Lenkiją ir Lietuvą sieja ta pati vyraujanti religija, panaši istorinė patirtis, mentalitetas, tradicijos bei politinė sistema. Kovoje dėl Nepriklausomybės abi šalys kėlė panašius tikslus, ir vis dėlto jų kelias abortų reglamentavimo srityje visiškai išsiskyrė.
Visais atžvilgiais artimos kaimynės įteisino kardinaliai priešingą politiką. Lenkijoje abortai beveik visiškai uždrausti (leidžiami tik atvejais, kai iškyla grėsmė motinos gyvybei, vaisiaus apsigimimo, išprievartavimo ar kraujomaišos atvejais). Tuo tarpu Lietuvoje ši procedūra iki 12 savaičių teikiama be didesnių apribojimų.
Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje ši tema politinėje arenoje absoliučiai ignoruojama. Paskutinį kartą gyvybės apsaugos prenatalinėje fazėje įstatymo projektas buvo įregistruotas tik 2005-aisiais Lietuvos lenkų (!) rinkimų akcijos lyderio V. Tomaševskio. Artėjant rinkimams prognozuojama, kad į Seimo daugumą sugrįš politinės kairės atstovai, tad artimu metu tikėtis rimtesnių politinių permainų neverta.
Kas galėjo lemti, kad tokios panašios šalys nepriklausomybės pradžioje pasuko skirtingais keliais?
Istorinis reglamentavimas
Paradoksalu, tačiau tarpukariu egzistavusi tvarka Lenkijoje buvo viena liberaliausių visoje Europoje.
1932 metais Lenkijoje buvo priimtas įstatymas, pagal kurį abortas buvo legalizuotas dėl medicininių aplinkybių ir pirmą kartą Europoje, esant kriminalinėms priežastims. Taigi šalis, šiuo metu turinti vieną griežčiausių abortų draudimų visoje Europoje, tuo metu priėmė palyginti liberalų įstatymą (netgi liberalesnį nei kai kurie įstatymo projektai, svarstyti 1990-aisiais).
Lietuvoje, priešingai nei Lenkijoje, tarpukariu abortai buvo uždrausti visiškai, išskyrus atvejus, kai gresia pavojus motinos gyvybei.
Sovietmečiu tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje galiojo komunistinės valdžios priimtas įstatymas, pagal kurį abortai iki 12 savaičių tapo prieinami beveik be apribojimų. Didžioji dauguma abortų buvo atliekama dėl „sudėtingų gyvenimo sąlygų“ priežasties, ir ši procedūra buvo nemokamai atliekama valstybinėse įstaigose, kaštus padengiant iš valstybės biudžeto lėšų.
Taigi akivaizdu, kad Lenkijoje nebuvo susidariusi abortų draudimo tradicija, galėjusi lemti skirtingą šiandienę praktiką. Vis dėlto, vertinant istorinę patirtį sovietmečiu, šių dviejų šalių situacijos nebuvo tapačios. Lenkija turėjo reliatyviai daugiau laisvės, todėl interesų grupės, nusiteikusios prieš liberalią abortų politiką, turėjo palankesnes sąlygas konsoliduotis ir pradėti veikti gerokai anksčiau nei Lietuvoje.
Skirtingi politinių partijų siekiai
Pradėjus byrėti sovietinei sistemai, Lenkijoje šiai problemai buvo skiriama gerokai daugiau dėmesio nei Lietuvoje. Nevienodas požiūris į abortų reglamentavimą tokiu „lūžiniu“ laikotarpiu ir galėjo nulemti dabartinę tvarką.
Lenkijoje atkreipti dėmesį į šeimos ir abortų politiką jau 1980–1981 metais siekė „Solidarumo“ judėjimas. Diskusijos atsinaujino 1989 metais, tačiau tik po 1991-aisiais metais vykusių rinkimų reikalai abortų draudimo klausimu ėmė judėti sparčiau. Buvo suformatuota katalikiškas vertybes palaikanti koalicija, kuri stengėsi, kad būtų įgyvendinta restrikcinė abortų politikos reforma.
1992-ųjų kovą parlamento svarstymui buvo pateikti du įstatymo projektai. Vieną iš jų inicijavo Katalikų–Tautininkų sąjunga, kitą – Lenkų moterų lyga. Dėl to meto parlamento sudėties Lenkų moterų lygos siūlymas buvo atmestas. Po ilgai trukusių diskusijų ir projekto modifikacijų, 1993 m. sausio 7d., Seimas patvirtino įstatymą, kuriame įtvirtinta abortų politika Lenkijoje veikia ir šiuo metu.
Lietuvoje negimusios gyvybės apsaugos klausimams posovietinės Lietuvos valdantieji skyrė gerokai mažiau dėmesio. Anot gyd. V. Rudzinsko, Sąjūdis prioritetais laikė ekonominio savarankiškumo, demokratizacijos, kultūros atgimimo siekius. Visuomenėje apie abortų problemą diskutuojama buvo daug, tačiau tuo metu neatsirado politinių jėgų, kurios šias diskusijas būtų perkėlusios į politinių sprendimų lygį. Netrukus į valdžią atėjo LDDP ir abortų politikos griežtinimas buvo pamirštas.
Šiandienė situacija Lietuvoje yra sovietmečiu egzistavusios praktikos tąsa. Lietuva net neturi įstatymo, reglamentuojančio abortų tvarką – 1994-aisiais sveikatos apsaugos ministro J. Brėdikio pasirašytas nėštumo nutraukimo tvarką apibrėžiantis įsakymas iš esmės tik pakartoja iki tol galiojusį sovietinį abortų reglamentavimą.
Skirtingi Lietuvos ir Lenkijos politinių partijų siekiai ir vertybės buvo vienas iš esminių veiksnių, nulėmusių abortų politikos skirtumus šiose šalyse. Lenkijoje politinės jėgos nėštumo nutraukimo klausimus laikė prioritetiniais. Jų vertybes atitinkantis įstatymas buvo priimtas nepaisant kairiųjų partijų bei feministinių organizacijų opozicijos. Tuo metu Lietuvoje valdžios atstovai esminėmis įvardijo kitas problemas, o politinę įtaką greitai susigrąžino kairiosios jėgos.
Katalikybės įtaka abortų politikai
Katalikų Bažnyčia Lenkijoje socializmo laikotarpiu išliko stipresnė ir laisvesnė negu Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusioje Lietuvoje. Taip pat svarbu tai, kad lenkai sugebėjo išsaugoti nesugriautas parapijas, kuriose buvo lengviau išlaikyti gyvą tikėjimą. Lietuvoje tai padaryti buvo gerokai sunkiau dėl griežtesnių tikinčiųjų persekiojimų.
Svarbus postūmis Bažnyčiai Lenkijoje buvo ir lenko popiežiaus paskyrimas. Būdamas popiežiumi Jonas Paulius II Lenkijoje apsilankė net devynis kartus. Svarbiausiu išsilaisvinimo momentu jis ragino savo tautiečius „restauruoti krikščionybę Europoje“, ir tai rado atgarsį nacionalinį pakilimą išgyvenusiose lenkų širdyse. Būtent Jonas Paulius II labai daug dėmesio skyrė gyvybės apsaugos klausimams, vystė kūno teologijos kryptį katalikų teologijoje, ne kartą skatino lenkus priimti abortus draudžiantį įstatymą.
Atkuriant Nepriklausomybę Lietuvai labiau rūpėjo kiti prioritetai. Abortų teisinio reguliavimo klausimas nebuvo patekęs į pagrindinių problemų ratą. Pirmą kartą viešai įstatyminio abortų reguliavimo klausimu Lietuvos Vyskupų Konferencija pasisakė tik 2002-aisiais, praėjus dvylikai metų po Nepriklausomybės atgavimo. Didelį vaidmenį suvaidino ir tai, kad pasaulinė organizacija „Už gyvybę“ atėjo į Lietuvą vėliau nei į Lenkiją, dėl to neberado tokios geros dirvos savo idėjoms skleisti.
Taigi, Lenkijoje Bažnyčia galėjo imtis didesnio vaidmens, nes nebuvo taip susilpninta sovietmečiu, turėjo didžiulį moralinį autoritetą – Joną Paulių II. Bažnyčios institucinis vaidmuo Lietuvoje buvo daug menkesnis, kas ir galėjo būti viena priežasčių, lėmusių tokius skirtingus kelius dvejose valstybėse.
Kas didesnis, tas stipresnis?
Kardinaliai priešingą abortų reguliavimą šiose šalyse galėjo lemti ir skirtinga laikysena tarptautinėje arenoje. Lietuvai, kaip mažai valstybei, daug sunkiau atsilaikyti prieš tarptautinių organizacijų diktuojamą liberalią abortų teisinę tvarką, tuo tarpu Lenkija sugeba geriau išlaikyti savo tapatybę.
Kun. A. Narbekovo teigimu, Lietuvoje veikia stipri įtaka, ateinanti iš ES struktūrų, ir stebina aklas Lietuvos politikų paklusimas vienokioms ar kitokioms direktyvoms.
Galima daryti prielaidą, kad Lenkija, būdama svaresnė žaidėja tarptautinėje arenoje, gali lengviau atlaikyti tarptautinį spaudimą, tuo tarpu Lietuva, neturėdama aiškios pozicijos šalies viduje, liberalią abortų politiką priima be didesnių diskusijų.
***
Didesnis praktikuojančių katalikų skaičius, stipresnė Bažnyčios institucinė įtaka lūžio momentu bei krikščioniškų politinių jėgų kryptingas siekis ginti negimusią gyvybę Lenkijoje davė rezultatų. Priimtas spendimas trumpam pakeistas 1997-aisiais, tačiau greitai buvo pripažintas kaip antikonstitucinis, ir abortų draudimas vėl įsigaliojo. Panašu, kad lenkai pasiryžę atlaikyti tarptautinių organizacijų spaudimą liberalizuoti abortų prieinamumą. Tam palanki ir viešoji nuomonė. Lenkija yra vienintelė šalis Europoje, kurioje yra daugiau nepritariančiųjų abortams, nei pritariančiųjų.
Akivaizdu, kad dabartinę tvarką Lietuvoje peržiūrėti būtina. Net Europos mastu pas mus galiojanti tvarka yra itin liberali, nesukelianti net menkiausių kliūčių pasidaryti abortą. Kitose Europos šalyse yra būtinas pokalbis su psichologu ir socialiniu darbuotoju ir/ar tam tikras laiko periodas, kurį reikia išlaukti, pareiškus norą nutraukti nėštumą.
Tai galėtų būti pirmasis žingsnis. Lenkijos pavyzdys rodo, kad kryptingas tikslo siekimas šioje srityje gali duoti realių rezultatų.
Straipsnis parengtas pagal kolektyvinį TSPMI lyginamosios politikos kursui rašytą darbą tema „Abortų politikos skirtumai Lenkijoje ir Lietuvoje”.
