Per pastaruosius dešimtmečius daugelis sveikais laikytų produktų įgijo įvairiausių antrininkų, kurie sveikatai naudingomis savybėmis jau nebepasižymi. O kaip yra su medumi?
„Vakarų ekspreso” kalbintas bitininkas Kęstutis Preikšaitis sako, kad bitės iš augalų, nupurkštų cheminėmis trąšomis, medaus nerenka, nes tokie augalai skleidžia pakitusį kvapą. Tai byloja moksliniai eksperimentai.
„Būna netgi taip, kad virš chemikalais nupurkštų augalų praskridusi bitė kitų bičių į avilį jau nebeįleidžiama”, – dėstė bitininkas.
Kaip išsirinkti?
Bitininkas sako, kad medus gali būti nekokybiškas, nenatūralus – suskystintas, su krakmolo ar želatinos priemaišomis. Tačiau dažnai klystama, kai pamačius, jog medus greitai sukietėjo ar ant stiklainio krašto atsirado baltas sluoksnis, raštas, sakoma, jog tai dirbtinis ar sugedęs medus. Anot K. Preikšaičio, tai tiesiog susikristalizavusi gliukozė, ir taip nutinka tik natūraliame meduje.
K. Preikšaitis pataria medų pirkti iš gerai pažįstamo bitininko, kuris į medų nededa priemaišų bei tinkamai prižiūri bites. Profesionalūs bitininkai laboratorijose ištiria savo medaus mėginius ir nustato drėgnumą, turi bityno sanitarinį-veterinarinį pasą. Medaus kokybės rodiklius laboratorijos nustato pagal standartą LST 1466:1997.
Miesto gyventojui, kuris ryšių su bitininkais neturi, reikėtų atkreipti dėmesį į medaus skystumą. Itin skystas medus turėtų kelti įtarimą, nes jis susikristalizuoja jau per keletą parų nuo išėmimo, ir vargu ar tokio šviežumo patiekiamas pirkėjams. Lėtai kristalizuojasi akacijų medus, tačiau jo Lietuvoje beveik nėra.
Geras bet kokios rūšies medus yra skaidrus, kvepia. Patariama medų ragauti, nes spalva ir kvapas – ne vieninteliai svarbūs rodikliai. Jei nusipirkus medus putoja – jis netinkamas, nes buvo išimtas per anksti. Natūralus medus, patrintas tarp pirštų, įsigeria į odą, o jei jis su priemaišomis – ant odos lieka gumuliukų.
Taip pat labai svarbu, kad medus būtų tinkamai bičių užakiuotas. Per anksti išimtame, neužakiuotame meduje yra per daug vandens, todėl jis ima rūgti. Normalus drėgmės kiekis meduje yra 15-22 proc.
Medų reikėtų laikyti stikliniuose, moliniuose, emaliuotuose induose, jokiu būdu ne geležinėse ar varinėse talpyklose.
Ant medaus pakuotės turi būti parašyta pagaminimo data ir iki kada jį geriausia vartoti – dažniausiai apie pusantrų metų nuo pagaminimo.
Ekologiškas ar paprastas?
Ekologiškumo klausimas, anot K. Preikšaičio, nėra labai aktualus, nes iš esmės bet koks medus yra ekologiškas – bitės nerenka nektaro iš užterštų augalų.
Kartais nuo kenksmingumo medų apsaugo ir pati gamta. Jei dobilų laukas bus patręštas azoto trąšomis, bitės iš šio lauko nektaro nesurinks, nes azotas mažina nektaro išsiskyrimą.
Kalbos apie medaus gydomąsias savybes – ne iš piršto laužtos. Gydymas bičių produktais vadinamas apiterapija. Bitininkai pataria nevartoti tik vienos medaus rūšies, o jas keisti, nes taip gausite visų medaus teikiamų naudingų savybių.
Aviečių ir liepų medus pagelbėja peršalus, gudobelių ir obelų naudingas širdžiai, pienių – kepenims, grikių medus papildo organizmą geležies atsargomis, čiobrelių, viržių medus – ramina. Tačiau beveik visas medus Lietuvoje yra poliflorinis – surinktas iš skirtingų augalų.
