Prievartaujantis vyras yra emociškai nestabilus
Išprievartavimai, įvykdyti „seksualinių maniakų” iš tikrųjų sudaro labai mažą visų prievartavimų dalį. Nežiūrint to, „tikru” prievartautoju žmonės linkę laikyti psichopatą. Taip galvojant, auka tikra to žodžio prasme moteris gali būti laikoma tik tuomet, jei buvo išprievartauta psichopato. Visi kiti seksualinės prievartos atvejai suprantami kaip provokuojančio moterų elgesio pasekmė. Jeigu visi prievartautojai yra psichopatai, tai bet kuris protiškai sveikas vyras, kuris verčia moterį turėti su juo lytinius santykius, gali racionalizuoti savo elgesį tokiomis eilutėmis kaip: „ji tikrai to norėjo”, „ji išprovokavo mane”, „jei ji nebūtų norėjusi, to nebūtų atsitikę”. Šis požiūris pateisina daugelio vyrų agresyvų seksualinį elgesį, nelaikant jo seksualine prievarta.
Ar ši populiari nuostata yra teisinga?
Jei seksualinė prievarta kyla ne dėl vyrų psichinių sutrikimų, tai kas tada yra nusikaltėlis? Duomenys apie lytinius nusikaltėlius rodo, jog jie yra normalūs vyrai, turintys didesnį polinkį priešiškumui ar agresijai. Amiro tyrime tarp 1 292 lytinių nusikaltėlių Filadelfijoje buvo rasta tik keletas emociškai nestabilių vyrų. Psichopatiški asmenys sudaro mažiau negu vieną procentą ištirtų prievartautojų. Remiantis vienu didelės apimties tyrimu, 87% nuteistų prievartautojų dar iki 26 metų amžiaus buvo teisti už kai kuriuos nusikaltimus. Apie pusę visų šių ankstesnių prasižengimų sudarė seksualiniai nusikaltimai. Nors šie duomenys buvo gauti tik apie tuos vyrus, kurie buvo pripažinti kaltais, bendra visiems jiems yra tai, kad jų problema paauglystėje buvo ignoruojama, nors ir buvo pasireiškusi.
Kiti duomenys apie prievartautojus gauti iš įvairių šaltinių. Buvo surinkta informacija iš tų vyrų, kurie niekada nebuvo oficialiai suimti, tačiau vėliau atpažinti ir apklausti sveikatos darbuotojų ir kitų tyrinėtojų. Prievartos krizių centrai bei kitos savipagalbos grupės turi informaciją, kurią prievartautojas savanoriškai pateikė aukai prievartavimo metu. Be to, tyrimų, apžvalgų ir interviu metu buvo surinkta daug duomenų iš vyrų, neidentifikuotų prievartautojais, tačiau prisipažinusių, jog savo santykiuose su moterimis naudojo seksualinę prievartą.
Gauta informacija yra stulbinanti. Viename Kento Universiteto tyrime 4 % apklaustųjų vyrų teigė, jog naudojo smurtą, siekdami sekso. Kiti 27 % pripažino naudojęsi mažesniu fizinės ar emocinės jėgos laipsniu, jei moteris nebuvo nusiteikusi seksui. Kituose tyrimuose, atliktuose Šiaurės Amerikoje (paprastai stovyklavietėse, įskaitant 1981 m. tyrimą Manitobos Universitete), du trečdaliai apklaustųjų vyrų prisipažino, jog būtų vertę moterį prieš jos valią turėti lytinius santykius ar net išprievartavę ją, jei būtų įsitikinę, jog jie nebus sugauti ir nubausti.
Dabartiniai tyrimai taip pat rodo, jog moterų, per savo gyvenimą patyrusių kurią nors seksualinės agresijos formą, skaičius yra labai didelis. 1980 m. Vakarų Virginijos Universiteto tyrimas atskleidė, jog 38 % tirtų moterų buvo seksualinės prievartos aukomis. Tyrimas Vinipege parodė, jog tokių moterų yra 27 %. 1972 m. Teisės įgalinimo administracija ir Jungtinių valstijų gyventojų surašymo biuras aptiko vienodai aukštus seksualinės agresijos rodiklius, kai jie apklausė 25 000 žmonių iš dvidešimt šešerių Jungtinių Valstijų miestų. Akivaizdu, jog visi tokių agresijos aktų nusikaltėliai nėra psichopatai, nes tokiu atveju būtų tikra proto sutrikimo epidemija Šiaurės Amerikos vyrų populiacijoje! Seksualinė agresija yra pernelyg būdingas mūsų kultūrai bruožas, kad nurašytume ją kaip ligą. Štai kodėl yra svarbu peržiūrėti tuos mūsų visuomenės požiūrių aspektus, kurie palaiko ir pateisina seksualinį agresyvumą.
Vyrai prievartautojai išsirenka tas aukas, kurių jie nepažįsta
Remiantis šia prielaida, tiktai nepažįstamųjų įvykdyti nusikaltimai pripažįstami, o seksualinė agresija sueities metu santuokoje ar vieno iš šeimos narių atžvilgiu, nelaikoma tikru išprievartavimu.
Nuomonė, jog prievartautojai renkasi tik svetimas moteris, ragina vyrus nekreipti dėmesio į agresyvų elgesį parodytą moteriai, kurią jie gerai pažįsta. Tada savo elgesį jie gali racionalizuoti kaip normalią vyro ir moters bendravimo dinamiką – kartais moteris lytiškai aktyvi, o kartais yra verčiama lytiškai santykiauti.
Toks supratimas kelia daug problemų moterims – jos gali vengti situacijų, kuriose galimi susidūrimai su nepažįstamaisiais ir būti nepasiruošusios susidoroti su situacija, kai seksualinė agresija plaukia iš joms pažįstamo žmogaus. Ši nuostata taip pat atsispindi tėvų duodamuose patarimuose savo vaikams – jie mokomi neimti saldainio iš svetimo, nesėsti į svetimo vairuojamą automobilį. Nors šis patarimas yra reikšmingas ir sektinas, didžioji seksualinės agresijos vaikų atžvilgiu dalis, 50 – 70 %, yra įvykdyta kurio nors iš jiems pažįstamų žmonių – tėvų, patėvių, globėjų, vyrų giminių arba artimų šeimos draugų. Vengti kalbėti apie tai – reiškia palikti vaikus nepasiruošusius susidoroti su šiomis labiausiai tikėtinomis situacijomis.
Tikėti nuostata, kad prievartautojai ieško aukų, kurių jie nepažįsta, reiškia kreipti dėmesį tik į labai mažą įvykdytų nusikaltimų dalį. Tai neparengia moterų ir vaikų efektyviai priešintis nusikaltimams vyrų, kuriais pasitiki ir iš kurių galėtų laukti apsaugos.
Ar ši populiari nuostata teisinga?
Tyrimai Ontario prievartos krizių centre atskleidė, jog tik 27 % prievartautojų buvo visiškai nepažįstami aukai, tuo tarpu 23 % buvo mažai žinomi, 12 % buvo kaimynai ar bendradarbiai, 23% buvo artimi draugai, šeimos nariai ar šeimos draugai. Kanados konsultacinė moterų padėties taryba praneša, jog tik trečdalis užpuolimų yra įvykdoma nepažįstamųjų. Moterų apklausoje viena iš šešių teigė, jog buvo užpulta vyro, kurį ji manė esant draugu. Pokalbiai su policija kituose Kanados miestuose padidino šį procentą iki 80. Nors šie skaičiai patvirtina, jog nepažįstamųjų išprievartavimai sudaro tik mažą visų išprievartavimų dalį, didžioji dalis įvykių, kurie užregistruoti policijoje – nusikaltimai, įvykdyti nepažįstamųjų. Tai rodo aukų nuogastavimus, jog artimųjų lytinė prievarta teisėsaugos struktūrų gali būti nepripažinta nusikaltimu.
Mažuma pripažintų kaltais prievartautojų viešai demonstruoja šią nuostatą. Pavyzdžiui, dabartiniame Kanados filme „Šis filmas yra apie prievartą” vyrai pareiškė, jog aukas pasirinko todėl, kad jos buvo kaimynystėje. Kadangi tiktai apie 10% užpuolimų yra registruoti policijoje ir tiktai dalis nusikaltėlių nuteisiama, yra klaidinga teigti, jog tokia yra daugumos prievartavimo atvejų dinamika.
Vyrai prievartauja, nes turi nekontroliuojamus seksualinius poreikius
Ši nuostata apibūdina prievartavimą kaip grynai seksualinį aktą – seksualinių poreikių frustraciją. Tuomet prievartautojas – savo paties seksualinių potraukių auka, o už pasekmes tenka atsakomybė moteriai. Šis prietaras visiškai ignoruoja faktą, jog seksualinė prievarta pirmiausia yra priešiškumo aktas.
Kaip ir nuostata, jog prievartautojai yra psichopatai, šis įsitikinimas atleidžia vyrą nuo bet kokios atsakomybės už savo veiksmus – visa kaltė tenka pačiai vyriškojo seksualumo prigimčiai. Toks požiūris dažnai yra palaikomas ir teisėsaugos institucijose. – Jungtinėse Valstijose šešis mėnesius atidėliotame nuosprendyje jaunam vyrui, kaltinamam už dviejų moterų išprievartavimą, teisėjas nurodė lengvinančią aplinkybę: „Jūs esate nelengvame amžiuje ir buvote nugalėtas savo paties seksualinių troškimų”.
Sutikdama su prietaru, jog seksualiniai vyrų instinktai reikalauja greito ir dažno patenkinimo, moteris tampa truputį daugiau nei pasyvi vyriškųjų seksualinių instinktų priėmėja – ji pastatoma į vyro seksualinių reikmių aptarnautojos poziciją.
Kita potekstė, kylanti iš šios populiarios nuostatos, yra ta, kad moterys kažkokiu būdu yra atsakingos už seksualinio instinkto atsiradimą. Kadangi vyras pagal šį mitą negali kontroliuoti savo seksualinių jausmų, moteris turi mokytis atsargumo savo elgesyje – flirtas, bučiniai ar lietimas gali sukelti vyrui nekontroliuojamą seksualinių santykių siekimą, o tuo pačiu ir agresiją.
Vyriškosios lyties studentų tyrimas iliustruoja, kaip dažnai vyrai kaltina moteris dėl jų pačių veiksmų. Visi vyri pripažino, jog mažiausiai kartą iš pasitaikiusių atvejų jie vertė moterį turėti su jais santykius prieš jos valią. Savo pačių elgesį jie pateisino sakydami, jog nors teisine prasme prievartavimas ir įvyko, kalta dėl to buvo moteris. Jų požiūriu, moters dalyvavimas seksualinėje įžangoje reiškė, jog ji norėjo lytinių santykių.
Tiek vyrai, tiek moterys turėtų suprasti, kad seksualumą gali kontroliuoti abi lytys ir kiekvienas asmuo turi teisę atsisakyti bet kokių nepageidaujamų tolimesnių žingsnių bet kuriuo seksualinio bendravimo momentu.
Ar ši populiari nuostata teisinga?
Mintis, jog seksualinis vyrų potraukis yra intensyvus ir nekontroliuojamas, pateisina agresyvumą jų elgesyje. Tiek Jungtinėse valstijose, tiek Kanadoje atlikti tyrimai parodė, kad dauguma prievartavusių vyrų turėjo normalų seksualinį gyvenimą – nuolatines partneres ar ryšius. Faktai rodo, kad nors šie vyrai ir nebuvo seksualiai apriboti, jie parodė daugiau nei vidutinišką priešiškumo ir agresijos laipsnį.
Tai, kad prievartautojai yra veikia impulsyviai, tuomet kai seksualinės frustracijos lygis tampa netoleruotinas, buvo paneigta. Per 1 200 prievartos atvejų tyrimas Jungtinėse valstijose parodė, kad 80 % išprievartavimų yra planuoti iš anksto ir nėra tik seksualinio susijaudinimo rezultatas. Britų Kolumbijos šaltiniai teigia, kad iš anksto numatyti yra 58% užpuolimų, įvykdytų vieno užpuolėjo, 83 % – įvykdyti dviejų užpuolimo dalyvių, 90 % – trijų ar daugiau užpuolimo dalyvių.
Tai leidžia suprasti, kad prievartavimas nėra nekontroliuojamų seksualinių poreikių rezultatas. Seksualinės agresijos šaknys glūdi mūsų visuomenės nustatytų vyrų ir moterų rolių ypatumuose, o ne seksualiniuose asmens jausmuose ar frustracijose.
Kiekvienas vyras, kuris jėga rodo seksualinį dėmesį moteriai prieš jos valią, yra prievartautojas ir turi būti laikomas tokiu.
