Nobel biocare

Santaros klinikose pradeda veikti Regioninis donorystės paslaugų koordinavimo poskyris: „Didelis dėmesys bus skiriamas pokalbiams su artimaisiais“

Niekam nepalinkėtume atsidurti situacijoje, kai sveikata ir gyvybė priklauso nuo donorinio organo. Kaip ir tokioje, kai reikia spręsti dėl artimojo organų paaukojimo donorystei. 2023 m. liepos 1 d. įsigalioja LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Dėl Mirusio žmogaus audinių ir organų donorystės asmens sveikatos priežiūros paslaugų koordinavimo ir teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Pagal jį Lietuvoje įkuriami 3 Regioniniai donorystės paslaugų koordinavimo centrai. Vienas jų – apjungiantis Vilniaus ir Panevėžio regionus – pradeda veikti VUL Santaros klinikose. Pokalbis su Santaros klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro vadovu prof. Tomu Jovaiša apie tai, kokių pokyčių atneš naujoji tvarka.

Kaip keičiasi donorystės organizavimas nuo 2023 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymui?

Nuo liepos 1 d. Lietuvoje atsiranda 3 donorystės paslaugų koordinavimo centrai: apjungiami Vilniaus ir Panevėžio regionai (koordinuoja VUL Santaros klinikos), Kauno ir Šiaulių regionai (koordinuoja LSMU ligoninė Kauno klinikos), o Klaipėdos universiteto ligoninė koordinuoja Klaipėdos regioną. Donorystės paslaugų koordinavimo centras yra papildoma struktūra šalia jau egzistuojančios Nacionalinio transplantacijos biuro sistemos. Organų donorystės ir transplantacijos procesas yra sudėtingas ir susideda iš kelių dalių. Iki šiol turėjome gerai veikiančią sistemą, kai donoras jau identifikuotas: įsijungia transplantacijų koordinatoriai, vyksta recipiento parinkimas, atliekami būtini tyrimai, organizuojamas visas transplantacijos logistikos procesas. Tačiau etapas iki efektyvaus donoro identifikavimo iš esmės buvo deleguotas gydymo įstaigoms ar gydantiems medikams. Ir tai didelis iššūkis, nes mažesnėse ligoninėse gali būti per mažai gydytojų anesteziologų, kurių pagrindinis darbas – reanimacijose, priėmimo – skubios pagalbos skyriuose, operacinėse. Todėl tokioje ligoninėje atsiradus potencialiam donorui gali tiesiog pritrūkti laiko donoro identifikavimo procedūrai, kontaktui su artimaisiais. Akivaizdu, jog kiekvienoje regiono ligoninėje skirti po papildomą specialistą tokiai užduočiai yra neįmanoma. Tačiau atsiradus sistemai, apimančiai visą regioną, užduotis tampa įgyvendinama.

Ką darys ir už ką bus atsakingi regioniniai donorystės paslaugų koordinavimo centrai?

Santaros klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centre įkurtas naujas poskyris, suformuota komanda. Kiekvieną dieną dirba specialistas, kuris, esant reikalui, gali vykti į regiono ligoninę ir ten medikams padėti, konsultuoti, identifikuoti potencialius donorus. Kas ypatingai svarbu – Santaros klinikų specialistas turės pakankamai laiko pokalbiams su artimaisiais.

Regioninės donorystės koordinavimo komandos neperima jokių Nacionalinio transplantacijos biuro funkcijų. Tai papildoma sistema, kuri užima tą vietą, kurioje iki šiol stigo pajėgumų. Įsivaizduokime donorystės laiko grandinę, kaip atsiranda donoras: grandinės pabaigoje yra pacientas, kuriam transplantuojamas organas. O kaip atrodo laiko grandinė iki šio momento? Yra recipientas, kuriam dėl sveikatos būklės būtina organo transplantacija, jis įtraukiamas į laukiančiųjų sąrašą. Tai kuruoja pacientą gydantys medikai, Nacionalinis transplantacijos biuras. O dabar pažvelkime į tą akimirką, kai atsiranda donorinis organas. Ši dalis buvo palikta kiekvienai gydymo įstaigai: gydančiam gydytojui identifikuoti galimą donorą, pakalbėti su giminėmis, gauti jų sutikimą, paruošti ir išlaikyti donoro organus gyvybingus ir tinkamus transplantacijai. Donorystės organai atsiranda iš pacientų, kurie yra kritiškai sunkios būklės. Tokių pacientų organų funkcijų išsaugojimas yra savas menas, tam tikra prasme – aukštasis pilotažas. Pavyzdžiui, nutrūkus smegenų veiklai, organizme viskas sugriūva: endokrininė funkcija, organų funkcijų kontrolė, kuri priklauso nuo centrinės nervų sistemos. Visa tai medicinos personalas turi suvaldyti vaistais, aparatais. Tad šioje grandies dalyje dirbo daug idėjinių gydytojų, entuziastų, kurie viską darė tikėdami, jog tai teisinga, prasminga ir tai reikia daryti.

Pagrindinės naujos Santaros klinikų komandos funkcijos – kasdienis kontaktas su visomis regiono ligoninėmis. Būtent – kasdienis, nes intensyviojoje terapijoje paciento būklė gali kisti labai sparčiai. Per savaitę pacientas gali ne tik patekti į intensyvios terapijos skyrių, bet ir numirti. Santaros klinikų  koordinatoriams priskirtos kuruojamos ligoninės, į kurias jie vyks kartą ar du per mėnesį net nesant donorų. Labai svarbu užmegzti tiesioginį ryšį, žmogišką kontaktą, betarpišką santykį su tų ligoninių personalu, kad komandos pažinotų vienos kitas. Išvykų metu vyks mokymai mažose grupėse, klinikinėje erdvėje, kur viskas yra daug apčiuopiamiau. Labai svarbu dar ir tai, kad atsiradus potencialiam donorui regione, tos ligoninės medikas paskambins ir praneš Santaros klinikų komandai ir tai reikš, kad kolegos iš klinikų bus tie, kurie padės atlikti darbą, palengvins naštą, gal tam tikrais atvejais net perims darbą iš regiono kolegų, kad šie galėtų užsiimti kitais pacientais.

Kitas reikšmingas aspektas – komandos profesionalumas ir įgūdžiai. Jeigu už donorystę atsakingi asmenys išbarstyti po visas regiono ligonines, juos apmokyti įstatyminės bazės reikalavimų, bendravimo ir kitų dalykų yra labai sunku. Kitas reikalas, kai komanda suformuota vienoje įstaigoje, po vienu stogu.

Darbas donorystės srityje kelia didžiulių iššūkių ir medikams, kurie turi kalbėtis su potencialaus donoro artimaisiais, informuoti apie kritinę paciento būklę, teirautis dėl galimo sutikimo donorystei, todėl psichologinis komandos paruošimas – gyvybiškai svarbus. Būtina pokalbiui su artimaisiais skirti pakankamai laiko, kad nebūtų trumpas kelių minučių pokalbis, kad pakaktų laiko išgirsti artimuosius, suteikti jiems galimybę atsitraukti, pamąstyti, pasitarti platesniame šeimos rate, sugrįžti antram, trečiam pokalbiui. Siekiame sukurti laiką ir erdvę tokiai ilgesnei diskusijai.

„Jeigu nėra artimųjų sutikimo, donorystė nevyksta ir taškas“

Šiuo metu visuomenėje sklando daug nerimo ir melagienų apie neva prievartinę donorystę, tačiau Lietuvoje donorystės be artimųjų sutikimo nėra ir nebus, nesvarbu, kaip pats donorystės modelis būtų pavadintas. Visiems reikia aiškiai pasakyti, jog jeigu nėra artimųjų sutikimo, donorystė nevyksta ir taškas. Visi suprantame, jog donorystė yra ypatingai jautri tema, todėl artimųjų nuomonė yra nepaprastai svarbi, gerbtina ir jos įsiklausoma. Žmogus sutikimą dėl donorystės galėjo pareikšti prieš daugelį metų ir nežinia, kas po to vyko jo gyvenime, kaip keitėsi pasaulėžiūra, prioritetai, nuomonė. Išreikšta valia yra labai geras ženklas, indikatorius to, ką žmogus iš esmės galvoja apie donorystę, bet nuomonė galėjo pakisti ir to nesužinosime nepasikalbėję su artimaisiais. Santaros klinikų regioninio donorystės paslaugų koordinavimo komandos viena iš svarbiausių užduočių – susitikti su artimaisiais, šnekėtis su jais, duoti šeimai pakankamai laiko sprendimui priimti. Tikrai nesiekiama daryti ko nors be sutikimo, atvirkščiai, investuojame į sutikimo procesą: valstybė – finansais, įstaigos – žmogiškaisiais ištekliais, komandos mokymu, paruošimu, kad tą sutikimą gerbtume ir tam skirtume visus reikiamus resursus.

Donorystė yra neatsiejama intensyvios terapijos dalis kaip ir mirtis – čia miršta vienas iš keturių pacientų. Todėl naujoji komanda Santaros klinikose užpildo tam tikrą spragą, kuri egzistavo. Ir dabar intensyvi terapija tampa tokia, kokia ir turėtų būti su visais savo komponentais – įskaitant ir donorystę.

TAIP PAT SKAITYKITE