Mollers

Jurga Lūžaitė. Vasaros poilsis ir kiti darbai

Vasara įsibėgėja, dienos ilgos ir vis šiltesnės. Norisi kuo daugiau tos vasaros į save įkvėpti, patirti, užuosti, pamatyti… Dabar pats braškių metas, tuoj prasidės mėlynės, avietės, jau ir ežeruose galima maudytis, kaime – gėrėtis gėlėmis ir drugeliais… Norisi pailsėti…

Bene kiekvienas sutiks, kad ilsėtis visada malonu. Bet kaip tai padaryti kuo geriau ir kokybiškiau? Visą žiemą ir pavasarį svajojom apie tai, ką veiksim vasarą, kaip leisim laiką, skaičiavom dienas iki tos išsvajotos vasaros… Dirbom, tvarkėmės, ruošėmės. O ji štai jau čia! Su braškių kvapu turgeliuose, raudonais saulėlydžiais, vasarinėm suknelėm, smilgom, galimybėm… Psichologai sako, kad gerai pailsėti – tai viso labo pakeisti savo įprastas veiklas ir užsiimti tuo, kas teikia malonumą. Ir nebūtina siekti kažkokio rezultato, užtenka vien mėgautis tuo, ką veiki. Pakeisti kasdienius ritualus ir įpročius. Priversti organizmą įsijausti į kitą režimą. Ir tai taip individualu! Juk vienam gerai pailsėti užtenka poros dienų atitrūkti nuo miesto ritmo, kitam – ir savaitės prie jūros mažai. Kai kam reikia užsienio, kai kam – galimybės ramiai pasiknebinėti sode ar darže. Ką veikti ir kuo užsiimti, kad vasara būtų gera, mums nepasakys jokia turizmo agentūra. Juk pailsėti turi ne tik mūsų kūnas, bet ir dvasia. Kiekvienam jo vasara bus tokia, kokią susikurs. Ir vien svajoti čia gali neužtekti. Pirmiausia, matyt, sveika būtų susivokti, kas ta įprasta mano diena ir įprasti mano darbai. Ir kas toje mano kasdienėje dienoje galėtų tapti neįprasta, nauja. Gal tai tik pasivaikščiojimas vakarėjant ar šimtą metų nežaistas stalo žaidimas. Gal knyga vietoj įprastinių internetinių informacijos srautų, o gal dešimt minučių vienumoje ir tyloje? Gal tik tiek. Arba net tiek. Juk išgyventi nuotykį galima ir kasdienybėje, o ne vien tada, kai už jį sumoki. Ir tas nuotykis, beje, būna šimta kartų smagesnis, tereikia atverti savo širdis ir įsileisti džiaugsmą.

Mūsų dukroms vasara – tai kiekvieną dieną valgyti daug ledų, važinėtis dviračiais, būti kuo daugiau lauke. Pamiršti mokyklą ir darželį. Prisiminti jūrą ir karusėles. Vakare galėti eiti miegoti vėliau. Kasdien vilkėti sukneles ir pavaikščioti basomis per žolę. Ryte žiūrėti filmukus ir kurį laiką pabūti pas močiutę vienoms. Bent kažkur išvažiuoti ir nors vieną naktį sulaukti vidurnakčio. Pajusti savo kailiu, ką reiškia būti sugeltam uodų ir iš daržo prisirauti morkų ar paskanauti krapų. Vasara be viso to (oi, ir be daugybės kitų dalykų!) joms neįsivaizduojama. Totalus išsimušimas iš visų įmanomų režimų su vaikais garantuotas. O kaip garantuoti, kad prie viso to dar ir tėvai galėtų pailsėti? Ir čia niekas nieko negarantuos. Spręsti tik mums patiems. Gal tiesiog išdrįsti pabandyti atrasti save ir vaikus kažkur kitur nei namai-kiemas-parduotuvė-namai? O jeigu jūsų galva jau „atostogauja“, idėjų kelionėms, ekskursijoms, laisvalaikiui, įvairiausių žaidimų galima rasti internete. Čia dar reiktų paminėti, jog ne paslaptis, kad egzistuoja tarsi dvi grupės tėvų – vieni atostogas ir visą laisvą laiką leidžia su vaikais, kiti gi – sąmoningai pasirenka poilsį be vaikų, juos patikėdami močiučių/senelių globai. Kuris variantas geresnis, deja, irgi niekas mums nepasakys. Ir ginčytis dėl to visiškai beprasmiška. Kaip ir be vaikų norinčius pailsėti tėvus laikyti nemylinčiais ar nerūpestingais, o nuolat tik vaikais gyvenančius tėvus – vargšeliais ir neturinčiais asmeninio gyvenimo. Kažkodėl aukso vidurio kelias man čia atrodo kaip visai priimtinas dalykas. Galbūt reikia ir tokio, ir tokio poilsio. Įvairumo, kad suprastum, kas tau svarbiausia. Mažų mažiausiai tam, jei tai tau padės išsimušti iš įprasto gyvenimo ritmo ir atvers galimybių pajusti kažką naujo.

Bandydama suvokti, kas man yra vasara ir poilsis, susiduriu su daugybe prisiminimų. Buvo laikas, kai vasarą daug važinėjom po Lietuvą, rinkdavomės kuo mažesnius keliukus, vedančius per kaimelius, prie piliakalnių ir ežerų. Ne kartą buvo tekę privažiuoti tų keliukų pabaigas (nors žemėlapiai rodė, kad galima važiuoti toliau) arba sukti ratus ieškant neva čia turinčio būti piliakalnio. Buvo laikas, kai vasaros bėgo Vilniuje – ir buvo gerai. Renginiai ir koncertai vakarais, aplink Vilnių tyvuliuojantys ežerėliai ir vakarojimai su draugais – savaitgaliais.

Dabar gi mes turim sodybą. Ir laisvas laikas daugiausiai bėga joje. Aišku, ir dirbant žemiškus darbus – pjaunant žolę, ravint daržą, puoselėjant gėlyną – beigi pasvajojant, kuo dar užsiimti. Koks čia poilsis, sakysite? Pats tikriausias! Dirbdama tuos visus darbus jaučiu, kaip pailsi mano galva. Kaip joje nuskaidrėja mintys bei suvokimai. Kaip užsimiršta nuolat aplink zujantys uodai ar po darbų skaudantys raumenys… Tik reikia nepamiršti pakelti galvą ir mokėti sustoti bei pasigėrėti tuo, kas esi, kur ir kaip.

Kad ir ką sakytumėte, kaime (bent jau man) laikas bėga kitaip. Įsisukęs į darbų verpetą nepamatai, kaip prabėga diena. Pradėjęs vieną darbą, dažniausiai pamatai dar mažiausiai penkis, kuriuos galėtum nudirbti. Bet tie darbai tokie malonūs, teikiantys džiaugsmą ir visai kitokį nuovargį nei tas, kurį patiri mieste. Mieste tavo gyvenimo ritmą diktuoja autobusai, troleibusai, darželio bei mokyklos darbo laikas, poreikis skubėti, kad suspėtum… O kaime gauname galimybę būti lauke, gėrėtis gamta, oru, ant stogo klegenančiais gandrais, kažkur pelkėse šūkaujančiomis gervėmis, ant šakų besisupančiais obuoliais, kaimynų draugyste… Kai kieme pamatėme atsargiai vaikštinėjantį kukutį, atsirado noras ir kitus paukščius pažinti! O kur dar rugpjūčio dangus su begalybėmis, rodosi, taip arti esančių žvaigždžių, hamaku sode, savais žirniais ir žalumynais iš daržo, pačiu skaniausiu pasaulyje troškiniu ant laužo, draugų susitikimais… Nežinau, ar nuolatinis gyvenimas kaime gali būti toks žavus visą laiką, bet vasarą čia būti, dirbti ir taip ilsėtis tikrai gera. Gamta, man rodos, yra ta vieta, kuri padeda atsiriboti nuo mums įprasto miesto šurmulio. Padeda priimti ir nebijoti vienatvės jausmo, kuris, mieste, beje, taip pat yra, tik paslėptas po daugybe tarsi šalia bet ne su mumis esančių žmonių. Įsiklausyti. Išgirsti savo mintis ir neišsigąsti tylos.

Taigi galimybę susikurti sau poilsį turėtume turėti kiekvienas. Ir kiekvienas – savitą. Gero poilsio paslaptis, man rodos, slypi vieninteliame dalyke – sugebėti džiaugtis tuo, kur esi. Atrasti bent minutėlę ramybės. Nepasikliauti reklamų brukamomis „svajonių atostogomis“ ar internete dominuojančiais gerų atostogų patarimų dešimtukais. Įsiklausyti į savo ritmą, išgirsti vaiko svajonę, nesupykti dėl smulkmenos. O tiems, kurie turi sodus ar sodybas, norėčiau palinkėti vienuolio Ajahn’o Brahm’o žodžiais: „puoselėkite ne tik medžių, bet ir savo širdžių grožį tiesiog sėdėdami ir mėgaudamiesi gamtos teikiamomis dovanomis“.

Bernardinai.lt

TAIP PAT SKAITYKITE