Mažylio krūtinėje – svetima širdis

Vaikui – treji su puse, o jo širdelei – septyneri metai. Kaip suprasti šią skaičių ekvilibristiką? Tai paaiškinti gali ne genetikai, o transplantologai, sudėtingiausias operacijas sugebantys atlikti net naujagimiams.

Negali sakyti tiesos

Ketvirtus metus įpusėjęs Renatas – jau didelis berniukas, bet jis niekaip negali suprasti, kodėl mama neleidžia žaisti, bendrauti su kitais vaikais. Jo amžiaus berniukai ir mergaitės eina į darželį, bėgioja kieme, o jam – negalima. Kodėl?

Į šį Renato klausimą jo mama Svetlana Ciunelis visos tiesos pasakyti negali. Vaikui būtų sunku suprasti, kad jo krūtinėje plaka ne jo paties širdelė, o kito vaiko. Jį Renatas turi tarsi amžiną draugą visam gyvenimui – donoro širdis įsodinta prieš dvejus metus. Tuomet Renatui nebuvo nė pusantrų.

Nuo to laiko berniuką būtina akylai saugoti nuo infekcijų, todėl jam ir neleidžiama bendrauti su kitais vaikais. Jie gali būti sveiki, bet turintys bakterijų ir virusų.

Kad ir kaip savo sūnų mama saugotų, pastaruosius tris mėnesius jie abu vėl gyveno ligoninėje, Vilniaus Santariškių klinikose. Negana pasigaunamų infekcijų, Renato organizmas, net ir slopinant imunitetą, pradėjo priešintis įsodintam svetimam organui. Į tokį tarsi užburtą ratą patenka žmonės po organų transplantacijos.

Patenka į užburtą ratą

„Buvo prasidėjusi širdies atmetimo reakcija”, – pastaruoju metu užklupusių negalavimų priežastį įvardija S.Ciunelis.

Iš ligoninės ji su sūneliu grįžo praėjusią savaitę. Joje atsidūrė Renatui sukarščiavus.

„Į ligoninę patekome dėl infekcijos. Paaiškėjo, kad ji labai greitai padarė savo juodą darbą, pakenkdama mums dovanotai širdelei”, – liūdnai kalba S.Ciunelis.

Moteris pasakoja, kad visus tris mėnesius ji su sūneliu buvo atskiroje palatoje. Per tą laiką berniukui buvo taikomas naujas donorinio organo atmetimo metodas – fotoforezė.

„Tai metodas, kai iš ligonio paimtas kraujas apšvitinamas ultravioletiniais spinduliais ir vėl sulašinamas ligoniui”, – paaiškino Vilniaus Santariškių klinikų Širdies chirurgijos ventro gydytoja Rita Sudikienė.

Dabar Renatui vėl reikia gerti dar daugiau vaistų, nuolat tikrinti sveikatą. Moteris žino, kad jos sūnui imuninės sistemos slopinamuosius vaistus reikės gerti visą gyvenimą, kad organizmas nesipriešintų svetimam organui. Silpninama imuninė sistema nesugeba priešintis virusams ir bakterijoms.

„Taip ir gyvename”, – sako S.Ciunelis, dėl sūnaus priežiūros negalinti niekur dirbti. Ji turi pragyventi iš vaiko priežiūros pašalpos.

„Išgyventi sunku”, – pripažįsta moteris.

Vis dėlto didžiausias jos gyvenimo džiaugsmas – Renatas. Dvejus metus po širdies transplantacijos jis buvo palyginti sveikas. Turi gerą apetitą, mėgsta viską, kas skanu. Ribojant pramogas ir bendravimą, Renatas įprato žiūrėti animacinius filmukus. Mėgstamiausi – „Šrekas”, „Tomas ir Džeris” ir „Ratai”. Pastarasis – dėl mašinų, nes Renatas svajoja turėti didelį pultu valdomą džipą. Kol jo neturi, valandų valandas gali sėdėti prie lango ir stebėti pravažiuojančias mašinas.

Vaistai širdies nesumažino

Ir vis dėlto grįžtame prie skaudžių temų. Kas gi atsitiko, kad tokiam mažam vaikui reikėjo persodinti širdį?

„Renatas gimė su labai didele širdimi. Kai jam, metų ir keturių mėnesių kūdikiui implantavo donoro – penkerių metų berniuko širdį, krūtinės ląstoje liko dar daug laisvos vietos. Renato širdis buvo kaip didelio vyro”, – pasakoja S.Ciunelis.

Gydytoja R.Sudikienė patikslina, kad Renatui buvo diagnozuota hipertrofinė kardiomiopatija. Tai širdies raumens liga, pasireiškianti širdies struktūros ir funkcijos pokyčiais. Dėl jos vystosi širdies raumens silpnumas, lemiantis širdies veiklos nepakankamumą.

„Dėl to širdis nesugeba aprūpinti organų krauju ir deguonimi. Gelbstint gyvybę kitos išeities nėra – tik transplantacija, nes vaistai padeda tik laikinai”, – aiškina gydytoja R.Sudikienė.

Gydytojos paciento Renato mama S.Ciunelis mano, kad jos sūnaus ligą lėmė paveldėjimas. Renato tėvelio širdis nesveika, implantuotas stimuliatorius. Netikras Renato trylikametis brolis iki dešimties metų augo sveikas, o dabar jo širdis taip pat plečiasi.

„Dar prieš gimdymą gydytojai buvo nustatę, kad Renato širdis nesveika. Nuo gimimo tris mėnesius jis augo inkubatoriuje, kai suėjo keturi mėnesiai – operavo širdies ydą. Gydytojai galvojo, kad širdelę sumažins vaistais, bet jie nepadėjo”, – pasakoja Renato mama, tarsi viskas būtų buvę tik vakar.

Po to berniukas užsikrėtė rotavirusu. Vos išgyveno, nes nuo šio viruso labai nukentėjo nesveika vaiko širdis.

Mama dievina medikus

„Gydytojai jau ketino prijungti dirbtinę širdį, bet, sveikatos būklei šiek tiek pagerėjus, nusprendėme laukti donoro organo. Bijojau visko, juolab transplantacijos. Gydytojų klausinėjau: gal kokia nors kita išeitis yra? Gydytojai niekuo kitu padėti negalėjo”, – apie skaudžius išgyvenimus pasakoja S.Ciunelis.

Kankinama šių dvejonių ji gyveno pusę metų, kol atsirado Renatui tinkama donoro širdis. Beveik visą tą laiką jiedu gyveno ligoninėje. Trumpam išleisdami namo gydytojai mamą perspėdavo, kad jos sūnus gali mirti bet kurią dieną, taip ir nesulaukęs donoro širdies, ir joks gaivinimas nebepadės.

„Ligoninėje buvo drąsiau”, – prisimena moteris, gyvenusi taip, lyg sapnuotų patį baisiausią sapną.

Ar nudžiugo, kai ją su sūneliu pakvietė transplantacijai? Svetlana atsako neigiamai: jai buvo pasakyta, kad vaikas operacijos gali neištverti.

„Prieš mus operuotas vaikas neatlaikė”, – Svetlanos balse nuskamba liūdesys. Jį keičia linksmesnė gaida: Renatas transplantaciją ištvėrė, ji buvo sėkminga.

„Tik keturias paras gulėjome reanimacijoje, mėnesį – paprastoje palatoje, ir viskas. Po to net metus gyvenome be jokių ligoninių, tik ambulatoriškai kartą per mėnesį sveikatą tikrino”, – pagerėjusia vienturčio sveikata džiaugėsi S.Ciunelis.

Gražios ateities viltys

Dabar Renato mama viliasi, kad augdamas sūnus tvirtės, didės jo atsparumas infekcijoms ir pakantumas svetimų žmonių dovanotai jų mirusio vaiko širdžiai. Medikus moteris dievina, nes tik jų dėka turi sūnų.

„Renato sveikatos būklė po transpantacijos labai gera, jis – stipriausias iš visų ligoniukų, tik infekcijos koją kiša. Apskritai naujagimiai donorų organus toleruoja geriau, nes jų imuninė sistema dar nėra brandi. Dabar atmetimo reakciją Renatui pavyko sustabdyti. Tam yra naujų vaistų ir metodų. Renatas namo išvažiavo kaip visai sveikas vaikas. Manau, kad prognozė visai nebloga – jis gali gyventi ir gyventi”, – nudžiugino gydytoja R.Sudikienė.

Kodėl reikia persodinti?

Širdies transplantacija yra efektyviausias nepagydomo vaikų širdies nepakankamumo dėl kardiomiopatijos ir įgimtų širdies ydų gyvybės gelbėjimo metodas. Iki 20 proc. vaikų, operuotų dėl įgimtų širdies ydų, išsivysto širdies nepakankamumas.

Vilniaus širdies chirurgijos centre nuo 2001 m. atliktos penkios širdies transplantacijos vaikams: dviem – metų amžiaus, vienam – aštuonerių ir dviem – keturiolikos metų amžiaus. Iš jų vienam pacientui transplantacija atlikta dėl įgimtos širdies ydos, keturiems – dėl kardiomiopatijų.

Dviem ligoniams širdies transplantacija buvo pirminė operacija, kitiems dviem – po dirbtinio skilvelio prijungimo. Vienai ligonei dirbtinis skilvelis dėl tromboembolinių komplikacijų buvo keistas tris kartus.

Pagrindinės komplikacijos po širdies transplantacijos: atmetimo reakcija, infekcija ir imunosupresinio gydymo šalutinis poveikis.