KAI BEŽDŽIONĖ TAPO CIVILIZUOTA
Akmeninių kirvukų laikais savižudybių pasitaikydavo retai. Žmonės paprasčiausiai nespėdavo: nesveikai maitinosi, šalo, sirgo ir žūdavo po mamutų kojomis. Savižudybė buvo tik kaip priverstinė atsikratymo silpnaisiais forma. Ir tai vykdavo tiems silpniesiems sutinkant. O logika paprasta: tu silpnas, nesugebi susirasti maisto, iš tavęs jokios naudos, tai šliaužk nuošalėn ir ramiai numirk. Tiesa, jei gentyje būdavo rimtų problemų dėl maisto, gentainiai galėdavo ne išvaryti, o užmušti ir suvalgyti… Tačiau kuo žmogus darėsi civilizuotesnis, tuo savižudybių daugėjo.
Japonijoje anūkai išnešdavo senelius į kalnus, kur šie vienatvėje atsisveikindavo su pasauliu; Skandinavijoje buvo madinga nuo uolų šokinėti į audringą jūrą; Afrikos ir Okeanijos tautose vyrukai iš palmių krisdavo ant akmenų arba rydavo nuodus. Net kultūringieji Senovės Graikijos gyventojai gerdavo nuodus. Tačiau tai — tik smulkmena, nes kitose šalyse savižudybė buvo paprotys, panašiai kaip Lietuvoje tradicija pasitikti svečius su duona ir druska strakaliojant „Kepurinę“.
INDIJA
„Ištikimos žmonos“ (sati arba suti) įprotis atsirado tais laikais, kai šią šalį bandė užkariauti musulmonai. Tūkstančiai moterų puldavo į ugnį, kad tik neatitektų užkariautojams. Įpročiai — kvailas dalykas, ir po visų karinių veiksmų jie virto papročiais. Ką darysi, mirštantis vyras negalėdavo susitaikyti su mintimi, kad gražuolė žmona gyvens ir Dievas (ar velnias) žino, ką ir su kuo darys. Tad našlei belikdavo pasipuošti geriausiais drabužiais ir keliauti į laužą kaip į didžiausią šventę, lydimai giminaičių ir šiaip smalsuolių minios. Be to, visą turtą nelaiminga moterytė išdalydavo giminaičiams, o už tai iš jų gaudavo daugybę laiškelių artimiesiems, „emigravusiems“ į dausas. Ir degdavo ta ištikimoji. O jei kartais iššokdavo iš laužo, tai žiūrovai apsvaigindavo ją pagaliais ir vėl įmesdavo į liepsnas.
BANZAI!
Praėjusiame šimtmetyje savižudybės tapo karinių ar politinių tikslų siekimo priemonė. Kaip visada pirmavo Japonija, „išradusi“ karius mirtininkus. Pats žodis „kamikadzė“, reiškiantis „dieviškąjį vėją“, atsirado XIII amžiuje, kai Japoniją nuo užkariautojų apsaugojo taifūnas, du kartus įsibrovėlius nupūtęs jūron. Po 700 metų taip buvo pavadinti lakūnai savanoriai, taranavę karinius priešo objektus.
Vienkartiniai lėktuvai buvo daug pigesni už „tikrą“ aviaciją. Tai supratę japonų karvedžiai sumąstė treniruoti „kaitenus“ — žmones torpedas ir žmones minas, sprogdinusius laivus.
Mirtininkai buvo rengiami laikantis visų senovinių samurajų taisyklių. Galima sakyti, jie pasidarydavo charakiri savo tėvynės labui.
TERORISTAI
Arabų savižudžius kažkodėl vadiname šachidais (pažodžiui — „liudininkas“, arba žmogus, mirštantis kančiose vardan tikėjimo ar tėvynės). Koranas savižudžius smerkia, net jei žudomasi vardan kilnių tikslų, tačiau teroristinės organizacijos tai pamiršta. Be to, paaiškėjo, kad gyvų bombų vaidmenims labiausiai tinka moterys, nes jos lengviau pasiduoda įtikinėjimams, o su sprogstamaisiais įrenginiais susitvarko ne blogiau už vyrus.
INTERNETAS
Vos tik atsirado internetas, šimtai savižudžių lėkė į parduotuves, ieškodami WEB kamerų, kad galėtų visam pasauliui parodyti savo pasitraukimą iš gyvenimo. Psichiatrai tokius žmones skirsto į dvi grupes: vuaeristus ir… paprasčiausius simuliantus. Pirmieji „kaifuoja“ dėl to, kad prieš mirtį juos matys daugybė žmonių, antrieji vaidina komediją tikėdamiesi, kad koks nors kilniaširdis žiūrovas paskambins gaisrininkams, policininkams ar psichiatrams.
Be to, potencialūs savižudžiai, daugelyje tinklalapių aptarinėjantys savo „sumautą“ gyvenimą, kartais net planuojantys grupinę savižudybę (kuo daugiau žiūrovų, tuo linksmiau), paprasčiausiai linksminasi.
Internetą pamėgo ir eutanazijos šalininkai. Savižudybės yra transliuojamos periodiškai, reikalaujant leisti ramiai numirti nepagydoma liga sergantiems žmonėms.
PSICHOLOGAS GEDIMINAS DOVAINIS
— Psichologai ir sociologai vis dar sprendžia, kas priverčia, atrodo, normalius žmones kartis, pjaustytis venas, šokinėti nuo stogų. Ir dažniausiai neturint rimtesnių problemų! Nelaiminga meilė, pinigų trūkumas… Bet ar dėl to verta aukoti savo gyvenimą? Kodėl žudomasi, niekas tiksliai nežino. Bet kai ką jau galima pasakyti. Pavyzdžiui, vyrai bando žudytis tris kartus dažniau nei moterys, kurios savižudybę dažniausiai tik imituoja. Ilgesys, cirkuliarinė psichozė, šizofrenija, savęs nemylėjimas, kaltės jausmas — pirmieji žingsniai savanoriškos mirties link.
Draugų, vaikų, šeimos nebuvimas taip pat turi įtakos — toks žmogus kartais nenori ilgai ir laimingai gyventi. Alkoholis ir narkotikai irgi labai dažnai padeda peržengti tą ribą ir sutrypti savisaugos instinktą.
PABAIGA
Taip, sunkus, sudėtingas ir logiškai nepateisinamas tas savižudžio kelias.
Kodėl dar yra žmonių, ieškančių būdų pasitraukti iš gyvenimo, jei šią energiją galima panaudoti sprendžiant problemas, skatinančias tokį nepateisinamą žingsnį? Mes vienas kitam reikalingi gyvi! Gyvenkite!
