Kunigas Ričardas Doveika pateikia, kaip pats sako, paprastą, kvapnų, skoningą ir, svarbiausia, nebrangų patiekalą tinkantį šeimyniniai išvykai ar draugų susibūrimui – baklažanų užkandėlę.
6–8 porcijoms pagaminti reikės:
3 vidutinio dydžio baklažanų,
1 česnako galvutės,
šaukštelio maltų juodųjų pipirų (kunigas rekomenduoja kvapnų penkių rūšių pipirų mišinį),
šaukštelio druskos,
majonezo,
pluoštelio krapų,
aliejaus kepimui.
Baklažanus supjaustome juostomis išilgai, paskui vidutinio dydžio kubeliais. Įkaitiname keptuvę su aliejumi. Aliejaus reikia gana daug, kad užpildytų visą keptuvės dugną. Sudedame baklažanus ir kepame, kol suminkštės.
Kol kepa baklažanai, atskirame inde pagaminame padažą. Česnako galvutę nuvalome ir susmulkiname česnakų trintuve arba smulkiai supjaustome. Supjaustome ir pluoštelį krapų. Baklažanams apkepus iki auksinės spalvos ir suminkštėjus, įdedame į plastmasinį indą ir sumaišome su padažu: smulkintais česnakais ir krapais, šaukšteliu pipirų ir druskos ir 4–5 dideliais šaukštais majonezo. Viską gerai išmaišome. Paruoštą karštą patiekalą apvyniojame rankšluosčiu ir padedame šiltai visai nakčiai.
„Kartais vadinu šį patiekalą kantrybės patiekalu, – sako kun. Ričardas, – nes tai, kas paprasta, visada kartu yra ir ypatinga. Tad šio patiekalo gaminimas trunka dvi dienas. Jeigu norime gardžiuotis skaniu baklažano užkandžiu, turėtume atrasti laiko iš vakaro pasigaminti patį patiekalą ir palikti jį per naktį bręsti paruoštame padaže. Baklažanas iš patiekalui skirto padažo pats pasiims, kiek jam reikės sūrumo, kartumo, majonezo švelnumo, česnako skonio. Paliksime kūrybinės laisvės ir pačiai daržovei. Kitą dieną atvėsusi užkandėlė jau tinkama valgyti.“
Ji tinka tepti ant paskrudinto batono ar juodos keptos duonos, prie mėgstamo alaus ar taurės baltojo vyno. Galima valgyti kaip užkandį, salotas arba kaip garnyrą. Kaip garnyras baklažanai tinka prie jautienos ir žvėrienos.
„Iš vakaro pasigaminus ir ryte išvažiavus į iškylą, šis patiekalas tikrai yra nepamainomas užkandis tik pradėjus stovyklauti, kol bus sukurti laužai ir išvirs lauko maistas, žuvienė ar košė“, – tikina Ričardas Doveika.
Kaip nutiko, kad Prekybos ir verslo mokykloje įgijęs virėjo specialybę pasukote kunigystės keliu, prie Viešpaties vakarienės stalo?
Nuo 12 metų patarnaudavau Mišioms Šv. Rapolo bažnyčioje. Jau paauglystėje po truputį brendo apsisprendimas eiti kunigystės keliu. Bendraudamas su kunigais mačiau jų kasdienybę, kaip patys buityje turi viskuo rūpintis, ir pagalvojau, kad būtų neprošal išmokti savimi pasirūpinti ir maisto atžvilgiu.
Gaminuosi maistą kiekvieną dieną, kadangi nesu pratęs dieną vienas eiti valgyti į kavines. Vyskupų konferencijos sekretoriate yra virtuvėlė, kur nusinešę galime pasišildyti maistą. Draugams dažniausiai tenka gaminti tik švenčių, gimtadienio ar vardadienio proga. Kadangi turiu virėjo specialybę, patinka šeimininkauti virtuvėje.
Ką valgymas kartu reiškia šeimos santykiams?
Manau, kad valgymas kartu yra vienas iš esminių šeimą vienijančių elementų. Gerai žinome, kad šeimoje esantis stalas, kaip ir židinys, yra sakralinė erdvė, šalia kurio glaudžiasi visi šeimos nariai, kad išgyventų intymią bendrystę. Valgymas kito akivaizdoje yra intymi patirtis, kuriai reikalingas didelis atvirumas ir pasitikėjimas. O kadangi šeimos pusryčiai, pietūs ir vakarienė gimsta iš bendrojo šeimos gėrio, man valgymas šeimoje yra ir šio bendro gėrio šventimas. Mes, būdami krikščionys, katalikai, dėkojame Dievui už dovanas ir talentus, kuriuos turime ir kurių išskleidimas leidžia šeimai susikurti gerovę.
Tad mes kiekvienas turime dėti pastangų, kad sugrąžintume bendro valgymo šeimoje kultūrą.
Maisto ruoša suvienija šeimą, o jeigu sugebėtume šią valgymo kultūrą pakelti į dar aukštesnį lygmenį ir valgymo metu skirti dėmesio šeimai – ne telefonų aparatais žaisti ar laikraščius vartyti, bet būti, bendrauti ir vienas kitą matyti, tai iš tikrųjų kiekvienas šeimos susėdimas prie stalo būtų graži aliuzija į Viešpaties vakarienės patirtį, kurioje švenčiama maisto liturgija, išskleidžiama artimo meilės iškilmė ir atidengiama pati gražiausia neskubanti ir įsiklausanti tarpusavio bendrystė.
Aš namuose ir valgydamas vienas, po dienos įsipareigojimų grįžęs ir pasigaminęs vakarienę, padengiu stalą, maistą sau visada pateikiu estetiškai sukomponuotą lėkštėje ne dėl to, kad tai kažkoks mandrumas, bet mano, kaip tikinčio žmogaus, dėkingumo ir pagarbos ženklas Dievui.
