Skubėjimas, skubinimas, raginimas priskiriamas prie svarbesnių kasdienybės stresų. Stipriausias stresas pagal stresų skalę yra sutuoktinio mirtis, tačiau ši ir kitos nelaimės mus ištinka retai. Tuo tarpu skubėjimas lydi kasdien, kiekvieną minutę nuo gimimo iki mirties.
Kaip pasirinkti tinkamą gyvenimo tempą – „Savaitės” interviu su R. Alekna.
Atrodo, skubėjimas pas mus yra tapęs tiesiog epidemija, neretai pavojinga ne tik sveikatai, bet ir gyvybei — mūsų aplinka atrodo labiau karštligiška nei kokio Europos didmiesčio. Kokios, jūsų požiūriu, yra šio reiškinio priežastys?
Karštligišką skubėjimą sukelia nerimas, kuris gimsta dar vaikystėje. Tėvai neturi pakankamai laiko vaikams, juos nuolatos ragina, skubina, ir jie, dar nesuvokdami, kodėl reikia skubėti, perima tik emociją ir „apsikrečia” nerimu. Suaugusio tokio vaiko, regis, niekas neberagina, bet jį jau yra užvaldęs nerimas — jis lekia, skuba, bėga, kartais net nesuprasdamas ką ir kodėl nori padaryti ir net neturėdamas laiko apie tai pagalvoti. Net pervargęs toks žmogus laksto iš kampo į kampą, negali produktyviai dirbti, bet vis tiek neleidžia sau pailsėti.
Ar, sakykim, jūsų pagalbos ieškantys žmonės supranta savo bėdos esmę?
Besikreipiantieji jau supranta, tačiau sunkiai įsivaizduoja, kad patys gali ką nors padaryti. Dauguma įsitikinę, kad yra koks nors stebuklingas receptas, kurį gali išrašyti psichoterapeutas. Tačiau žymiai blogiau, kai žmonės į psichoterapeutus nesikreipia ir įsivaizduoja, kad nuolatinis skubėjimas ir streso sau kėlimas yra norma, kad taip ir turi būti, ir toliau save veja.
Ko gero, apsilankymas pas psichoterapeutą — šiuo atveju laimingiausia išeitis, nes skubantį žmogų gali imti kamuoti daugybė fizinių negalavimų — širdies, kraujotakos ligos…
Tie žmonės, kurie sunkiau serga skubėjimu, jei taip galima pasakyti, pas mus nepatenka, nes savo ligą nuvertina. Dažniausiai tokie žmonės gydosi virškinimo sutrikimus, opaliges.
Ką patariate pas jus apsilankiusiesiems?
Paprastus, klasikinius dalykus, kuriuos, deja, ne taip lengva įgyvendinti: dvasines pratybas, subalansuoti poilsio ir darbo režimą, po darbo negalvoti apie darbą. Ir kad poilsis turi būti tikras poilsis, o ne jo imitacija. Kad vaikščiojimas po parduotuves nėra poilsio būdas, tai tik dar labiau išsekina ir išvargina. O jei jau nuolatos norisi skubėti, tai apsiauk sportbačius ir varyk, materializuok tą nerimą. Ir kraujagyslės bus sveikesnės, ir fizinio krūvio metu išsiskyrę endorfinai sukels euforijos pojūtį, sumažės nerimas, atslūgs įtampa.
Ar žmonės į jūsų patarimus nežiūri įtariai: nesinervink, sveikai maitinkis, sportuok — ai, visa tai mes jau žinome? Be to, ir laiko neturime…
Ir gerai, kad žiūri įtariai. Patarinėti lengviausia, sunkiau padaryti. Aš tik tiek galiu pasakyti, kad visų patarimų, kuriuos dalinu, aš ir pats laikausi. Kasdien sportuoju, ir tai padeda suvaldyti vidinį skubėjimą, kurio man taip pat netrūksta, jį racionalizuoti, susitvarkyti su savo pareigomis, kurių turiu nemažai, ir išlaikyti normalų darbingumą. Nuo skubėjimo esu pasveikęs jau seniai. Kaip sako mano kolegos, reikia susirasti savo individualų gyvenimo ritmą, kuris teiktų pasitenkinimą, o ne kančias.
Ką patartumėte tėvams, kad neužaugintų amžinai skubančių vaikų?
Vaikystėje atsiradę įpročiai ir būsenos yra labai gajos ir sunkiai nugalimos.
Daugelis tėvų išgyvena dėl to, kad per vaikams skiria per mažai laiko, tačiau ne visada gali ką nors iš esmės pakeisti. Tad kiekvieną bendravimo minutę reikia išnaudoti iki galo. Jei jau vaiką guldome (kiekvieni tėvai, kad ir kaip užsiėmę, juk guldo savo vaikus), tai reikia skirti laiką vien tik tam, o ne probėgšmiais raginti juos kuo greičiau atsigulti. Kad vaikas patirtų bent jau vieną stresą — keldamasis ryte. Ypač tai svarbu laikotarpiu nuo pusantrų iki trejų metų, kai formuojasi įgūdžiai visam gyvenimui, bet vaikas dar nesupranta racionalios argumentacijos. Vėliau, nuo trejų metų, galima išnaudoti ir verbalinę komunikaciją, nors ji mūsų bendravime ir tesudaro 8 proc.
Vakaruose taip pat susimąstoma apie lėtesnį tempą. Esu skaičiusi, kad ypač vaikams kenkia greitas „mėtymas” automobiliu iš vienos vietos į kitą: mokykla, namai, būrelis, gimtadienis. Esą jų dvasia nespėja paskui kūną ir „buksuoja”…
Apie tai nesu girdėję, tačiau bet kokiu atveju perėjimas iš vienos būsenos geriau už perkėlimą, tuomet kyla grėsmė išvis nieko nepajusti, nes dvasiškai tam būsime nepasiruošę.
Yra žmonių, kurie tiesiog negali ramiai išstovėti eilėje, ypač jeigu ji lėčiau juda. O jeigu kasininkė išeina iš kasos, tiesiog iš proto ima kraustytis. Ar tai koks atskiras sutrikimas, ar tas pats nerimas?
Tai gali būti ir panikos priepuolis, kuris žmogų gali ištikti ir parduotuvėje, ir viešajame transporte. Tokios būsenos psichoterapeutų gana sėkmingai yra gydomos.
Skubėti kenkia sveikatai
Skubėjimas, skubinimas, raginimas priskiriamas prie svarbesnių kasdienybės stresų. Stipriausias stresas pagal stresų skalę yra sutuoktinio mirtis, tačiau ši ir kitos nelaimės mus ištinka retai. Tuo tarpu skubėjimas lydi kasdien, kiekvieną minutę nuo gimimo iki mirties.
Stresą „atrado” kanadietis mokslininkas Hansas Silis XX amžiaus viduryje ir apibūdino jį kaip organizmo reakciją į jam keliamus reikalavimus. Šis mokslininkas taip pat pareiškė, kad stresas yra būtina gyvenimo sąlyga, nes nestimuliuojamas organizmas miršta. Šių laikų mokslininkai suskubo paneigti šią nuomonę — gydomuoju laikomas tik sportinis stresas.
Net mažiausią stresą lydi padažnėjęs širdies plakimas, padidėjęs kraujospūdis, hormonų pakitimai, padažnėjęs pulsas, greitesnis, paviršutiniškesnis kvėpavimas, virpančios rankos, prakaitavimas, įsitempimas, sustingimas, lydimas nestiprių skausmų, ypač nugaros, kaklo ir pečių srityje, nemalonūs pojūčiai skrandyje ir žarnyne, galvos skausmai. Elgesys ir veiksmai tampa skubūs, neapgalvoti, neplaningi, atsiranda polinkis į radikalumą, agresyvumą, prievartą ir t.t.
Nepamainomi streso palydovai: nekontroliuojamas maitinimasis, rūkymas, alkoholio vartojimas.
Tipiškos streso sukeltos ligos yra hipertonija, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, migrena, širdies (miokardo) infarktas, kai kurios imuninės alerginės ligos. Tyrimai įtikinamai rodo, kad žmonių, kuriuos ilgą laiką veikia intensyvus stresas, sergamumo ir mirtingumo nuo šių ligų rodikliai yra 1,8- 2,2 karto aukštesni.
Liaudies išmintis apie skubėjimą taip pat nekokios nuomonės. Tai patvirtina ne viena patarlė: skubėk lėtai; skubėjimas — klaidų tėvas; skubų darbą velnias renka; neskubėk, ir būsi pirmas.Vilniaus psichoanalizės ir psichoterapijos centro gydytojas Raimundas Alekna sako, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo tempas yra individualus, o mėginimai jį paspartinti sukelia įvairių negalavimų.
