paraudimas, patinimas, stiprus niežėjimas, šašai ir odos pleiskanojimas.
• Odos pažeidimas gali būti vietinis arba išplitęs.
• Gali prasidėti alerginė sloga, bronchinė astma, alergija maistui.
• Kiti simptomai – tai odos sausumas, niežėjimas prakaituojant, paryškėję padų ir delnų raukšlės, padidėjęs imlumas odos infekcijoms, vilnos, tirpiklių ir maisto netoleravimas, pasikartojantis akių uždegimas, polinkis nespecifiniams rankų ir pėdų dermatitams.
• Galima lėtinė ligos eiga.

Gydymo principai:

• Pirmiausia reikia nustatyti ir pašalinti aplinkos dirgiklius.
• Slopinant uždegimą naudojami vietinio poveikio hormoniniai vaistai, esant sunkiai ligos eigai skiriami geriamieji hormonai, esant poreikui gydytojas paskirs geriamų vaistų.
• Pavilgai uždegimui ir niežėjimui slopinti.
• Individuali dieta.
• Nevartoti muilo ir skalbimo miltelių, kad dar labiau nesausintų odos.
• Palaikyti paciento aktyvumą, miegą ir psichologinę būseną.
• Pacientams rekomenduojama reguliariai vartoti emolientus, tinkamomis priemonėmis prausti ir valyti odą, vartoti vitaminus, teigiamai veikiančius odos būklę iš vidaus, vengti išorinių ir vidinių veiksnių, sukeliančių odos barjero sutrikimus. Emolientus rekomenduojama naudoti ilgą laiką ir be pertraukų kasdien. Odą minkštinantis poveikis trunka 3-4 valandas, todėl emolientus vartoti reikia dažnai (4-6 kartus per parą). Emolientai vartojami kartu su gydomuoju tepalu (pažeistos vietos iš pradžių tepamos gydomuoju tepalu, po to emolientais). Po vandens procedūrų odą reikia ištepti per 3 minutes.

Žvynelinė

Žvynelinė – lėtinė, dažnai pasikartojanti liga, kurios priežastis yra neaiški ir nėra pilnai ištirta. Liga gali būti paveldima, kita jos forma nesusijusi su paveldėjimu, dažniausiai nervinės kilmės. Žvynelinė gali apimti kurią nors vieną nedidelę kūno dalį, bet ji gali atsirasti ir keliose vietose tuo pat metu.

Žvynelinės atsiradimą skatinantys veiksniai:

• Mechaninis odos dirginimas (spaudimas, trynimas, traumos, randai)
• Odos sausmė
• Odos perdžiovinimas (dažnas prausimasis, detergentai, kitos cheminės medžiagos)
• UV spinduliai (ūmi UV spindulių sukeltas paraudimas, saulės nudegimas)
• Alerginiai ir toksiniai kontaktiniai dermatitai
• Kitos odos ligos
• Infekcijos
• Kai kurie vaistai
• Stresas, alkoholio vartojimas

Simptomai:

• Bėrimo paviršių dengia pleiskana, kurią nukrapščius paviršius pasidengia plėvelė, o ją nukrapščius- kraujosrūva.
• Žvynelinei būdinga paraudusi, sustorėjusi, besilupanti oda dėl padidintos odos ląstelių gamybos. Plokštelės gali būti apvalios, ovalo taisyklingos formos ar susiliejančios, netaisyklingos formos, dengia nemažą kūno paviršiaus dalį. Bėrimas atsiranda pažastyse, bamboje, kirkšnyse, genitalijose, sėdmenyse ir po krūtimis. Gali būti ir maži spuogeliai ant delnų ar padų, o kartais ir ten, ir ten arba ant kitų kūno vietų.
• Esant žvynelinei pažeidžiama ne tik oda, galimi  nagų bei sąnarių pažeidimai.

Gydymo principai:

• Gydymo tikslas – slopinti odos ląstelių besaikę gamybą.
• Gydymas kompleksinis
• Skiriamas vietinis gydymas: įvairūs gydomieji tepalai bei emolientai.
• Gydymas geriamaisiais vaistais skiriamas, kuomet vietinis gydymas neveiksmingas arba pasireiškia sunki žvynelinės forma.
• Fototerapija (gydymas šviesa).
• Racionali mityba.

Emolientai – pagalbinė odos ligų gydymo priemonė

Emolientai – odą minkštinantys bei drėkinantys preparatai. Emolientai skirti ne tik sveikai odai drėkinti ir minkštinti. Šie preparatai drėkina odą, slopina pleiskanojimą, niežėjimą, uždegimą, todėl plačiai naudojami įvairioms odos ligoms gydyti kaip pagalbinė gydomoji priemonė. Vartojant emolientus oda tampa atsparesnė meteorologiniams veiksniams, buityje naudojamiems cheminiams dirgikliams. Emolientai vartojami nudegus saulėje, atliekant radioterapines procedūras.

Emolientais sausą odą reikia tepti dažnai – 2–6 kartus per dieną, atsižvelgiant į jos sausumą. Labai svarbu pasirinkti tinkamą emolientą ir naudoti jį reguliariai. Atopinio dermatito atveju, odos nuolat nedrėkinant, liga paūmėja greičiau -tokiems pacientams rekomenduojama emolientus naudoti ilgai ir be pertraukų (kasdien).

Plaukuotajai galvos odai ir kitų plaukuotų vietų odai tepti tinka losjonai; veido, liemens, galūnių odai – kremai ir tepalai. Ūminės fazės metu šlapiuojančių bėrimų negalima tepti tepalais – šiuo atveju labiau tinka losjonai, neriebūs kremai. Jei oda yra labai sausa, pleiskanojanti, galima pasirinkti riebų kremą ar tepalą. Jei oda nėra labai išsausėjusi, ją saugant ir drėkinant tinka pusiau riebūs kremai . Žiemą sausai odai tepti tinka riebūs kremai ir tepalai, o vasarą – losjonai ir pusiau riebūs kremai. Ryte paaugliai ir suaugusieji paprastai nenori tepti veido riebiu kremu ar tepalu, bet noriai tepa gerai įsigeriančius ir nesukeliančius odos „blizgėjimo“ neriebius kremus, o vakare veidą gali patepti ir riebesniu kremu. Atsižvelgiant į tam tikrų kūno dalių sausumą, vienas vietas gali tekti tepti tepalu, kitas – kremu. Žmonėms, kurių oda sausa, reikėtų pabandyti keletą emolientų.

Daugiau informacijos: www.allium.lt

---

Literatūros sąrašas

1. Ademola J, Frazier C, Kim SJ, et al. Clinical evaluation of 40% urea and 12% ammonium lactate in the treatment of xerosis. Am J Clin Dermatol. 2002;3:217-222.
2. Ahuja A, Land K, Barnes CJ. Atopic dermatitis. South Med J. 2003;96:1068-1072.
3. Bernacci E, Amato L, Parodi A, et al. Sjögren’s syndrome: a retrospective review of the cutaneous features of 93 patients by the Italian Group of Immunodermatology. Clin Exp Rheumatol. 2004; 22:55-62.
4. Bouwstra J.; Pilgram G.; Gooris G.; Koerten H.; Ponec M. New Aspects of the Skin Barrier Organization. Skin Pharmacol. Appl. Skin Physiol. 2001; 14 (suppl. 1): 52-62.
5. Bouwstra J.A.; Gooris G.S.; Dubbelaar F.E.R.; Weerheim A.M.; Ijzerman A.P.; Ponec M. J. Role of ceramide 1 in the molecular organization of the stratum corneum lipids. Lipid. Res. 1998; 39(1): 186-96.
6. Cork M.J. The importance of skin barrier function. J. Dermatol. Treat. – 1997, 8, S7–13.
7. Derk CT, Vivino FB. A primary care approach to Sjögren’s syndrome: helping patients cope with sicca symptoms, extraglandular manifestations. Postgrad Med. 2004;116:49-54, 59, 65.
8. Egawa M, Oguri M, Kuwahara T, Takahashi M. Effect of exposure of human skin to a dry environment. Skin Res Technol. 2002;8:212-218.
9. Emollients. NHS Direct Online Health Encyclopaedia. – 2006
10. Gailevičius P. Vaikų odos ligos. – Kaunas, 2001, p. 17–18.
11. Greenberg M. Dry skin: common causes, effective treatments. JAAPA. – 2004, 17, p. 26–30.
12. Grove G, Zerweck C. An evaluation of the moisturizing and anti-itch effects of a lactic acid and pramoxine hydrochloride cream. Cutis. 2004;73:135-139.
13. Heymann WR, Gans EH, Manders SM, et al. Xerosis in hypothyroidism: a potential role for the use of topical thyroid hormone in euthyroid patients. Med Hypotheses. 2001; 57:736-739.
14. Yoon HS, Baik SH, Oh CH. Quantitative measurement of desquamation and skin elasticity in diabetic patients. Skin Res Technol. 2002;8:250-254.
15. Jennings MB, Alfieri DM, Parker ER, et al. A double-blind clinical trial comparing the efficacy and safety of pure lanolin versus ammonium lactate 12% cream for the treatment of moderate to severe foot xerosis. Cutis. 2003;71:78-82.
16. Lawton S. Effective use of emollients in infants and young people. Nurs Stand. 2004;19:44-50.
17. Lodén M, Buraczewska I, Edlund F. Irritation potential of bath and shower oils before and after use: a double-blind randomized study. Br J Dermatol. 2004;150:1142-1147.
18. Lodén M. Role of topical emollients and moisturizers in the treatment of dry skin barrier disorders. Am J Clin Dermatol. 2003;4:771-788.
19. Lucky A.W., Leach A.D., Laskarzewski P. et al. Use of an emollient as a steroid-sparing agent in the treatment of mild to moderate atopic dermatitis in children. Ped. Dermatol. – 1997, 14 (4), p. 321–324.
20. Mao-Qiang M.; Feingold K.R.; Thornfeldt C.R.; Elias P.M. J. Optimization of Physiological Lipid Mixtures for Barrier Repair.. Invest. Dermatol. 1996; 106(5): 1096-101.
21. Marks R. How to measure the effects of emollients. J. Dermatol. Treat. – 1997, 8, S15–S18.
22. Norman RA. Xerosis and pruritus in the elderly: recognition and management. Dermatol Ther. 2003;16:254-259.
23. Rajka G. Emollient therapy in atopic dermatitis. J. Dermatol. Treat. – 1997, 8, S19–21.
24. Rawlings AV, Harding CR. Moisturization and skin barrier function. Dermatol Ther. 2004;17(Suppl 1):43-48.
25. Role of Lipids in Skin Barrier Function. Denda M. Cosmetic lipids and the skin barrier; Cosmetic Science and Technology Series; Edited by Thomas Förster. 2002; (24) Chap. 4: 97-120.
26. Rudzevičienė O. Sausa oda ir emolientų vaidmuo. Gydymo menas. – 2006, Nr. 4 (127), p. 40–43.
27. Siddappa K. Dry skin conditions, eczema and emollients in their management. Indian. J. Dermatol. Venereol. Leprol. – 2003, 69, p. 69–75.
28. Stoškutė L. Emolientai ir sausos odos drėkinimas. Pediatrija. – 2005, 6 (19), p. 122–126.
29. Subramanyan K. Role of mild cleansing in the management of patient skin. Dermatol Ther. 2004;17(Suppl 1):26-34.
30. The Chemistry of Natural and Synthetic Skin Barrier Lipids. Möller H. Cosmetic lipids and the skin barrier; Cosmetic Science and Technology Series; Edited by Thomas Förster. 2002; (24) Chap. 1: 1-35.