Tai, kad kiekvienas iš mūsų turi nekintamą asmenybę, yra mitas. Jis mus riboja ir neigia mumyse slypinčią galią nuolat kurti.
Mums kasdien kuriant tai, kas mes esame, didesnio poveikio nei mūsų pasirinkimas tarp optimizmo ir pesimizmo šiam procesui niekas neturi. Nėra jokių optimistiškų ar pesimistiškų asmenybių; tėra tik pavieniai, individualūs pasirinkimai tarp optimistinių ir pesimistinių minčių.
Kartą Charlie Chaplinas dalyvavo konkurse „Atrodyk kaip Charlie Chaplinas”, ir teisėjai jam skyrė trečiąją vietą!
Asmenybė yra pervertinta. Kas esame, priklauso nuo mūsų kiekvieną akimirką.
Mąstymo pasirinkimas mus arba motyvuoja, arba ne. Ir nors aiškus tikslo įsivaizdavimas yra puikus pirmasis žingsnis, džiaugsmingai motyvuojamas gyvenimas reikalauja daugiau. Kad gyventume trokštamą gyvenimą, reikia veiksmo. Kaip sakė Shakespeare’as, veiksmas yra iškalbingumas. Ir kaip teigė psichologas ir rašytojas dr. Nathanielis Brandenas, tikslas be veiksmų plano yra tik svajonė.
Judėjimas kuria savąjį „aš”. Per savo mokytojo, konsultanto ir rašytojo praktiką sukaupiau 100 mąstymo būdų, vedančių tiesiai į motyvaciją. Dirbdamas korporacijų instruktoriumi ir vesdamas viešus seminarus, dažnai skaitydavau ir studijuodavau ištisus psichologų bei filosofų veikalų tomus, ieškodamas vienintelio sakinio, kurį mano studentai galėtų panaudoti. Tai, ko aš visada ieškau, yra mąstymo būdai, kurie suteiktų energijos protui ir priverstų mus vėl judėti pirmyn.
Taigi ši knyga yra idėjų knyga. Vienintelis kriterijus man renkant šias idėjas buvo jų naudingumas. Pasinaudojau informacija, gauta iš savo mokinių korporacijose ir viešuose seminaruose, siekdamas išsiaiškinti, kurios idėjos žmonėms daro ilgalaikį įspūdį, o kurios ne. Pirmąsias ir pateikiu šioje knygoje.
Pasirodžiusi pirmą kartą 1996 metais, ši maža knygelė sulaukė sėkmės, apie kokią nė nesvajojau. Per pirmuosius penkerius pardavimo metus (parduodama buvo daug kiekvienais metais (beldžiu į medį, kad neprisikalbėčiau) regėjome atsirandant internetą kaip pagrindinį viso pasaulio informacijos šaltinį. Žmonės ne tik pirko šią knygą internetu, bet ir skelbė jame savo atsiliepimus. Internetinės parduotuvės puikios tuo, kad jose pristatomi ir paprastų žmonių atsiliepimai, o ne vien recenzijos, parengtos profesionalių žurnalistų, kuriems reikia būti sąmojingiems, ciniškiems ir protingiems, kad išgyventų.
Vienas toks šios knygos pirmojo leidimo apžvalgininkas buvo Bubba Spenceris iš Tenesio valstijos. Jis rašė:
„Tai ne detali knyga su daugybe sudėtingų teorijų apie tai, kaip pagerinti gyvenimą. Joje daugiausia pateikiama patarimų, kaip kelti motyvaciją. Tai knyga, kurią turėtumėte perskaityti, jei norite pagerinti bet kurį savo gyvenimą aspektą”.
Bubba šiai knygai skyrė penkias žvaigždutes, ir aš jam esu kur kas labiau dėkingas nei bet kuriam profesionaliam apžvalgininkui. Jis sako, jog aš įgyvendinau būtent tai, ką ir ketinau atlikti.
Paversti paprastus dalykus sudėtingais – kasdienybė; paversti sudėtingus dalykus paprastais, stulbinamai paprastais – tai jau kūrybiškumas.
Charles’as Mingusas,
legendinis džiazo muzikantas
1. Įsivaizduokite save mirties patale
Prieš daugelį metų dirbau su psichoterapeute Devers Branden, ir ji liepė man atlikti pratimą „Mirties patalas”.
Ji paprašė manęs aiškiai įsivaizduoti save gulintį mirties patale, ir labai gerai suvokti jausmus artėjant mirčiai ir tariant „Sudie!” Tada ji liepė man mintyse po vieną pasikviesti aplankyti gyvenime man pačius brangiausius žmones. Įsivaizduodamas kiekvieną mane lankantį draugą ir giminaitį, su jais turėjau garsiai kalbėtis, pasakyti tai, ką norėjau, kad jie žinotų prieš man išeinant.
Kalbėdamas su kiekvienu žmogumi jaučiau, kaip trūkinėja balsas. Man nepavyko susitvardyti. Akys pritvino ašarų. Išgyvenau stiprų netekties jausmą. Gedėjau ne dėl savo gyvenimo, bet dėl meilės, kurią buvau beprarandąs. Tiksliau – tai buvo meilės perdavimas, o anksčiau niekada nebuvau patyręs.
Šio sunkaus pratimo metu aš iš tikrųjų pamačiau, kiek daug dalykų neįsileidau į savo gyvenimą. Pavyzdžiui, kiek daug nuostabių jausmų jaučiau savo vaikams, bet jų niekada atvirai neišreiškiau.
Pratimui baigiantis buvau nepaprastai emociškai įsiaudrinęs. Nedažnai gyvenime taip stipriai verkiau, kaip tada. Bet emocijoms atslūgus įvyko nuostabus dalykas – tapau skaidrus. Žinojau, kas man yra tikrai svarbu ir kas iš tikrųjų man turi reikšmės. Pirmą kartą suvokiau, ką George’as Pattonas1 turėjo galvoje sakydamas: „Mirtis gali būti labiau jaudinanti už gyvenimą.”
Nuo tos dienos pasižadėjau nieko nepalikti likimo valiai. Apsisprendžiau niekada neslėpti savo jausmų. Norėjau gyventi taip, lyg bet kurią akimirką galiu mirti. Šis patyrimas visam laikui pakeitė mano bendravimą su žmonėmis. Didžioji pratimo esmė mano atveju nenuėjo perniek: supratau, kad mes neturime laukti, kol mirtis iš tikrųjų priartės, kad pajustume esąs mirtingas privalumus. Išgyvenimus galime kurti kada tik norime.
Kai po kelerių metų mano motina gulėjo Tusano ligoninėje mirties patale, nuskubėjau prie jos lovos palaikyti jos rankos ir dar kartą išreikšti jai meilę bei dėkingumą už tai, kas ji man buvo. Jai mirus sielvartas buvo labai didelis, tačiau truko labai trumpai. Jau po kelių dienų pajutau, kad visa tai, kas mano motinoje buvo gražu, įsiliejo į mane ir ten pasiliks per amžius kaip mylinti dvasia.
Prieš pusantrų metų iki tėvo mirties pradėjau jam siųsti laiškus ir eilėraščius apie jo indėlį į mano gyvenimą. Paskutinius mėnesius jis gyveno ir mirė grumdamasis su sunkia liga, taigi bendrauti ir prieiti prie jo ne visada buvo lengva. Tačiau visada jaučiausi gerai dėl to, kad jis turi tuos laiškus ir eilėraščius ir gali juos skaityti. Kartą po to, kai išsiunčiau jam eilėraštį Tėvo dienos proga, jis man paskambino ir pasakė: „Klausyk, man regis, nebuvau toks jau prastas tėvas.”
Poetas Williamas Blake’as įspėjo mus apie tai, jog laikom savo mintis užrakintas kol numirštame. „Kai mintis uždaryta urve, – rašė jis, – meilė savo šaknis suleis giliausiame pragare.”
Apsimetinėjimas, kad nemirsite, yra žalingas pasitenkinimui gyvenimu. Tai kenksminga taip pat, kaip krepšinio žaidėjui apsimesti, kad jo žaidžiamos rungtynės niekada nesibaigs. Toks žaidėjas sulėtintų tempą, imtų žaisti tingiai ir, žinoma, galiausiai prarastų bet kokį žaidimo džiaugsmą. Be pabaigos nėra žaidimo. Be mirties suvokimo negalima visiškai suvokti gyvenimo dovanos.
Deja, daugelis mūsų (ir aš pats) vis apsimetinėjame, kad mūsų gyvenimo žaidimas neturi pabaigos. Vis planuojame atlikti didelius darbus kada nors, kai turėsime ūpo. savo tikslus ir svajones priskiriame tai įsivaizduojamai salai jūroje, kurią Denisas Waitley’us2 vadina „Kada nors” sala. Pagauname save sakančius: „Kada nors darysiu tą, kada nors darysiu aną.”
Norint surengti akistatą su savo mirtimi, nereikia laukti, kol mumyse išseks gyvybė. Tiesą pasakius, sugebėjimas aiškiai įsivaizduoti savo paskutines valandas mirties patale sukuria paradoksalų pojūtį – jausmą, lyg būtum vėl gimęs, o tai ir yra pirmasis žingsnis bebaimės savimotyvacijos link. „Žmonės, gyvenantys visavertį gyvenimą, – rašė poetė ir dienoraščių rašytoja Anaïs Nin, – nebijo mirties.”
Ir kaip dainavo Bobas Dylanas, „Tas, kuris nebūna užsiėmęs gimdamas, būna užsiėmęs mirdamas.”
2. Likite alkani
Arnoldas Schwarzeneggeris dar nebuvo žinomas 1976 metais, kai kartu pietavome „Doubletree” užeigoje Tusane, Arizonos valstijoje. Restorane niekas jo neatpažino.
Mieste jis viešėjo filmo „Išlik alkanas” reklamos sumetimais; bilietus į filmą, kurį jis buvo ką tik pastatęs kartu su Jeffas Bridgesas ir Sally Field, prastai pirko. Tuo metu dirbau laikraščio „Tucson Citizen” sporto apžvalgininku ir man buvo pavesta praleisti visą dieną su Arnoldu (tik dviese) bei parašyti apybraižą apie jį mūsų dienraščio sekmadieniniam žurnalui.
Aš irgi neturėjau supratimo, kas jis toks ir kuo rengiasi tapti. Sutikau su juo praleisti dieną, nes privalėjau, – toks buvo pavedimas. Ir nors šiam darbui neturėjau jokio įkvėpimo, jis buvo toks, kurio niekada nepamiršiu.
Turbūt pati įsimintiniausia dienos su Schwarzeneggeriu dalis buvo valanda, praleista prie pietų stalo. Buvau išsiėmęs savo reporterio užrašus ir, kol valgėme, uždavinėjau jam klausimus. Vienu metu atsitiktinai jo paklausiau: „Ką ketinate daryti toliau, kai aktyviai nebeužsiimsite kultūrizmu?”
Tokiu pat ramiu balsu, lyg būtų man pasakojęs apie kažkokius žemiškus kelionės planus, jis tarė: „Ketinu tapti Holivudo žvaigžde Nr. 1 pagal bilietų pardavimus.”
Sakau jums, tai nebuvo lieknas, atletiško kūno sudėjimo Arnoldas, koks yra šiandien. Šis vyras buvo pripumpuotas ir milžiniškas. Savo paties fizinio saugumo labui stengiausi apsimesti, jog man jo tikslas pasirodė protingas.
Stengiausi jam nepasirodyti šokiruotas ir kad jo planas juokingas. Juk jo pirmasis jėgų išbandymas kine nedaug težadėjo, o jo austriškas akcentas ir nerangus monstriškas sudėjimas neleido tikėtis, kad kino mėgėjai jį greitai priims. Man galiausiai pavyko nutaisyti tokią pačią ramią laikyseną, kaip jo, ir aš tik paklausiau, kaip jis ketina tapti Holivudo žvaigžde.
„Tai toks pats procesas, kokį naudojau užsiiminėdamas kultūrizmu, – paaiškino jis. – Susikuri viziją, kuo nori būti, ir tada apsigyveni tokiame vaizdinyje, lyg tai jau būtų realybė.”
Tai nuskambėjo juokingai paprastai. Per daug paprastai, kad ką nors reikštų. Tačiau užsirašiau tai, ir niekada nepamiršau.
Niekada nepamiršiu ir tos akimirkos, kai kažkokioje pramoginėje televizijos programoje pranešė, jog bilietų pardavimai į jo antrąjį filmą „Terminatorius” padarė jį populiariausiu pasaulio aktoriumi pagal parduotus bilietus. Ar jis buvo aiškiaregys? O gal kažkas slypėjo toje jo formulėje?
Metų metus naudojau Arnoldo vizijos sukūrimo idėją kaip motyvacinę priemonę. Be to, ją dar labiau išplėtojau per savo seminarus korporacijoms. Siūlau žmonėms atkreipti dėmesį į tai, kad Arnoldas pasakė, jog jūs kuriate viziją. Jūs ją kuriate. Kitais žodžiais tariant, jūs ją sugalvojate.
Gyvenant ir motyvuojant save svarbiausia yra turėti kažką, dėl ko būtų verta prabusti iš ryto, kažką, ką esate „sumanęs iškrėsti” gyvenime, ir dėl to nuolat liksite alkanas.
Viziją galima kurti tuojau pat – geriau dabar nei vėliau. Jei norėsite, visada galėsite ją pakeisti, tačiau daugiau nė vienos akimirkos negyvenkite be jokios vizijos. Stebėkite, kaip troškimas gyventi ta vizija veikia jūsų gebėjimą save motyvuoti.
1 George Smithas Pattonas, Jr. (1885–1945) – geriausiu laikomas JAV kariuomenės generolas, dalyvavęs Antrojo pasaulinio karo mūšiuose Šiaurės Afrikoje, Sicilijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje 1943–1945 metais.
2 Denis Waitley yra vienas gerbiamiausių JAV autorių, pranešėjas ir konsultantas apie asmeninių laimėjimų produktyvumą.
Steve Chandler
100 savimotyvacijos būdų
Iš anglų k. vertė Asta Tobulevičienė
Alma littera, 2008 m.
