Didžioji Kinijos siena yra vienas iš tų objektų, apie kuriuos tikriausiai yra girdėjęs beveik kiekvienas. Tūkstančius kilometrų besitęsianti siena atrodo taip įspūdingai, kad natūraliai kyla klausimas – kas apskritai už visa tai sumokėjo? Šiais laikais kalbant apie pinigų rinkimą įvairiems tikslams galima išgirsti įvairių istorijų – nuo valstybinių loterijų iki tokių temų kaip Kazino. Todėl nenuostabu, kad internete galima aptikti ir gana netikėtą teiginį: esą Didžiosios Kinijos sienos statybą finansavo nacionalinė loterija. Iš pirmo žvilgsnio ši versija skamba įdomiai. Juk tokiam milžiniškam projektui reikėjo ne tik daugybės darbininkų, bet ir milžiniško kiekio išteklių. Tačiau pažvelgus į istorinius faktus situacija tampa kiek kitokia.
Sienos statyba truko šimtmečius
Čia pirmiausia reikia ištaisyti vieną dažną įsivaizdavimą. Didžioji Kinijos siena nebuvo pastatyta vienu kartu.
Jos istorija prasidėjo dar senovėje. Skirtingi valdovai statė atskiras įtvirtinimų dalis, jas jungė, taisė ir stiprino. Vėliau prie šio proceso prisidėjo ir kitos Kinijos dinastijos. UNESCO taip pat pabrėžia, kad tai buvo ilgą laiką kurtas gynybinių statinių kompleksas, o ne vienas konkretus pastatas.
Todėl klausimas apie sienos finansavimą nėra toks paprastas. Negalima pasakyti, kad kažkuriuo metu buvo surinkta konkreti suma, paskelbtas konkursas ir prasidėjo statybos. Visa istorija gerokai ilgesnė.
Kas mokėjo už statybas?
Senovės Kinijos ekonomika veikė visiškai kitaip nei šiuolaikinė valstybė. Valdžia turėjo rinkti mokesčius, kontroliuoti žemę ir žmonių darbą. Kai reikėdavo pastatyti didelį gynybinį objektą, buvo pasitelkiami valstybės kontroliuojami ištekliai.
Tai reiškė ne tik pinigus. Reikėjo medienos, akmenų, plytų, maisto, gyvulių, transporto ir, svarbiausia, žmonių. Įvairiais laikotarpiais statybose dalyvavo kariai, valstiečiai ir priverstinai darbams siunčiami žmonės.
Būtent darbo jėga buvo viena svarbiausių tokio projekto dalių. Naujesni tyrimai apie senovinius sienos ruožus taip pat atkreipia dėmesį į didžiulius logistikos iššūkius ir tai, kiek daug pastangų reikėjo žmonėms bei statybinėms medžiagoms aprūpinti.
Iš kur atsirado loterijos istorija?
Čia ir prasideda įdomesnė dalis. Šiandien loterijos yra gerai žinomas reiškinys. Kai kuriose valstybėse jų organizavimas siejamas su įvairių visuomeninių projektų finansavimu. Todėl šiuolaikiniam žmogui gali būti nesunku įsivaizduoti panašią sistemą ir prieš kelis tūkstančius metų.
Tačiau problema ta, kad senovės Kinijoje nebuvo tokios nacionalinės loterijos sistemos, kuri būtų finansavusi Didžiosios sienos statybas. Tai labiau panašu į vėliau atsiradusį pasakojimą, kuris gerai skamba, bet neturi tvirto istorinio pagrindo.
Loterijų taip pat nereikėtų painioti su šiuolaikiniu Kazino. Nors abi temos gali būti minimos kalbant apie azartinius žaidimus, jų paskirtis ir veikimo principai yra skirtingi. Dar svarbiau tai, kad nei viena, nei kita neturi tiesioginio ryšio su senovės Kinijos valstybės organizuotomis Didžiosios sienos statybomis.
Kodėl žmonės vis dar tuo tiki?
Tokios istorijos paprastai išlieka todėl, kad jos yra įdomios. Pasakyti, jog milžinišką sieną pastatė valstybė, naudodama mokesčius, darbo prievoles ir kariuomenės išteklius, nėra labai sensacinga. O štai mintis apie nacionalinę loteriją skamba kur kas netikėčiau.
Be to, pati Didžiosios sienos istorija yra tokia ilga, kad joje lengva pasiklysti. Vienu metu statybos vyko vienoje vietoje, po kelių šimtų metų – visai kitoje. Keitėsi ir valdovai, ir naudojamos medžiagos, ir sienos paskirtis.
Mingų dinastijos laikais siena buvo gerokai stiprinama. Buvo statomi bokštai, tvirtovės, papildomi įtvirtinimai. Tai jau buvo ištisa gynybos sistema, o ne paprasčiausia akmenų ar plytų siena.
Tad kas iš tikrųjų finansavo Didžiąją sieną?
Jeigu ieškome trumpo atsakymo, nacionalinė loterija čia niekuo dėta. Nėra patikimų istorinių duomenų, kurie parodytų, kad Didžiosios Kinijos sienos statybos būtų buvusios apmokėtos iš loterijos.
Kur kas realesnis paaiškinimas – valstybė pati telkė tam reikalingus išteklius. Buvo naudojami mokesčiai, darbo prievolės, kariuomenė ir centralizuotas aprūpinimas. Kai kuriais laikotarpiais statybos tikriausiai kainavo ne tik dideles materialines sąnaudas, bet ir žmonių gyvybes.
Taigi istorija apie nacionalinę loteriją, finansavusią Didžiąją Kinijos sieną, skamba smagiai, tačiau istorinių įrodymų jai trūksta. Tikrasis atsakymas yra daug paprastesnis ir kartu įspūdingesnis. Sieną per daugybę metų kūrė valstybės, kurios galėjo sutelkti milžinišką kiekį žmonių, medžiagų ir kitų išteklių.Galbūt būtent dėl to šis statinys ir išliko toks įspūdingas. Jo atsiradimą lėmė ne viena netikėta finansavimo schema, o šimtmečius trukęs darbas.
