REXSAN

Lyderiais negimstama

Kalbėdami apie mažuosius lyderius, dažnai mes iš tiesų kalbame ne apie ką nors kitą, o apie didžiulį norą dominuoti ar netgi „chamiškumą“. Tikroji lyderystė – visai kas kita.

Lyderystė – sąmoningas procesas, ir prasideda tada, kai atsiranda sąmoningas noras išsiskirti iš kitų. Lyderiui būdingos tam tikros savybės, tokios kaip savimonė, savidrausmė, atsakomybės jausmas. Šis žmogus nesunkiai suburia aplink save grupę, kuri jam paklūsta – beje, ne iš baimės ar ko kito, o iš noro eiti koja kojon su juo. Vaikystėje tokių savybių mažieji dar nebūna išsiugdę, todėl kalbėti apie lyderystę dar gana anksti – greičiau tai bandymas dominuoti, norint pasiekti savo tikslą. Norėdami sužinoti, ar auginate tikrąjį lyderį, turėsite palaukti iki paauglystės.

Lyderystės pamatai šeimoje

Kaip tampama lyderiu? Nemažai žmonių šventai įsitikinę, kad viską lemia genai. Turime vienus nuliūdinti, o kitus gal nudžiuginti – bet tokio geno kol kas atrasta dar nėra. Lyderiais negimstama. Kaip rodo daugybė tyrimų, lyderystė, kaip ir daugelis kitų dalykų, susiformuoja ne kur kitur, o šeimoje. Viską lemia joje formuojamos vertybės. Viena iš jų – vaiko tikėjimas savimi, savo jėgomis. Nuo to bene labiausiai priklauso mažo žmogučio emocinė savijauta ir laimėjimai. Ne mažiau svarbi pagarba – tiek sau, tiek ir kitiems. Tai tam tikri įgūdžiai, kuriuos būtina pradėti lavinti kuo anksčiau. Todėl nebijokite savo atžalos apgaubti meile (bet ne lepinimu, kai vaikas gauna visko, ko jis užsinori, kai šeimoje nėra aiškių taisyklių ir tvarkos!), dėmesiu (tik ne perdėta globa ir kontrole, neleisdami vaikui rizikuoti ar išbandyti naujų dalykų!) ir apdovanoti pagyromis (tik girti reikėtų ne už nuveiktą darbą ir rezultatą, o už pastangas, antraip mažyliui padarysite meškos paslaugą – jis pradės manyti, kad jau viską sugeba ir nenorės tobulėti toliau).

Jauniausias brolis – lyderis?

„Betgi visus vaikus vienodai mylime, dėl visų vienodai stengiamės – juk nėra skirtumo, kurį pirštą pjautume, visus vienodai skaudės“, – jau dabar girdžiu tėvų priekaištus, neva visas jie atžalas augina ir auklėja vienodai, o štai po kurio laiko, žiūrėk, ima ir paaiškėja, kad vienas iš jų yra neginčytinas lyderis, o kitas bijo ir žodį per darželio šventę garsiau ištarti, ką jau kalbėti apie sudėtingą ketureilį. Pasirodo, viskas su tomis vertybėmis yra gerai – greičiausiai visų vaikų jos yra tos pačios ar bent jau panašios, tik skiriasi jų elgsena ir gebėjimas tam tikrus dalykus panaudoti. O sulaukus paauglystės geriausiai išryškėja, ką konkrečiai vaikas gali ir moka panaudoti. Nepamirškime ir aplinkos įtakos, kuri taip pat formuoja vaiką kaip lyderį, ne vien šeima. Toji aplinka – draugai, mokytojai, gyvenimiškos situacijos – kiekvieno iš brolių ar sesių būna kitokie.

Kartais mes, suaugusieji, nepastebime, kaip įduodame mažam žmogučiui į rankas galingą įrankį. Pavyzdžiui, vaikui vakarėlio metu pavyko tinkamai pajuokauti. Suaugusieji jaunąjį humoristą pagyrė ir taip jį įaudrino. Kitąkart vaikas pats pradės ieškoti būdų, kaip dar kartą tą pakartoti. Ir tai visiškai nėra susiję su šeimos vertybėmis. Jos gali būti panašios, bet jas gali susiaurinti arba praplėsti (o tai būna kur kas dažniau) išorinis pasaulis. Galbūt vienas iš vaikų daugiau bendrauja su teta ar seneliais, mokykloje sutiktu kokiu nors ypatingu, jam tapusiu autoritetu suaugusiuoju. Taip mažo žmogučio vertybių skalė gali gerokai prasiplėsti.

Ar drovuolis jau „nurašytas“?

Vaikystėje lyderystė – labai kintamas dalykas. Kaip ir suaugusieji, mažieji gerai jaučiasi tam tikrose situacijose. Ir jei vienoje situacijoje vaikas bus tarsi žuvis vandenyje, kitoje gali būti baikštus ir nedrąsus. O tai reiškia, kad pakliuvęs į jam patogią ir atitinkančią jo būseną ir įgūdžius situaciją, mažylis iš to baikštaus vaiko greitai gali tapti lyderiu, ir atvirkščiai – net ir pats drąsiausias vaikas, susidūręs su jam nauja veikla, gali palūžti ir nesusitvarkyti su iššūkiu. Skirtumas tik tas, kad žmogus, kuris yra bent kartelį pabuvęs lyderiu, šios pozicijos sieks ir kitose srityse. Tuo tarpu tas, kuris nėra ragavęs lyderystės skonio, greičiausiai net nedrįs pabandyti to padaryti, teisindamasis, kad neva jis nėra gimęs būti lyderis.

Tačiau tai nėra tiesa. Pasak amerikiečių psichologo Hovardo Gardnerio, egzistuoja inter (vidinis) ir intra (išorinis) intelektas. Turintieji inter intelektą yra gana drovūs ir baikštūs išorinėje erdvėje, tačiau puikiai pažįsta save, gali lengvai susikaupti.

Tuo tarpu turintieji intra intelektą mažiau pažįsta savo vidinę būseną, netgi gali turėti mažiau kai kurių įgūdžių, nes jiems svarbiausia – būti tarp žmonių, būti matomiems, todėl pastarieji puikiai jausis viešoje erdvėje. Tačiau nepaisant to, kad turintieji inter intelektą bus drovesni ir baikštesni viešoje erdvėje, jie, puikiai jausdamiesi tam tikrose srityje (pavyzdžiui, jiems seksis dainuoti, groti, piešti, sportuoti, siekti mokslo aukštumų), taip pat gali tapti komandos dvasia ir lyderiu.

Beje, turinčiųjų tik vienos rūšies intelektą praktiškai nėra – visi mes turime truputį vieno ir truputį kito intelekto. Ir tik nuo suaugusiųjų priklauso, kuri intelekto rūšis bus labiau išpuoselėta ir išlavinta. Tėvų atsakomybė didžiulė – tai jiems teks pastebėti ir skatinti stipriąsias mažo žmogučio savybes ir tikėjimą savimi ir savo jėgomis.

Darželių lyderiai – auklėtojų „nuopelnas“

Deja, pernelyg mažai yra tokių darželio grupių, kuriose nebūtų to vienintelio – geriausio iš geriausių, kurio ir piešinukas dailesnis, ir eilėraštis išraiškingesnis, ir daina skambesnė. „Jis – tikras mūsų grupės lyderis“, – garsiai įvardija auklėtoja, greičiausiai nė neįtardama, kad tokiu būdu ji ne tik „nurašo“ kitus grupės vaikus, bet ir padaro meškos paslaugą pačiam vadinamajam grupės lyderiui. Aišku, girdėti nuolatines pagyras – tai tas pats, kas širdį medumi patepti. Ne tik mažylio tėvams. Kai vaikas girdi, koks jis šaunus, suaugusiųjų padrąsintas mažasis stengiasi toks ir būti. Tačiau kas bus, jeigu tam geriausiajam ims ir nepavyks… O juk kada nors taip tikrai bus. Žmogus – ne robotas, jis negali visose srityse būti geriausias. Todėl darželio auklėtojų pareiga – nė vienam darželinukui neužkrauti šios naštos ir mokyti vaikus bendradarbiauti, kad šie suprastų, jog skirtingi žmonės, veikdami kartu, gali nuversti kalnus. Japonai turi išties vertą dėmesio patarlę – „Išlindusią vinį reikia įkalti“. Kitais žodžiais tariant, per stiprią lyderystę reikia truputį nuslopinti, kad žmogus labiau stengtųsi ir imtų daryti daugiau nei šiandien gali. Skatinti lyderystę – žalinga. Ji ir be suaugusiųjų pagalbos prasiskins sau kelią. Todėl grupėse reikėtų vaikams skirti kuo daugiau bendrų vaidmenų, kiekvienąkart keičiant lyderį. Ir jei vienas mažylis ką nors moka puikiai, reikėtų ne mėgautis jo galėjimu, o skirti tokias užduotis, kurios jam būtų tarsi iššūkis, ir priešingai – nemokantiems suteikti galimybę pabandyti. Kas žino – galbūt tas daugelio „nurašytas“ mažas žmogutis ims ir atsiskleis kaip tam tikros srities lyderis.

Smėlio dėžės vadeiva ar chamas?

Kartais suaugusiųjų pasaulyje vyriškumu ir lyderiste laikomas ne kas kita, o chamiškumas. Turbūt daugeliui gerai pažįstama situacija, kai kieme bamblys rėkdamas bando įvesti tvarką ir duoti nurodymus smėlio dėžės draugams: „Tu dabar kask su kastuvėliu, o mes su Audrium važinėsimės mašinytėmis.“ Tėveliai trina rankas – auga tikras lyderis. Neapsirikite – tas, kuris garsiai rėkia, nėra lyderis. Jis – greičiau agresyvus. O toleruodami tokį mažylio elgesį mes skatiname ne lyderystę, o generolo elgseną ir paklusnumą. Norėdami formuoti tikrojo lyderio savybes, pasistenkite išmokyti vaiką gebėti dalytis ir spręsti konfliktus, kad jie būtų išspręsti taikiai ir neįžeidžiant kito žmogaus. Tik paskui mėgiamą lyderį žmonės seka per ugnį ir vandenį.

Konfliktuojantys lyderiai – nebe lyderiai

Nutinka ir taip, kad šalia vienas kito atsiduria ir keli lyderiai. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Kiekvienas jų turi savo grupę, kuri juo tiki ir pasitiki. Tačiau vaikai dažnai pradeda konfliktuoti – čia jie draugauja, čia jau nebe. Jei du lyderiai konfliktuoja tarpusavyje, jie automatiškai nebėra lyderiai, nes jie išbalansuoja visą grupę. Tikras lyderis yra labai lankstus, turi savo tvirtą poziciją, moka argumentuoti ir sugeba taip išsisukti iš kiekvienos situacijos, kad jis būtų vienas lyderis ir grupė liktų su juo. Vaikai paprastai argumentų dar neturi, o ir argumentuoti dar nemoka, todėl dažniausiai sako: „Aš tau taip sakau, nes mano mama arba tėtis taip sakė. Ir taškas.“ Bet gi kito vaiko tėvai sakė kitus dalykus. Ir čia tas argumentas jau nebeveikia. Kas kita, paauglystė. Vyresni vaikai jau sąmoningi, geba mąstyti patys, todėl jau būna parengę savo argumentus. „Man kažkas sakė“ pradeda keisti „aš taip manau, esu įsitikinęs“.

Kad dominuojantys vaikai nesukeltų diskomforto kitiems grupės nariams, labai svarbus suaugusiojo vaidmuo. Nusileidinėjimai vienas kitam – pats blogiausias būdas išlaikyti gerus santykius ir harmoniją. Nusileidęs jausis pralaimėjęs, o pralaimėtojas paprastai visada laukia laiko, kada galės atkeršyti. Todėl vaikus nuo mažens reikia mokyti susitarimų, argumentų, skatinti, kad kalbėtų faktais, ieškotų sprendimų, nepažeisdami nė vienos šalies interesų. Svarbu mokytis spręsti konfliktus taikiai, o ne pasitraukti.

Renata Maslauskienė, konsultavo vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys

TAIP PAT SKAITYKITE