Kovo 8-ąją yra minima Pasaulinė inkstų diena. Šia proga siekiama atkreipti žmonių dėmesį į mūsų sveikatai labai svarbų organą – inkstus, juk lėtinėmis inkstų ligomis serga ne taip jau mažai – 5–11 proc. gyventojų.
Kuo tokie svarbūs inkstai?
Atrodytų, tokie maži, vos kumščio dydžio organai yra reikalingi kenksmingoms medžiagoms, vandens ir druskų pertekliui šalinti, svarbūs mūsų kaulams ir kraujo ląstelėms, taip pat reguliuoja kraujo spaudimą. Jie kasdien apie 40 kartų išvalo visą kraują. Gera jų funkcija – būtina sveikatai palaikyti.
Inkstų ligas pastebėti nelengva, žmonės ilgai nežino, kad jiems gyvybiškai svarbūs inkstai pamažu nustoja gerai dirbti, nesupranta, iš kur atsirado bendras silpnumas, galvos skausmai, patinimai. Gal neišsimiegojo, persidirbo ar išgėrė per daug vandens? Žmonės delsia kreiptis į gydytojus dėl tokių „menkų simptomų“.
Inkstų ligos progresuoja lėtai ir nepastebimai
Ligoninėje sutiktam Kauno r. gyventojui – vos 24-eri. Vaikinas buvo pakviestas į privalomąją krašto apsaugos tarnybą, ir jam buvo atlikti medicininai tyrimai. Atliktame šlapimo tyrime buvo rasta baltymo (o jo neturi būti), tačiau tada jaunas vyras tik pagalvojo, kad pernelyg daug sportavo. Po tarnybos išvyko uždarbiauti į Angliją ir apie savo inkstus nė nesusimąstydavo, o atsiradusius pirmuosius stiprius skausmus ir silpnumą malšino vaistais nuo skausmo, kol vieną naktį pabudo nuo pykinimo ir nepakeliamo galvos skausmo.
Vaikinui grįžus į Lietuvą, ligoninėje buvo nustatytas nepagydomą inkstų pažeidimą sukėlęs glomerulonefritas. Kol kas vyrui dializės dar nereikalingos, tačiau laikui bėgant jos taps būtinos. Ką galima padaryti dabar? Vengti valgyti sūdyto, kalio turinčių produktų (bananų, vynuogių, negerti daug skysčių). Pasakyti, ar buvo galima nustatyti ligą anksčiau, sunku, nes inkstų ligos progresuoja lėtai ir nepastebimai.
Dializė – gyvenimą keičiantis gydymo būdas
Kai inkstai nebeatlieka savo funkcijų, taikomas dializės gydymas, kuris kardinaliai keičia žmogaus gyvenimą – tris kartus per savaitę po 4 valandas žmogui tenka gulėti prijungtam prie specialaus aparato – ‚,dirbtinio inksto“, kuris iš kraujo pašalina nereikalingas medžiagas ir vandens perteklių.
Prastėja žmogaus gyvenimo kokybė – pasikeičia gyvenimo ritmas, dažnai tenka atsisakyti savo darbo, mėgstamos veiklos, tenka tapti nuolatiniu medicinos įstaigų lankytoju. Tokių pacientų yra įvairaus amžiaus – ir labai jaunų, ir vyresnių – inkstų ligos užklumpa netikėtai.
Gyvenimas viltimi
Vyras, dirbęs statybininku, niekada nebuvo gulėjęs ligoninėje, niekada niekuo nesiskundė, tačiau prieš penkerius metus pradėjo jaustis silpnai, pavargęs, ėmė tinti kojos, kilti kraujospūdis. Po atliktų tyrimų šeimos gydytojas vyrą nusiuntė į klinikas. Visą gyvenimą jokių sveikatos sutrikimų neturėjusiam žmogui buvo aptiktas inksto auglys, kitas inkstas taip pat buvo nesveikas. Auglį pašalinus, pradėtos hemodializių procedūros. Nefrologijos skyriuje vyras stebėjosi: „Kas čia per kosmonautai su antenomis vaikšto“ (taip jis apibūdino kitus dializuojamus pacientus, kurie turėjo specialius laikinus kateterius, reikalingus dializėms; tokią „anteną“ gavo ir jis). Vyras susitaikė su mintimi, kad kas antrą dieną teks vykti į dializes, bet organizmui tai buvo tikras iššūkis – nukritus kraujospūdžiui, dažnai netekdavo sąmonės, nebeturėjo jėgų.
Po 4 metus trukusių dializių šeima apsiprato su pasikeitusiu režimu, priprato valgyti ne tokį sūrų maistą, pats vyras laikėsi gydytojų paskirtų dietų ir visada gyveno viltimi, kad atsiras donoras, ir gyvenimas bus toks, kaip ir anksčiau. Atsiradus donorui ir atlikus organo transplantaciją, inkstas iškart pradėjo veikti. Vyras neslepia, kad prieš ligą niekada negalvojęs apie organų donorystę, kuri jį išgelbėjo, o dabar pripažįsta, kad jei organas dar gali išgelbėti žmogų, jis turi likti čia, Žemėje.
Donorystės galimybė primena, kad kūnas nėra absoliuti žmogaus nuosavybė
Mūsų šalyje žmonės, pritariantys organų donorystei, raginami įsigyti donoro kortelę. Dažniausiai į tokius raginimus atsiliepia jauni 25–35 m. žmonės, nors amžius nėra tinkamumo donorystei kriterijus, viskas priklauso nuo žmogaus fizinės sveikatos. Gyvais donorais gali tapti tik artimi giminaičiai, taip pat – sutuoktinis. Šiems žmonėms yra atliekami detalūs tyrimai – esant bent mažiausiai rizikai organo persodinimo procedūra atliekama nebus.
Daugelis žmonių sunkiai įsivaizduoja, kaip galima gyventi be vieno inksto, tačiau įrodyta, kad žmogaus organizmas puikiai susitvarko ir su vienu inkstu. Meilė, vienybė, solidarumas ir pagarba žmogaus orumui yra transplantacijos pagrindas.
Organų paėmimas iš mirusio žmogaus yra griežtai reglamentuotas – donorystė galima tik gavus žmogaus artimųjų sutikimą arba jei mirusysis turėjo donoro kortelę. Kitose šalyse (pavyzdžiui, Portugalijoje) egzistuoja neprieštaravimo taisyklė – jei žmogus nepasirašė nesutikimo formos, jis tampa potencialiu donoru.
Bendras ES donoro kortelių turėtojų vidurkis yra apie 12 proc. (Lietuvoje šis rodiklis tėra apie 0,5 proc.). Daugiausia donorų milijonui žmonių tenka Portugalijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje bei Italijoje – šalyse, kuriose yra aktyvi Katalikų bažnyčia. Aiškinama, jog žmogaus kūnas nėra absoliuti jo nuosavybė, kad kūnas yra mums suteiktas aukštesnių jėgų, todėl aukodami organus, siekiant išgelbėti kito gyvybę, yra vykdoma Dievo valia.
Svarbiausia – rūpintis savo kūnu
Dializės ir inksto transplantacija yra tik inkstų ligų gydymas, todėl pirmiausia reikia rūpintis savo inkstais, stengtis užkirsti kelią jų ligoms. Rūpintis savo kūnu – atkreipti dėmesį į atsiradusį nuovargį, apetito sumažėjimą, silpnumą, pykinimą, patinimus, sutrikusį šlapinimąsi, skausmą juosmens srityje.
Svarbu nedelsti apie atsiradusius negalavimus pasikalbėti su gydytoju, kuris, atlikęs paprastus tyrimus, galės jums padėti. Nepamiršti paprastų priemonių, kurios gali padėti išsaugoti sveikatą – kasdien vartoti daug skysčių, mankštintis, atsikratyti žalingų įpročių, sveikai maitintis, vengti inkstų darbą bloginančių vaistų nuo skausmo, gydytis peršalimo ligas bei visada prisiminti, kad mūsų ir aplinkinių sveikata yra labai svarbi visaverčiam gyvenimui.
