Tikra tiesa: kuriant gerus santykius šeimoje reikia pastangų. Tačiau lietuviai dažniau investuoja į jaukius namus nei į gražius tarpusavio santykius.
Teiginys, kad pastangų geriems santykiams šeimoje reikia, diskusijų nekelia. Statistika apie didėjantį skyrybų ir tik su vienu iš tėvų augančių vaikų skaičių rodo, kad gerus santykius šeimoje sukurti pavyksta toli gražu ne visiems.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuotų debatų šia tema dalyviai bandė atsakyti į klausimus, kas turi stengtis dėl gerų santykių, kiek reikia stengtis ir kokiais tinkamais būdais?
„Dažniausiai dėl pašlijusių santykių atėję žmonės man sako: statėm namą, investavom į gražias, šiltas sienas savo vaikams ir sau. Pamiršom investuoti į vienas kitą ir staiga pamatėm, kad mus besieja tik vaikai ir namas. Pamiršom investuoti į tarpusavio santykius,” – sakė vaikų psichoterapeutė Vaiva Bingelienė.
Krizė, bet nieko nespręsim. Kodėl?
„Dabar įprasta galvoti – su vienu vyru nepasisekė, gal pasiseks su antru, trečiu. Tyrimai rodo, kad ir kitose santuokose patiriame lygiai tas pačias nesėkmes. Nes laikomės iliuzijos, jog antra pusė mane turi padaryti laimingu”,- sakė šeimų konsultantė Nijolė Kukuraitienė.
Jai antrino V.Bingelienė, iš praktikos su klientais žinanti, kad daug jaunų žmonių į santuoką atsineša iliuzijas apie savo „antrąją puselę”, nesuvokia, kad santuokoje bus ir labai sunkių momentų. Pasak psichologės, konfliktai, kylantys bendro gyvenimo pradžioje, ar santykiuose pasikartojančios krizės yra natūralūs santykių palydovai. „Į santuoką ateina du jauni žmonės, kurių vertybės, požiūris į atsakomybes, pareigas skiriasi. Problema ne čia, o tame, kad jie, susidūrę su pirmais konfliktais, ignoruoja juos”,- teigė ji.
Debatų ekspertas mokytojas ir rašytojas Ričardas Pagojus atkreipė dėmesį į tai, kad dažnai esame linkę nukelti atsakomybę nuo savęs kitiems. „Kai manęs kolegos amerikiečiai paklausė, kas Lietuvoje yra atsakingas už švietimą, sveikatą, darbą, aš ėmiau vardinti atitinkamas ministerijas. Ir tik vėliau supratau, kad už savo dviejų dukrų švietimą, išsimokslinimą esu atsakingas aš pats. Ir savo auklėtinių mokyloje tėvams sakau, kad jie yra atsakingi už tai, kas vyksta klasėje, kad aš esu tik jų įgaliotas asmuo”.
Socialinė pedagogė Edita Žitkevič prisiminė atvejį, kai pas ją atėjusi mama reikalavo „sutvarkyti” jos dukterį. Tačiau paklausta, kiek laiko ir dėmesio skiria savo dukrai, motina atsakė, kad skiria pakankamai pinigų.
Kelio pradžia – savęs pažinimas ir kito priėmimas
Eglė Kučinskaitė, išsiskyrusiųjų sielovados centro „Bendrakeleiviai” vadovė, akcentavo, kad sunku pašlijusius santykius išgelbėti, jei nepažįstame patys savęs. „Pas mus lankosi žmonės, kurie kartais labai daug būna investavę į tarpusavio santykį. Tačiau jų ryšys išlieka pašlijęs, nes abu savo laiku nieko neinvestavo į save pačius. Kaip du apie save ne ką težinantys sutuoktiniai gali pažinti vienas kitą?”
Sutrikusio intelekto draugijos „Viltis” vadovė Dana Migaliova kalbėjo apie savęs ir kito priėmimą, apie žmogiškumo reikšmę: „Mūsų kova ir noras pakeisti kitą mums kenkia. Reikia išmokti matyti ir priimti skirtumus. Kai aš pamilau savo neįgalų sūnų tokį, koks jis yra, nustojau jį keisti, tada į namus atėjo ramybė”.
Edukologijos ir socialinės pedagogikos profesorė Giedrė Kvieskienė priminė, jog kito žmogaus kitoniškumo priėmimo trūksta ir visuomenėje. Profesorė prisiminė Švedijos pavyzdį, kur mokyklose neįgalūs vaikai yra integruojami į bendruomenę, jei nėra galimybės integruoti juos į sveikų vaikų klasę, tuomet paprastoj mokykloj yra neįgalių vaikų klasė. „Šie vaikai yra šalia, pažįsta vieni kitus, yra toje pačioje bendruomenėje. O mes Lietuvoje nematome neįgalių vaikų nei mokyklose, nei gatvėje” – sakė ji.
Kurti turi abu
Pasak advokatės G. Gudaitės, dažnai vyrai nesupranta, kokios šeimoje yra jų pareigos ir atsakomybės. „Kai porai skiriantis kyla klausimas, su kuo gyvens vaikai, vyrai net neabejoja – su mama. Jie nėra įsisąmoninę, jog turi lygiai tokias pačias pareigas ir teises į vaikus”.
D. Migaliova kvietė atsigręžti į save: „Vaikai mus mėgdžioja. O kas auklėja berniukus? Kas juos augina? Taigi mes, mamos, močiutės. Mes juos iš didelės meilės darome bejėgiais. Jie tampa vyrais be atsakomybės. Bėda ta, kad mes nuo mažų dienų vaikuose formuojame neigiamas savybes, galbūt patys to nenorėdami”.
Debatų ekspertė, istorikė Ramunė Šmigelskytė–Stukienė sakė, jog daugelis problemų atkristų, jei santuoką kurtume tam pasiruošę. „Santuokai reikia brandos. Ne veltui per tuoktuvių ceremoniją nuo senų laikų klausiama – ar esi tvirtai apsisprendęs. Santuoka yra kūrybinis procesas. Abu turi kurti. Kitaip – vienas bus auka”,- sakė ji.
Debatai „Geriems santykiams šeimoje didelių pastangų nereikia” buvo debatų ciklo „Šeima – visuomenė – valstybė” dalis. Iš viso įvyko keturi vieši debatų apie šeimą vakarai.
