Kokia pirtis geriausia?
Pirties mėgėjai sako, kad pirčių skirstymas į suomiškas, rusiškas ir turkiškas yra primityvus ir neatspindi tikrųjų jų savybių, iškraipo pirties proceso esmę ir pan. Mat visai nepelnytai išnyksta senas tradicijas turinti ir rafinuotą patirtį sukaupusi lietuviška, latviška bei estiška pirtys! O „turkiškos” pirtys kartu yra ir graikiškos, bulgariškos, gruziniškos, armėniškos, uzbekiškos ir t. t. Suomis, Lietuvoje nuėjęs į „suomišką” pirtį sako, kad jų pirtys skiriasi nuo mūsiškių!
Temperatūra ir oro drėgnumas yra atvirkščiai proporcingi vienas kitam ir dažniausiai lemia pirties tipą. Kuo pirtyje didesnė drėgmė, tuo žemesnė yra žmogaus pakenčiama temperatūra. Tad temperatūrą pirtyje kiekvienas renkasi pagal savo „skonį” ir sveikatą.
Pastebėta, kad šaltoje ir drėgnoje Suomijoje žmonės mėgsta ypač aukštos temperatūros ir sausą pirtį, t. y. sauną. Karštoje Turkijoje, priešingai, labiau mėgstamos vėsesnės, tačiau labai drėgnos pirtys.
Sausoje pirtyje (saunoje) temperatūra yra 90–100o° C, o drėgmė — tik iki 20 proc. Garinėje pirtyje oras įkaitinamas iki 50–90o C, o drėgmė — 20–60 proc. Drėgnoje pirtyje temperatūra neaukšta — 40–50o C, tačiau drėgmė maksimali — 60–100 proc.
Drėgna, arba garinė, pirtis
Tradicinė drėgna, arba garinė, pirtis. Ji dažniausiai vadinama rusiška pirtimi. Tokia pirtis baltų kraštuose buvo žinoma jau senovėje. Joje žmonės iki šių dienų periasi milžiniškoje teritorijoje nuo Baltijos jūros iki dabartinės Maskvos. Garinėje lietuviškoje pirtyje kūrenama krosnis ir tokiu būdu kaitinami akmenys. Ant įkaitusių akmenų pilamas karštas vanduo, kuris virsta garais ir pirtį pripildo drėgmės. Lietuviškoje pirtyje temperatūra yra 70–80o C ir daugiau ant viršutinių plautų, o drėgmė paprastai būna 20–50 proc.
Garinėje pirtyje dažniausiai vanojamasi beržinėmis vantomis. Šiais laikais jau žinoma, kad vantos poveikis — tai sudėtingas procesas, turintis mechaninį, šiluminį, biocheminį, aromatinį, psichologinį ir bioenergetinį poveikį.
Suomiška pirtis
Suomiška pirtis, arba sauna, yra labai panaši į mūsų tradicinę pirtį. Anksčiau tai buvo vieta, kur galėjai pasišildyti, nusiprausti, gydytis. Dėl atšiauraus ir drėgno klimato sauna Suomijoje visada buvo bene svarbiausias sodybos statinys. Juokaujama, kad suomis pirmiausia stato ne namą, o pirtį.
Saunoje, panašiai kaip ir mūsų pirtyje, ant akmenų pilamas vanduo.
Suomiškoje pirtyje reikia kaitintis 2–3 kartus, kol pradedama labai prakaituoti. Po to nusiprausiama po dušu arba maudomasi baseine (žiemą — eketėje). Einant į pirtį pirmą kartą, reikia palįsti po dušu. Oro temperatūra saunoje būna 90–120o C, nors gali būti ir 60–
70o C — tai priklauso nuo šeimininko ir vietinių pirties tradicijų. Paprastai maudymosi stilių parodo šeimininkas. Saunoje nenaudojamos jokios priemonės, skatinančios prakaitavimą ar aromatizuojančios orą. Suomiai mano, kad ant akmenų geriausia pilti gryną vandenį. Suomiškoje pirtyje taip pat vanojamasi beržinėmis vantomis (suomiškai — „vihta” arba „vasta”). Vienos šeimos nariai ar artimi žmonės saunoje paprastai maudosi visi kartu ir nuogi, t. y. nepaiso lyties.
Sauna turi tik vieną trūkumą: ji labai išdžiovina kvėpavimo takus — ima perštėti gerklę, sausėja oda ir gleivinė.
Suomiai teigia, kad sauną galima įrengti bet kurioje namo ar buto patalpoje. Iki šių dienų saunose kas savaitę apsilanko apie 90 proc. suomių. Tai vieta, kur suomis eina po ilgos kelionės, prieš svarbius įvykius arba turėdamas laisvo laiko. Suomijoje sauna visais laikais būdavo ir yra vieta, kurioje susikaupiama, medituojama. Joje apsivaloma ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Suomių patarlė sako, kad saunoje elgiamasi taip, kaip ir bažnyčioje, — nesikeikiama, nesistumdoma, garsiai nekalbama. Neatsiejama saunos dalis — poilsis po jos.
Turkiška pirtis
Turkiška pirtis nuo mūsų ar suomiškos gerokai skiriasi. Tai apvalus kambarys, kuriame lankytojai drybso ant karštų marmuro gultų, uždengtų rankšluosčiais.
Tikroje turkiškoje pirtyje šyla tik patalpos sienos, grindys ir gultai. Tokiu būdu, esant beveik 100 proc. drėgmei ir 40–50o C temperatūrai, gaunamas lengvas garas. Sienos ir gultai šlakstomi vandeniu. Turkiškoje pirtyje lengva kvėpuoti.
Po gero masažo, šiurkščia kempine nušveistas pirties mėgėjas pasineria į negilius baseinus su skirtingos temperatūros švariu vandeniu, nusiprausia duše arba apsilieja vandeniu iš kaušo. Galva laistoma šaltesniu, kūnas — šiltesniu vandeniu.
Pirties malonumai baigiasi specialioje poilsio patalpoje, kur lankytojai vaišinami kava ir arbata.
Japoniška pirtis
Japoniška pirtis (ofuro) neturi nieko bendra su įprasta pirtimi. Pirmiausia nusiprausiama duše arba gausiai apsipilama vandeniu iš specialaus indo. Tuomet lendama į karšto vandens sklidiną kubilą — paprastą, dažnai geležimi apkaustytą medinę statinę, pastatytą virš ugnies. Jame kaitinamasi sėdint arba pusiau gulomis, svarbiausia, kad vandenyje nebūtų širdies plotas. Vanduo kubile įkaista iki 45–50o C . Pasikaitinus 10 minučių pulsas gali būti iki 120 dūžių per minutę, todėl „naujokui” gali šiek tiek svaigti galva.
Gerai išsikaitinęs lankytojas prisėda ant grindų šalia kubilo ir šiurkščiu rankšluosčiu arba specialia pirštine gerai išsitrina visą kūną. Po šios procedūros jis dar kartą trumpam pasineria į baseiną. Pirties procedūra baigiama priepirtyje — čia apsivelkamas švarus medvilninis kimono arba susivyniojama į švarų medvilninį audeklą. Po tokios pirties maždaug valandą reikia pagulėti.
Tiesa, Japonijoje pirtys yra po atviru dangumi, o jose dažniausiai būna ne vanduo, o mineralinis natūralių šaltinių vanduo. Įsivaizduok: lepiniesi karštame, šiek tiek siera kvepiančiame vandenyje, aplink snieguoti akmenys, tolumoje, vandenyne, lėtai leidžiasi raudona saulė… Tokia pirtis yra ir Lietuvoje — ją gali rasti netoli Trakų.
Infraraudonųjų spindulių pirtis
Infraraudonųjų spindulių pirtis — naujausių medicininių tyrinėjimų ir technologinių pasiekimų rezultatas. Dažniausiai jos įrengiamos gyvenamuosiuose namuose, sporto centruose, sveikatingumo kompleksuose, baseinuose. Šios pirties veikimo principas — žmogaus kūno audinių šildymas šiluminiais spinduliais.
Kaip šioje pirtyje sušylama? Šiluminiai spinduliai sklinda oru: 80 proc. sunaudojamos energijos veikia kūną, 20 proc. spinduliuojamos šilumos kaitina orą. Tačiau į žmogaus kūno audinius šie spinduliai įsiskverbia tik apie 4 cm — juos sugeria oda, poodinis riebalų sluoksnis, raumenys, sąnariai. Sugerta infraraudonųjų spindulių energija virsta šiluma. Taip kūnas priverčiamas prakaituoti.
Nustatyta, kad infraraudoniesiems spinduliams šildant organizmą „iš vidaus”, kūnas gausiai prakaituoja esant palyginti švelnioms atmosferos sąlygoms — 40–60o° C temperatūrai. Pasikeičia ir prakaito sudėtis: šios procedūros metu maždaug 80 proc. išskiriamo prakaito sudaro vanduo, o 20 proc. — kietosios medžiagos: riebalai, toksinai, rūgštys, šlakai ir pan. (Palygink: tradicinėje saunoje 95 proc. prakaito sudaro vanduo ir 5 proc. kietosios medžiagos). Giliai išvaloma ne tik oda, bet ir poodinis sluoksnis, kūnas gauna energijos, pagerėja savijauta.
Vantą susirišk pats
Jei panorėsi pats susirišti gerą vantą, žinok, kad ją reikia ruošti iš anksto. Vasarą naudojamos šviežios vantos, o rudenį ir žiemą — džiovintos.
Pačiomis geriausiomis laikomos beržinės vantos. Geriausia jas rišti iš jaunų medelių, augančių netoli vandens, nes jų šakos lengvai linksta ir nelūžta. Lapai turėtų būti platūs ir tankūs.
Vantos paprastai ruošiamos pirmoje vasaros pusėje, giedru oru, o geriausia — iki Joninių. Tuo metu lapai jau būna stiprūs, sultingi, jų gydomosios savybės — didžiausios. Nupjovęs beržo šakelę, lyžtelėk viršutinę lapo pusę. Jeigu paviršius šiurkštus, tai vanta bus kieta ir grubi. Jeigu lapas lygus ir švelnus, vanta bus puiki. Nupjautas šakeles išdžiovink pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje.
Optimalus vantos ilgis — 40–80 cm. Jos kotą turi būti patogu paimti į delną (jei bus per plonas — trins, jei per storas — pavargs pirštai). Šakų drūtgalius reikia apskabyti.
Gydomąsias savybes vantos išsaugo apie metus. Pavasarį, augalijai sužaliavus, praėjusiais metais surištos vantos savo galios netenka. Žiemai vantos yra padžiaunamos sausoje vėdinamoje patalpoje, į kurią nepatenka tiesioginiai saulės spinduliai.
