Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Traumatologijos skyriuje darbo šiomis dienomis – per akis. Medikams tenka ne tik tvarstyti pacientus, bet kai kuriuos – dar ir blaivinti.
Savaitgaliais – dar daugiau
Darbo dienos vakarą įžengus į ligoninės Traumatologijos skyriaus priėmimo punktą buvo justi, kad pacientų netrūksta.
„Tačiau jų ir netiršta. Nėra taip, kad koridorius juoduotų nuo žmonių. Savaitgaliais būna kiek daugiau”, – tarstelėjo prie registratūros sutikta slaugytoja Danguolė Juškevičienė.
Prie didelio darbo krūvio ligoninės personalas pripratęs, todėl medikai dirba įprastu grafiku, nors pastarosiomis dienomis traumas gatvėse patyrusių žmonių daug.
„Kiekvienam sezonui – savos traumos. Žiemą įvairūs lūžiai, vasarą – žaizdos. Ramiausia spalio, lapkričio mėnesiais, kai lauke jau šalta ir žmonės daugiau laiko leidžia uždarose patalpose, bet sniego dar nėra”, – pasakojo D.Juškevičienė.
Viskas vyksta lėtai
Prie apžiūros ar rentgeno kabineto durų eilės laukiančių žmonių veiduose atsispindi nerimas ir nuovargis. Akys didelės, ieškančios palaikymo.
Prie 44-u numeriu pažymėto kabineto durų lūkuriuoja pora: moteris, atsirėmusi vyrui į petį. Dešinė moters koja apmauta tik kojine – nuo sutinimo į batą ji nebetelpa.
„Nikstelėjau eidama iš parduotuvės”, – šypseną bando išspausti ligoninėje apie 20 val. atsidūrusi Laura. Po pusvalandžio, praleisto čia, diagnozės ji vis dar nežinojo.
„Atrodo, žmonių nedaug, tačiau viskas labai užtrunka: kol užsiregistruoji, kol sulauki apžiūros, kol rentgeno”, – vardijo moteris. Stovėti prie durų ji pavargo, todėl vyro prilaikoma kaire koja nustraksėjo iki minkštasuolio.
„Atrodo, jei stovėsi, viskas vyks greičiau. Deja…” – atsiduso Laura. – Tikiuosi, tik pasitempiau ir gipso neprireiks. Tačiau per Naujuosius metus jau nešoksiu.”
Vakarinio darbo specifika
Marius ir Juana mindžikavo prie gretimo kabineto. Nors Mariaus antakis praskeltas, žaizda jau užsitraukusi šašu – šįkart pacientas ne jis. Jaunuolis laukė žinių apie neseniai apžiūrėti į gydytojų kabinetą pakviestos mamos sveikatą. Vidutinio amžiaus moteris parkrito gatvėje. Atsikelti dar sugebėjo pati, tačiau netrukus nugarą ėmė riesti aštrūs skausmai.
Kaip iš tikrųjų įvyko nelaimė, Marius nežinojo. Mama šiek tiek padauginusi alkoholio, todėl susikalbėti ir išsiaiškinti detales buvo sunku.
Įkaušusių pacientų ligoninėje apstu. Patys išsikviesti pagalbos jie jau nesugeba, todėl medikus dažniausiai iškviečia pro šalį einantys atsitiktiniai praeiviai.
Apie 21 val. vakaro į ligoninę atvežamas gerokai išgėręs vyriškis. Galva aprišta bintu. Pats jau nepaeitų, todėl iki registratūros jį palydi kartu iš greitosios pagalbos automobilio išlipęs gydytojas. Sunkiai ant kojų bepastovinčius pacientus prilaiko ir „greitukių” vairuotojai. „Tokia vakarinio darbo specifika”, – taria ir į ilgesnes kalbas nesileidžia.
